JAV atliktos apklausos rodo, kad kritinis amžius išlaikyti katalikų tikėjimą yra paauglystė ir ankstyvoji jaunystė. Skirtingose apklausose skaičiai svyruoja, tačiau visi jie iškalbingi: pavyzdžiui, vienoje apklausoje du iš trijų buvusių katalikų teigė, kad tikėjimą prarado septyniolikos arba anksčiau. Ir pagrindinė žmonių nurodoma priežastis toli gražu nėra ta, kad jiems būdavo nuobodu per Mišias – daugelis sako, kad tai, ko išmoko mokykloje ar universitete, pradėjo atrodyti nesuderinama su tikėjimu. Negaliu būti tikras, bet leisiu sau spėti, kad dauguma žmonių pirmąsias žinias apie krikščionybę gavo vaikystėje, susidarė vaikišką supratimą, o kadangi jam nebuvo kur augti, galų gale, jis subyrėjo.
Tačiau tai, kas vyksta tarp tų, kurie išlaiko tikėjimą – dar įdomiau. Pastaruoju metu anglakalbėse šalyse tarp jaunų katalikų išplito netikėta mada – jauni žmonės renkasi eiti į lotyniškas tridentines Mišias, kur giedamas grigališkasis choralas, gausiai smilkoma, kunigai Mišias aukoja apsirengę senoviniais, puošniais liturginiais rūbais, o merginos ir moterys galvas prisidengia skarelėmis. Gitaros, populiariąją muziką mėgdžiojančios „jaunimo“ giesmės, aštrių krikščionybės ir modernybės konfliktų kampų vengianti katechezė ir siekis kuo labiau supaprastinti liturgiją šių jaunų žmonių akimis yra „kūdikių bumo“ kartos („boomerių“) – kam dabar virš penkiasdešimt – reikalas.
Žinoma, galima spėti, kad šioje madoje esama protesto elemento, nes kaip dar dabar įmanoma maištauti, jei ne apsirengus trijų dalių kostiumą, klausantis klasikinės muzikos ir visiems sakant, jog esi monarchistas. Ten, kur suaugusiųjų pasaulis jau nebeišsigąs spalvotų skiauterių, auskarų nosyje ar „nebinarinės socialinės lyties“, paauglys tradicionalistas dar gali įvaryti nerimo progresyvioms psichologėms ar edukologijos specialistėms.
Kita vertus, galbūt popkultūrą mėgdžioti bandančios (ir kartu jos klišes perimančios) katalikybės kultūrinės raiškos atmetimas susijęs su gilesniu dalyku – troškimu neatskiesto autentiškumo, rimtumo, to, kas iš visų jėgų nesistengia pataikūniškai įsiteikti šiuolaikybei.
Galima spėti čia glūdint ir kitą priežastį. Žymusis psichologas Jordanas Petersonas yra ne kartą sakęs, kad, jo nuomone, krikščionių bendruomenėms nesiseka patraukti jaunus žmones, nes jos nuolat kalba tik apie Dievo meilę ir gailestingumą, tačiau vengia su asmenine atsakomybe susijusių temų. Anot psichologo, sakyti, kad Dievas tave myli ir tau nieko nereikia daryti, niekada neįkvepia klausančiojo, nes skatina pasyvią laikyseną. Tad galbūt konservatyvios bendruomenės patrauklios todėl, kad jos reiklios – nesakoma, jog Dievas tave myli, todėl su tavimi viskas gerai (kiekvienas sveiko proto žmogus žino, kad tai tegali būti pusė tiesos), o veikiau sakoma: „Dievas tave myli, todėl tu turi pasitempti“.
Rašau apie tai, nes man atrodo, kad šie pavyzdžiai rodo veiksmingą tikėjimo perdavimo jaunimui mechaniką esant šiek tiek kitokią, nei kartais manoma paauglių ir studentų krikščioniškose veiklose. Mano paauglystės ir jaunystės metai prabėgo aplinkoje (grupelės, stovyklos, rekolekcijos), kur suaugusieji bandydavo paaugliams, jauniems žmonėms kalbėti apie tikėjimą. Mačiau sėkmingų ir mažiau sėkmingų pavyzdžių. Vėliau, kad ir nelabai daug, tą daryti bandžiau pats. Tad jei šiame tekste esama kritiškumo, tai taip pat yra ir savikritikos.
Atrodo, kad nuostata, kuria vadovaudavomės stovyklose ar grupelėse bandydami pasiekti jauną žmogų, būdavo tokia: svarbiausia jo neatbaidyti, neišgąsdinti ir parodyti, kad Bažnyčioje irgi gali būti faina. Atbaidyti ir išgąsdinti gali visokie modernaus gamtamokslio ir liberalaus humanizmo suformuotam protui neaiškūs, nesuprantami ir nefaini dalykai. Ir aš kalbu ne apie homoseksualumą, abortus ir kitus su seksualine morale susijusius dalykus – nors, tiesa, pasirodo šiais laikais yra įmanoma nuo vaikystės važinėti į katalikiškas stovyklas, reguliariai dalyvauti krikščioniškose jaunimo veiklose ir, didelei savo nuostabai, apie Bažnyčios požiūrį į kontracepciją sužinoti tik sulaukus dvidešimt vienerių (tai tikra istorija!). Aš kalbu apie tokius dalykus, kaip skirtumas tarp lengvos ir sunkios nuodėmės, pragaras, skaistykla, Kristaus prigimties dualumas, transubstanciacija, fundamentinė teologija ir angelų egzistavimas.
Nenorėdami išgąsdinti renkamės geriau apie tai išvis neužsiminti. „Jums nereikia suprasti teologijos plonybių“, – būdavo sakoma man ir mano bendraamžiams. Bet nutylėta potekstė buvo: „Manau, kad jūs pernelyg kvaili, kad suprastumėte bet ką, kas skamba kaip plonybės“. Arba – dar blogiau: „Nenoriu jums aiškinti apie plonybes, nes pats jų nesuprantu ir jomis netikiu“. O kaip ką nors gali patraukti Bažnyčia, kuri pati rimtai nepriima to, ko moko?
Pabandysiu pavyzdžiu paaiškinti, ką manau esant nerimtu požiūriu į tikėjimą. Kadaise, kai buvau įnirtingai atsakymų apie Dievą ieškantis jaunuolis, man į rankas pakliuvo vokiečio teologijos profesoriaus Thomaso Rusterio knyga „Tikiu“, kurioje, anot knygos anotacijos, bandoma tikėjimą išversti į mūsų dienų žmonėms suprantamą kalbą. Ir aš po truputį skaičiau knygą, kol priėjau iki pomirtinio gyvenimo klausimo. Ten teologijos profesorius pradžioje pasako, kad mokymas apie skaistyklą buvo „išrastas“ ankstyvaisiais Viduramžiais, kad jis turėjo teigiamą poveikį visuomenės gyvenimui, nes žmonės stengdavosi padaryti ką nors gero, kad sutrumpintų savo mirusių artimųjų kančias skaistykloje. Ir kai prieina prie klausimo, ar skaistykla egzistuoja, teologijos profesorius sako: „Šiandien neturėtume klausti, ar yra skaistykla“, nes „mokymas apie skaistyklą taip paveikė žmones, kad jie prieš mirtį tapo geresni“.
Įsivaizduokite jaunuolį, kuriam kirba klausimas: ar tikėjimas skaistykla yra suderinamas su sveiku protu? Ir atsivertęs šią teologijos profesoriaus parašytą knygą, jis ras atsakymą: nesvarbu. Tavo klausimas nereikšmingas. Galbūt į jį nėra jokio gero atsakymo. Svarbu, kad tikėjimas mus padaro geresniais žmonėmis.
Bandyti įrodyti, kad tikėjimo tiesos nesuderinamos su protu – rimtas reikalas. Lygiai taip pat rimta (gal tam tikra prasme net dar rimčiau) yra bandyti parodyti, kad mąstydamas apie tikėjimo tiesas protas daro geriausia, ką gali, kad tikėjimas daugiau nei suderinamas su protu, o dera kaip raktas prie spynos. Tačiau sakyti, kad tai nesvarbu – tiesiog pasityčiojimas iš sveiko proto. Tada belieka įrodinėti, kad tikėjimas yra faina.
Tačiau mums nereikia niekam įrodinėti, kad tikėjimas faina. Mums reikia parodyti, kad tai kelionė, į kurią verta leistis, nes ji prasminga, net jei ir nelengva. Bet nuo gerų klausimų išsisukti nepavyks, geriau nė nebandyti. Jei atmesime sudėtingus klausimus kaip nesvarbius, parodysime Bažnyčią esant naivių, mąstyti atsisakančių besmegenių globėjiška priebėga.
Nenoriu pasakyti, kad kiekvienas bandantis kalbėti apie tikėjimą turi mintinai mokėti Katekizmą, šv. Tomo Akviniečio „Teologijos sumą“ ir visas XX a. ir XXI a. popiežių enciklikas. Iš anksto žinoti atsakymus į visus keblius klausimus – tiesiog ne žmogaus jėgoms. Bet kartais užtenka rimtai priimti klausimus, nesakant „nesvarbu“ ar „tiesiog per daug apie tai negalvok“.
Atsimenu, kaip reagavo mano tėvas, kai būdamas šešiolikos grįžau iš mokyklos ir pareiškiau, kad jei Dievas egzistuoja, tai Jis tikrai nėra geras, kad Jis veikiau piktybiškai tyčiojasi iš žmonių, nes kaip kitaip paaiškinti, kodėl pasaulyje tiek daug kančios. Aš buvau įžūlus, šiek tiek argumentuoti pramokęs, savo teisumu apyakliai įsitikinęs paauglys, trumpai tariant – kiekvieno autoritetu būti bandančio suaugusiojo didžiausias košmaras. Žinoma, tėvas neturėjo iš anksto paruošto atsakymo. Bet jis nesakė ir „nekvaršink man ir sau galvos“, o juk tikrai galėjo greitai ir lengvai užbaigti diskusiją. Jis išklausė, rodos, uždavė keletą klausimų, privertusių mane permąstyti ir aiškiau pasakyti, ką galvoju. Galbūt pabandė kartu paieškoti geresnių atsakymų į mano klausimus. Tačiau svarbiausia – tai, ką sakiau, jis priėmė pakankamai rimtai, kad leistųsi į pokalbį. Jis nesakė „nesvarbu“.
Neįmanoma būti pasiruošusiam atsakyti į visas abejones ir sudėtingus tikėjimo klausimus, bet įmanoma žinoti, kur ieškoti atsakymų. Juk ir į lietuvių kalbą yra išversta tiek gerų, atsakymus siūlančių (ar tiesiog kryptingiau apie juos mąstyti mokančių) knygų – sudėtingesnių popiežiaus Benedikto XVI ar Scotto Hahno iki poetiškojo G. K. Chestertono ar paprasčiau skaitomų Peterio Kreefto ar (klasika!) C. S. Lewiso. O jei kas nenori skaityti knygų – puiku, „YouTube“ yra daug angliškų vaizdo įrašų, diskusijų, ilgesnių ar trumpesnių paskaitų. Galiu rekomenduoti Los Andželo vyskupą Robertą Barroną, amerikietį Brianą Holdsworthą, JAV dominikonų kanalą, pavadintą „Aquinas101“, ir tinklalaides „Pints with Aquinas“. Geri atsakymai į gerus klausimus juk kažkur yra – tereikia įdėti pastangų jų paieškoti.
Mano minėtos tinklalaidės ir „YouTube“ kanalai turi didžiulius žiūrimumo rodiklius. Didelė jų auditorijos dalis yra jauni žmonės – kaip tai prieštarauja dažniems skundams, kad jaunimui niekas neįdomu, o ypač neįdomu viskas, kas susiję su katalikybe! Ir nors šis tekstas galbūt yra pernelyg trumpas išsamiai ieškoti, kas padeda katalikiškoms internetinėms medijoms tapti žiūrimomis, vienas dalykas joms visoms būdingas – jos nevengia rimtų klausimų, nebijo į juos atsakinėti pakankamai ilgais, abstrakčiais argumentais ir nebijo garsiai sakyti, kad gyvenimas mums yra reiklus, kad kartelė aukštai, kad tikėjimo kelionė nelengva, bet geriausia, ką galime rinktis.
Bažnyčia gali geriau pasiekti jaunus žmones, jei atlieps į jų poreikius. Ir vienas svarbiausių žmonių poreikių, kaip yra pastebėjęs britų filosofas Rogeris Scrutonas, yra religija, kuri būtų šis tas daugiau, nei tik bandymas atliepti žmonių poreikius. Paaugliai ir studentai tuo požiūriu nėra kitokie – jauni žmonės irgi žmonės.