Kalbėti apie oligarchiją

Vienas gražiausių palyginimų, kuriuos apie filosofiją esu girdėjęs studijų metais – palyginimas su akiniais. Be geros filosofijos, be įžvalgios teorijos ir taiklių idėjų esi kaip be akinių – matai ribotai, tik šešėlius. Ir tie šešėliai tau atrodo kaip pati tikriausia tikrovė. Tu gali juos tyrinėti, gali matuoti ir sverti, gali parašyti šešėlių istoriją.

Tai – pamatas tiek bendrajai filosofijai, tiek politinei filosofijai, mano domėjimosi sričiai. Joje dar labiau reikalinga gera teorija ir dar aiškiau matosi prastos teorijos labai praktiškos pasekmės. Štai vienas gerai žinomas filosofas politinėje tikrovėje atrado klases – darbininkų ir kapitalistų, viena kitai absoliučiai prieštaraujančias. Rado konfliktą, suprask esminį ir galutinį žmonijos konfliktą, „paskutinę, sprendžiamąją kovą“. Kitas, visai ne filosofas, bet stipriai pasirėmęs jais, rado skirtingas rases, natūralų priešiškumą tarp tautų ir sugalvojo savo tautai sukurti gyvybinę erdvę. Nereikia nė sakyti, į kokias praktikas atvedė šios teorijos.

Ko tai moko? Ogi, kad reikia nuolatos stengtis į politinę tikrovę žvelgti kiek įmanoma objektyviau. Kurti kuo geresnius akinius, t. y. teorijas, dėl jų ginčytis, lyginti ir perkurti naujai. Politinė tikrovė nėra statiška. Dažnai kažkuris politinės tikrovės akcentas nueina į paraštes ir jo vietą užima kitas. Po kiek laiko situacija vėl verčiasi ir senos idėjos grįžta naujais pavidalais.

Viena iš tų idėjų, nuolat pasirodanti politinėje filosofijoje – oligarchijos idėja. Keletos (gr. oligo) valdžia (gr. kratos). Senovės graikams tai buvo viena iš galimų valstybės valdymo formų, žinoma, ne idealiausia.

O štai mums šis žodis kelia alergiją, pasibjaurėjimą. Tai vienas bjauriausių epitetų, kurį galima užklijuoti esamai valdžiai.

Be reikalo. Taip vienareikšmiškai nurašydami šią svarbią sąvoką, išsimušame sau vieną akinių stiklą.

Neteisinu oligarchijos ir nelaikau jos geriausia valdymo forma. Bet jei šią sąvoką vartojame tik kaip keiksmažodį, prarandame gebėjimą ją atpažinti tikrovėje. Kartu suteikiame realią priedangą tikriems oligarchams. Jeigu juo gali būti laikomas bet kas, vadinasi, niekas. Jeigu tai nelaikoma viena iš galimų valstybės valdymo formų, vadinasi, jos… nėra.

Argi tikrai nėra? Prieš pabandydami rasti oligarchiją, išsiaiškinkime, kas tai visgi yra. Pasiremsiu dviem mąstytojais, aktyviai nagrinėjusiais šią temą – antikos filosofu Aristoteliu ir XIX–XX a. sociologu Robertu Michelsu.

Aristoteliui oligarchija – valdymo forma, kai valstybę valdo tie, kurie turi turtų. Kaip ir kiekviena jo apibūdinama santvarka, oligarchija turi savo rimtą logiką, savo teisingumo principą. Jeigu į valstybę buriamės materialaus klestėjimo labui, paprasčiau tariant – kad būtume turtingais, ir prašome valstybės, kad ji daugiau dirbtų būtent šioje srityje, tai neteisinga, jog tokios valstybės valdyme lygiomis teisėmis dalyvautų daug turtų turintieji ir neturintieji. Juk pirmieji yra naudingesni siekiant pagrindinio valstybės tikslo, moka „daryti pinigą“, o jų visada mažai, tad ir gaunasi oligarchija, keletos valdžia.

Kaip taip įvyksta, kad esama santvarka virsta oligarchija? Antikos mąstytojai kalba apie tai, bet mane labiau sužavėjo mūsų laikų mąstytojo R. Michelso, įžvalgos.

Viena iš jo žinomiausių idėjų – „geležinis oligarchijos dėsnis“, kuris teigia, kad žmogaus, politikos ir politinių partijų prigimtis skatina demokratiją virsti oligarchija. Kiekviena organizacija savaime suponuoja oligarchijos atsiradimą. Norint veikti vis efektyviau, atsiranda biurokratija ir lyderiai. Ši grupė pamažu augina savo galią sukurdama organizacinę ideologinę struktūrą: apmokamas pareigas, spaudą, biurokratinę piramidę, specialius reikalavimus ir kt. Visa tai palaipsniui apsunkina realią kontrolę ir atskaitomybę.

Tai įvyksta dėl keleto veiksnių. Organizacijai augant natūraliai išsivysto atstovavimo sistema, nes didelė narių masė nepajėgi spręsti visų klausimų. Daugelis funkcijų deleguojama smulkesniems valdymo organams, taip atiduodant vis daugiau atsakomybių vis mažesniam žmonių skaičiui. Narių masei paliekama tenkintis ataskaitomis ir laikas nuo laiko surengiamais visuotiniais suvažiavimais. Atsiranda darbo pasidalijimas, įmantri biurokratija ir „profesionalų“ valdžia, o organizacijos pirminiu tikslu tampa nebe jos tikslų įgyvendinimas, o šios struktūros palaikymas .

Taip pat, tapęs valdymo organo nariu, organizacijos narys įgyja vis daugiau kompetencijų, tampa savo srities „ekspertu“, kas dar labiau sucementuoja jo poziciją ir de facto padaro nepakeičiamu. Tuo pat metu, didžioji dalis organizacijos narių, dėl užimtumo negalinčių skirti daug laiko veiklai ir neturintys savo pažiūrų, lengvai perleidžia atsakomybę šiam besivystančiam elitui. Prie viso to prisideda ir pareigų apmokamumas. Piniginį atlygį gaunantis asmuo pasidaro tiesiogiai priklausomas nuo organizacijos vadovybės, taip atsiskirdamas nuo paprastų narių, kurie, kaip minėta, dėl finansinių aplinkybių negali viso laiko skirti organizacijai. Pastarieji tampa pasyviais stebėtojais ir demokratija virsta oligarchija. Michelsui antrina ir Aristotelis, teigdamas, jog pagrindinė „jėga“, gimdanti oligarchiją yra abejingumas – dauguma nesirūpina valstybės reikalais, o mažumai, t. y. oligarchams, valstybės reikalai rūpi.

Michelsas, skirtingai negu mes, nedemonizuoja oligarchijos. Jam „geležinis oligarchijos dėsnis“ yra tiesiog objektyvus sociologinis dėsnis, patinka tau jis ar ne. Taip tiesiog įvyksta. Ir, svarbiausia, jo neigimas veda tik į dar stipresnę oligarchiją! Įdomu, kad savo išvadas jis padarė stebėdamas ne bet kokias organizacijas, bet būtent socialistų partijas ir profsąjungas – būtent tas, kurios savo pagrindiniu tikslu kėlė kovą su bet kokia oligarchija! Trumpai tariant, Michelsas sako: bet kuri didesnė organizacija, net ir geriausių norų kupina, ilgainiui linksta į keleto valdžią.

Mane abiejų mąstytojų tekstai tiesiog pribloškia nagrinėjamų situacijų banalumu ir realumu. Ar mes savo visuomenėje neįžvelgiam panašių reiškinių? Ar neturime organizacijų, partijų, virtusių oligarchiškomis? Ar patys nesiekiame „ekspertų“ valdžios? Ar nepažįstame „nepakeičiamųjų“, „profesionalių politikų“? Priklausau vienai organizacijai ir pats jaučiu, kad dalyvauju šiame procese. Arba pats tampu oligarchu, arba stebiu, kaip ji kuriasi. Kol neįsigilinau į šias dviejų skirtingų laikų filosofų teorijas, net nepagalvojau, kad taip gali įvykti. Tačiau dabar šis žinojimas leidžia suprasti organizacinius procesus ir neleisti išvešėti kenksmingai oligarchijai savo mylimoje organizacijoje.

Šis pavyzdys ir aptarta teorija tik parodo, jog atsisakydami oligarchijos kaip realios sąvokos, mes negalime atverti šių politinės tikrovės klodų. Neturim, kaip įvardinti to, kas vyksta, net jeigu ir jaučiam, kad „kažkas čia negerai“.

Todėl verta kalbėti ne tik apie demokratiją, bet ir apie oligarchiją, aristokratiją ar net tironiją. Tik turint visą politinių santvarkų terminiją ir teorijas galima išties įžvelgti, ar mūsų demokratija dėl abejingumo ir biurokratizacijos dar netapo tikrų tikriausia oligarchija.