Kandidatų kursai 2025 – „Kas yra ateitininkai?“

Šių metų lapkričio pabaigoje Kaišiadoryse susibūrė studentai iš įvairiausių Lietuvos vietų, norintys pažinti Ateitininkų federaciją ir ruoštis Studento ateitininko įžodžiui. Tokie kandidatų kursai, rengiami du kartus per metus puikiai padeda jaunam žmogui suprasti organizacijos esmę ir prasmę.

Šių metų rudens kandidatų kursų tema buvo „Kas yra ateitininkai?“. Tema pasirinkta neatsitiktinai, joje siekta įsigilinti į ateitininkų ideologiją, o šiam tikslui buvo skirtas visas šeštadienis.

Kursus pradėjome prisimindami amžinatilsį kunigo Arvydo P. Žygo kvietimą;

<…>

„Ateikite kurti, o ne griauti.
Ateikite tarnauti, o ne valdyti.
…
Bet virš visko ateikite ne dėl savęs, bet dėl Kristaus. Tai vienintelis kelias.“

Vedami įkvepiančiais kvietimo žodžiais pasinėrėme į kursus. Pirmoji kursų dalis buvo skirta susipažinti su pačia ateitininkų organizacija; nuo istorinės praeities iki šiandienos, nuo mūsų veikimo iki organizacijos idėjų, principų ir misijos. Po šios paskaitos sekė įsigilinimas į penkis ateitininkų principus (katalikiškumą, tautiškumą, visuomeniškumą, šeimyniškumą ir inteligentiškumą). Su kandidatais diskutavome, kuriose ateitininkų veiklose atsispindi šie principai ir kodėl jie svarbūs. Vėliau sekė informatyvus pristatymas apie šiandien veikiančią Studentų ateitininkų sąjungą (SAS) – ką veikia SAS, kur gali esami kandidatai ir bičiuliai prisidėti ar dalyvauti.

Didelis džiaugsmas buvo šalia turėti ilgametį ateitininką Vygantą Malinauską. Sendraugio mintys padėjo mums sustoti ir iš naujo permąstyti tikėjimo klausimus. Ypač – Ateitininkų deklaracijos dėl tikėjimo nuostatų svarbą. Tai dokumentas, kuriame trumpai išdėstytos pagrindinės Katalikų Bažnyčios mokymo tikėjimo ir moralės klausimais nuostatos, įpareigojančios kiekvieną ateitininką ir visą Ateitininkų federaciją.

Tad diskutavome, ar privaloma pilnai laikytis deklaracijos nuostatų ir ar, pavyzdžiui, iš tiesų, visiems tikintiesiems pažadėtas dangus? Ateitininkų deklaracijoje yra teigiama, kad „nėra kito išganymo kelio nei per Kristų ir jo įsteigtą Bažnyčią. Bažnyčia yra būtina išganymui. Vienintelis išganymo tarpininkas ir kelias – Kristus, esąs tarp mūsų savo kūne, kuris yra Bažnyčia (Dominus Iesus); Kristaus Bažnyčia, nepaisant krikščionių susiskaldymo, pilnatviškai toliau egzistuoja Katalikų Bažnyčioje (Dominus Iesus).

Tačiau Šv. Rašte galima rasti tarsi viena kitai prieštaraujančių vietų dėl to, kas padeda pasiekti išganymą. „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16). Ši eilutė rodo, kad tikėjimas ir krikštas yra būtina išganymo sąlyga. Tačiau iš jos neišplaukia, kad vien tik tikėjimo pakanka būti išganytam. Taip pat galima paminėti Apreiškimo knygos vietą: „Ir jis man pasakė: „Įvyko! Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio. Tai paveldės nugalėtojas, ir aš būsiu jam Dievas, o jis bus man sūnus. O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“ (Apr 21, 6). Klausimas, ar vien tik tikėjimo pakanka būti išganytam buvo ir ginčo tarp katalikų ir protestantų šerdis. Tridento susirinkimas atmetė kaip klaidingą požiūrį, kad vien tik tikėjimo pakanka išganymui.“ – šiomis mintimis dalijosi ateitininkas sendraugis Vygantas Malinauskas.

Šios temos išsivystė ir į gilias diskusijas prie pietų stalo bei leido drąsiai kelti daugybę klausimų, susijusius su tikėjimu ir Katalikų Bažnyčios mokymu. Prie pietų stalo prisijungęs studentas ateitininkas Audris Narbutas pakvietė į pasivaikščiojimą. Jo metu pažinome Kaišiadorių gamtos grožybes, aplankėme ir drožtų skulptūrų parkelį ir daugiau nei šimtmetį augantį ąžuolą, kuris pergyveno jau daugelį istorijos lūžių: Napoleono žygius, Pirmąjį Pasaulinį karą, Lietuvos atgimimą, sovietmetį ir daugelį kitų laikotarpių. Mūsų pasivaikščiojimą lydėjo bendrystė ir pokalbiai apie pomėgius, tikėjimą, įsitraukimą į ateitininkų veiklas ir būsimus įžodžius.

Grįžę iš pasivaikščiojimo tęsėme mokymus. Skaitytas sutrumpintas Antano Maceinos straipsnis „Kas yra ateitininkai?“ (publikuotas 1949 m. „Ateities“ žurnale) kvietė asmeniškai atsigręžti į ateitininko tapatybę. Skaitėme tekstą garsiai ir įsivardinome, kas jame labiausiai palietė. Vieniems labiausiai įstrigo, tai jog ateitininkai įvardijami, kaip kovotojai už Dievą, kitiems, tai buvo, jog „ateitininkai eina visur, kur tik juos Viešpats pašaukia”, taip pat „būti ateitininku reiškia giliai suprasti, dar daugiau pajausti ir galiausiai vykdyti Kristaus paskelbtą meilės dėsnį, kurio pasaulis šiandien neturi”. Dalijomės mintimis, ar A. Maceinos mintys yra idealas, kurio vis dar siekiame, ar realybė, kurioje jau gyvename?

Su šiuo filosofiniu tekstu ir Ateitininkų deklaracija dėl tikėjimo nuostatų, kandidatai buvo pakviesti praleisti laiką tyloje, apmąstant tris asmeninius pamatinius klausimus, susijusius su jų santykiu su organizacija. Galiausiai kandidatų kursai baigėsi pristatymu apie kandidatavimo tvarką ir įsipareigojimo prasmę. Aptarėme ir įvertinome kursus. Išsinešiau pastabas ir su džiaugsmu dabar lauksiu kitų kandidatų pavasario kursuose!

Taigi šių jaunuolių tikėjimo tvirtumas, sielos gilumas, mąstymo brandumas bei noras gyventi ateitininkų vertybėmis įkvepia viltį ir šviesą Lietuvos ateičiai! Tad linkiu būsimiems ir esamiems kandidatams drąsiai gyventi ateitininkų idealais bei semtis stiprybės iš bendrystės, tikėjimo ir šimtametės organizacijos tradicijos, te jūsų gyvenimai būna liudijimas šviesos ir įkvėpimas kitiems ir visai lietuvių tautai! Galiausiai, A. Maceina rašė „ateitininkai yra kovotojai už Dievą“ – tebūna tai drąsos įkvėpimas mums.

Už paramą Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos katalikų religinės šalpos fondui bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai