Kam mums tos filosofijos mokykloje?

Po truputį kaip mokomasis dalykas į Lietuvos gimnazijas ateina filosofija. Šiemet pirmą kartą laikytas valstybinis filosofijos brandos egzaminas – aiškus ženklas, kad šis dalykas jau įsitvirtino bendrojo ugdymo programose. Tiesa, filosofijos mokytojų ir mokyklų, kurios ją siūlo dar nedaug, bet, ei, žingsnis po žingsnio…

Kaip naujas dalykas, filosofija turi dar pagrįsti savo reikalingumą mokykloje. Kodėl vienuoliktokui ar dvyliktokui vietoj istorijos, geografijos ar gamtos mokslų verta rinktis būtent filosofiją, o ne „praktiškesnį“ dalyką, ypač tą, kurio prireiks stojant į universitetus? Šiuo metu atlieku filosofijos mokytojo praktiką mokykloje, kuri net savo įstatuose yra nurodžiusi, jog orientuojasi į gamtamokslinį ugdymą. Tad klausimas „kam mums tos filosofijos?“ čia dar aštresnis.

Nieko naujo. Nūdienos visuomenėje filosofams, rodos, tenka nuolatos įrodinėti savo reikšmingumą ir pagrįsti savo egzistenciją. Paplitęs humoristinis pasakymas: baigęs filosofiją vis tiek dirbsi pardavėju. Taip, galbūt išties pardavėju. Pardavėju išminties, kurios pasaulyje tikrai trūksta…

Tad, kam mokykloje reikia mokyti filosofijos? Išskirčiau tris esminius tikslus, kuriuos supras ir nefilosofas, ir kuriuos realizavusi filosofija galėtų tikrai ramiai jaustis mokykloje.

Pirmasis: supažindinimas su filosofija kaip žinijos sritimi. Tam yra reikalinga pristatyti jos istoriją, žymiausias asmenybes ir filosofines sistemas. Kažkuo panašu į istoriją, tik specifiškiau. Taip, skamba kiek nuobodžiai, tad eikime prie kitų tikslų.

Antrasis: išmokyti, kaip ir ką mokytis. Tik iš filosofinio žiūros taško galima matyti kitus mokslus ir suvokti jų vietą visoje žinijoje. Kadangi filosofija yra mokslas apie pirmąsias, pamatines prielaidas, visada pravartu pažvelgti, kokiomis nuostatomis ir įsitikinimais apie žmogų ir pasaulį remiasi vienas ar kitas mokslas. Taigi prieš renkantis, kur studijuoti, toks pažinimas tikrai būtų neprošal. Atskiri mokomieji dalykai, deja, to neduos, tad čia tenka belstis į filosofijos kabineto duris.

Trečiasis: bandymas atsakyti į klausimus, kuriuos kelia moksleiviai. Filosofijos pamokos turėtų būti ta vieta, kurioje kalbama apie svarbias temas – politiką, teisę, etiką – ir mokomasi prasmingai apie tai kalbėtis, tartum sokratiškojo dialogo dvasia. Kaip teisingai formuluoti klausimus, kaip atskirti reikšmingus argumentus nuo nereikšmingų. Arba, kaip yra pasakęs A. Šliogeris – tiesiog išmokti kalbėti. Kas paneigs, kad sklandžiai ir argumentuotai kalbėti nėra siektinas, „praktiškas“ noras? Skundžiamės, kad valstybėje neturime normalios diskusijų kultūros, išprusimo esminiais klausimais. Kodėl to nepasimokyti mokykloje per filosofijos pamokas? Ypač, kai moksleiviai klausimų apie pasaulį turi daugiau negu reikia. Tad kodėl nepabandžius į juos atsakyti?

Kiekvienam mokiniui aktualiausias klausimas – o kam iš viso mokytis? Pokyčiai švietimo sistemoje, kai vis didėja dirbtinio intelekto ir kitų skaitmeninių technologijų vaidmuo, mažina mokyklos, kaip turinčios žinių monopolį, vaidmenį. Turėdamas gerą internetą kiekvienas moksleivis gali išmokti, ko tik jis nori. Tad išryškėja motyvacijos svarba, o ją stiprina žinojimas, kam mokymasis yra reikalingas. Taigi tai nėra atskiro dalyko, o bendrojo ugdymo klausimas, kurį su mielu noru paliestų filosofijos mokytojas.

Paragauti filosofijos, mokykloje ar universitete, kad ir mažomis dozėmis, tikrai naudinga. Filosofija ne tik plečia akiratį, bet ir lavina vaizduotę: suvokęs tikrovę, kurioje gyveni, pradedi mąstyti ir apie tai, ką dar galima sukurti. Ji padeda pamatyti, kaip tarpusavyje susiję skirtingi mokslai, kaip atsiranda etikos, politikos, teisės ir tikėjimo klausimai bei kokią vietą juose užima žmogus.

Mažų mažiausiai, filosofija duoda akinius – tinkamą optiką, su kuria gali aiškiau matyti tikrovę ir jos sluoksnius, o ne tik tai, kas yra prieš akis. Jei esi gimnazistas ir svarstai, kokius dalykus rinktis, kviečiu nesibaiminti ir bent vieneriems metams užsidėti šiuos „filosofijos akinius“. O jei esi mokytojas ar mokyklos vadovas – pagalvoti, kaip padaryti, kad toks „okulistas“ atsirastų tavo mokykloje.

Tikiuosi, kad šie argumentai pasieks reikiamas ausis ir prisidės prie filosofijos kaip mokomojo dalyko plėtros. Valstybinis filosofijos brandos egzaminas jau atsirado, bet ar jis taps realia galimybe mokyklose, priklausys nuo daugelio pasirinkimų. Klausimas „kam man tos filosofijos?“ pats savaime jau yra filosofinis. Gal verta pabandyti į jį atsakyti ne tik koridoriuje tarp pamokų, bet ir filosofijos pamokoje?