Kaip tapome lobistais ir kiti nuotykiai LiJOT šalyje

Neseniai pastebėjau, jog savo veiklą baigė kairiųjų jaunimo žurnalas „Šauksmas“. Kai su draugu pirmą kartą pamatėme jį, kilo žalias pavydas – o kodėl mes, krikščionys, neturime nieko panašaus? Taip pamažu ir išsivystė ateitis.lt.

Paskutinis „Šauksmo“ straipsnis – apie nepavykusį Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) bandymą nuleisti balsavimo kartelę iki 16 m. Išties, vadinamąją „jaunimo politiką“ aptariantys straipsniai man turbūt buvo įdomiausia žurnalo dalis.

Gaila, kad nelieka žmonių, galinčių kritiškai įvertinti jaunimo politinę veiklą. Mes, ateitininkai, nesame mėgėjai veltis į šiuos klausimus ir mieliau svarstome pamatinius, nekasdieninius klausimus. Tą darau ir pats. Tačiau einant Ateitininkų federacijos generalinio sekretoriaus pareigas, neišvengiamai teko susidurti su LiJOT veikla ir susipažinti su jaunimo politika. Ryškiausius iš tų susidūrimų pavadinau „nuotykiais“, kuriais noriu pasidalyti kaip realybės, kurioje veikia jaunimo organizacijos (JO), pavyzdžiais bei medžiaga refleksijai.

Pirmasis nuotykis

2024 m. vasarą paskelbus Jaunimo reikalų agentūros (JRA) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) jaunimo organizacijų veiklos rėmimo konkursą, pamatėme, jog įvesta nauja sąlyga: 2/3 valdymo organo narių turi būti jauni žmonės. Tačiau, mes į savo valdymo organus netgi specialiai kviečiame vyresnius, daugiau patirties turinčius narius, todėl šio reikalavimo neatitikome.

Išsiaiškinome, jog konkurso nuostatai derinami su tokia Jaunimo reikalų taryba (JRT), visuomenine patariamąja institucija, kurią lygiomis dalimis sudaro valstybės ir JO atstovai, 6 iš jų deleguoja LiJOT. Gavęs posėdžio įrašą pamačiau, kad pristatant šį pakeitimą LiJOT atstovai į jį nesureagavo.

Kreipėmės į LiJOT ir JRA argumentuodami, kad toks reikalavimas neproporcingas ir iš konkurso pašalina įstatymuose JO laikomas asociacijas. Po konstruktyvaus trišalio susitikimo rudenį buvo paskelbtas pakartotinis konkursas, kuriame AF galėjo dalyvauti ir gavo finansavimą.

Tais pačiais metais nutarta aktyviau dirbti AF atstovavimo srityje, išsikeltas tikslas megzti glaudesnius ryšius su LiJOT bei ateityje pabandyti nusiųsti savo atstovą, jeigu ne į LiJOT valdybą, tai bent jau į JRT, kad nepasikartotų 2024 m. situacija, kai neturėjome, kas atstovautų mūsų interesus.

Antrasis nuotykis, arba stiklinės LiJOT durys

Tokią galimybę pamatėme 2025 m. rudenį, kai LiJOT asamblėjoje buvo renkami atstovai į JRT. Iškėlėme studentę ateitininkę, turėjusią jaunimo politikos patirties ir jau buvusią Kauno JRT nare. Kandidatų buvo penki į penkias vietas, tad aplinkybės atrodė ypač palankios.

Vis dėlto keturi kandidatai gavo po 15–17 balsų iš 17, o mūsų kandidatė – tik tris ir nesurinko minimalaus balsų skaičiaus. Mano gautais duomenimis, šie balsai atėjo iš tokių organizacijų, kurios idėjiškai mums nėra artimos, t. y. iš kurių mažiausiai buvo galima tikėtis balsų, jeigu mūsų kandidatės nebūtų pamėgę dėl jos atvirai deklaruotos krikščioniškos pasaulėžiūros.

Kadangi pagal JRT nuostatus LiJOT turėjo deleguoti visus penkis narius, buvo surengtas pakartotinis kandidatų kėlimas ir balsavimas. Jame vietoje iškelta nauja kandidatė nurungė dar kartą kandidatavusią mūsų atstovę.

Balsavimo priežasčių nežinome, tik nujaučiame, tačiau toks rezultatas, turint omenyje kandidatės patirtį ir aplinkybes, mums buvo netikėtas. Po dvejų metų bandymų aktyviau dalyvauti LiJOT veikloje liko jausmas, kad atsitrenkėme į iš vidaus uždarytas stiklines duris. Kartu kilo klausimas, kiek pastangų nacionalinei organizacijai reikia įdėti, kad ji apskritai galėtų būti atstovaujama jaunimo politikos struktūrose.

Trečiasis nuotykis, arba kaip tapome lobistais

Trečiasis nuotykis susijęs jau ne vien su LiJOT, bet ir su platesne NVO politika. 2025 m. rugpjūtį pateikėme prašymą suteikti AF viešosios naudos NVO statusą – naują statusą organizacijoms, kurių veikla naudinga ne tik jų nariams, bet ir platesnei visuomenei. Gaunamas jis teikiant prašymą Socialinių paslaugų priežiūros departamentui (SPPD) prie SADM. Prašymas perduodamas NVO tarybai, kuri yra prie LR Vyriausybės veikianti patariamoji institucija, susidedanti iš 20 narių, deleguojamų NVO ir valstybės institucijų. Šiuo metu jos vadovas – Umberto Masi, LiJOT prezidentas.

Lapkričio pabaigoje gavome atsakymą, kad statusas mums nesuteikiamas. Tokią rekomendaciją pateikė NVO taryba, nubalsuota beveik vienbalsiai. Sprendimą apskundėme Socialinių paslaugų priežiūros departamentui, argumentuodami, kad AF veikla akivaizdžiai peržengia vien organizacijos narių interesus, tačiau sprendimas nepasikeitė.

Beje, ši situacija kelia platesnį klausimą: ar viešosios naudos NVO statusas ateityje netaps savotišku filtru, atskiriančiu vienas organizacijas nuo kitų ir atitinkamai kreipiančiu finansavimo srautus. Panašiai bandyta padaryti su GPM paramos reforma, dalis kurios buvo atšaukta. Ar nebus išfiltruojamos būtent religinės bendrijos ir organizacijos, teigiant, kad jos veikia tik savo bendruomenės labui?

Tačiau čia tik spėjimas. Gal bus, gal nebus, o jei bus – po metų ar dviejų. Bet kai kas jau spėjo įvykti ir iki tol. Tapome lobistais.

Anksčiau AF buvo laikoma atstovavimo veiklą vykdančia NVO. Tačiau 2025 m. gruodį gavome laišką iš Valstybinės tarnybinės etikos komisijos. Pagal jį, kadangi negavome viešosios naudos NVO statuso, turime registruotis kaip lobistai. To nedarėme ir bandome tai pakeisti.

Vasarą apie šią situaciją kalbėjomės su LiJOT atstovais. Paaiškėjo, kad problema jiems nebuvo žinoma, nors NVO tarybai vadovauja LiJOT prezidentas. Susidaro situacija, kad netenkindama mūsų prašymo tapti viešosios naudos NVO, NVO taryba sukūrė precedentą nepripažinti JO šio statuso ir kartu padaryti jas lobistinėmis organizacijomis. Tiesiog bomba, apie kurią kitos JO veikiausiai nieko nežino. Po mūsų susitikimo LiJOT paprašė papildomos informacijos ir pažadėjo klausimą nagrinėti. Belieka žiūrėti, kas bus toliau.

Refleksija

Šie nuotykiai svarbūs tuo, jog iškelia visą eilę klausimų tiek apie mūsų, ateitininkų, atstovavimo veiklą, tiek bendrai apie jaunimo politikos būklę Lietuvoje.

Ar mums verta dalyvauti LiJOT veikloje? Vis labiau abejoju. Taip, galima teigti, kad tiesiog nepakankamai dirbome, todėl ir nesame atstovaujami. Paskutiniais metais pasikeitė balsavimo tvarka LiJOT asamblėjose. Jeigu anksčiau didesnės nacionalinės organizacijos turėdavo po kelis papildomus balsus, priklausomai nuo narių skaičiaus, tai dabar viena organizacija – vienas balsas. Tad vienos savivaldybės „apskritasis stalas“ formaliai turi tiek pat įtakos LiJOT valdymui kaip ir arti 1500 narių visoje Lietuvoje ir užsienyje vienijanti AF. „Stalams“ dažniausiai atstovauja vienos iš politinių JO atstovai, kurie taip realiai gauna didžiausią įtaką.

Taip, galėjome ir mes „dirbti“ su stalais, stengtis ten turėti savo žmonių. Dar vienas kelias – daug neformalaus bendravimo ir susitikimų, kuriuose dažnai ir sprendžiami esminiai klausimai. Bet negi nacionalinei organizacijai turi būti taip sunku deleguoti savo atstovą rinkimuose 5 iš 5? Ir dar tokiu skirtumu? Keliant kandidatę, turėjusią reikalingos patirties? Darbas turi savo kainą ir nematau AF narių, kurie ryžtųsi vėl eiti šiuo keliu. Neformalus bendravimas irgi turi savo kainą – pradedi supanašėti ir natūraliai atsisakai prieštaras keliančių savo pasaulėžiūros detalių, be kurių ji pradeda aižėti. Galų gale, kokią demokratinių sprendimų priėmimo kultūrą tai ugdo?

Tuo labiau, kad nematau, kokia buvimo LiJOT nauda, tiek mums, tiek bet kokiai kitai JO. Gal kažkada tai buvo ateities politikų „kalvė“, bet paskutiniai LiJOT vaisiai nėra ypatingai saldūs. Žmonės, norintys daryti politinę karjerą, tą sėkmingai daro ir be šios struktūros. Išties, AF tai visada labiau buvo „smėlio dėžė“. Gal ta kažkuriuo metu šmėkštelėjusi idėja, esą per čia galime atstovauti mūsų, kaip JO, interesams, buvo grėblys, ant kurio patys ir užlipome?

Tačiau, galbūt yra kažkokia materialinė buvimo „skėtyje“ paskata? Irgi nematau. Anksčiau yra buvę atvejų, kai buvimas LiJOT teikdavo ir realią piniginę naudą, padėdavo paremti mūsų renginius. Tačiau pastaraisiais metais to nevyksta, ir, bent iš mūsų patirties, apčiuopiamos materialinės naudos iš narystės nėra, bet apie tai plačiau kitą kartą.

Šie nuotykiai kelia ir daugiau klausimų apie JO ir jaunimo politiką. Situacija liūdna. LiJOT formaliai vienija 57 jaunimo organizacijas. Kiek iš jų stiprios ir veiklios? Bendro katalogo nėra, bet galima dirstelėti į JRA finansuojamų JO veiklų projektų sąrašą. 2013 m. finansavimą gavo 21 organizacija, o 2025 m. – 8. Tai paaiškinama finansavimo modelio keitimusi (anksčiau duota visiems, bet po mažiau), bet maždaug nuo 2023 m. nebeatsiranda pakankamai stiprių organizacijų, atitinkančių konkurso reikalavimus ir dalis paskirtų lėšų lieka nepanaudotos.

Sumažėjo ir jaunimo, dalyvaujančio JO veikloje dalis. Jeigu 2011 m. turime 9 %, tai 2023 metais – 4 % (apie 20 000 jaunų žmonių). Taigi veiklių jaunimo organizacijų sumažėjo daugiau nei perpus. Jeigu šie JRA tyrimų duomenys teisingi, turime vis mažiau organizuoto bei aktyvaus jaunimo.

Dar daugiau. LiJOT pastaraisiais metais įvyko tyli revoliucija, iš esmės pakeitusi šio „skėčio“ pobūdį. Pakeitus įstatus, pilnateisiais nariais dabar gali tapti ir su jaunimu dirbančios organizacijos. Yra esminis skirtumas tarp savarankiško ir organizuoto jaunimo veikimo ir organizacijų darbo su juo. LiJOT tampa Lietuvos jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų taryba. Ar galiausiai su jaunimu dirbančios organizacijos nenusvers besitraukiančių JO? Ir ar beliks institucija, gebanti atliepti ir atstovauti realius JO ir jaunimo interesus, kaip kad nepadaryti jų lobistais?

—

Tai tik dalis jaunimo politikos vaizdo, kurį teko išvysti šių nuotykių metu. Šiems procesams išsamiau išanalizuoti reikėtų tinkamesnių analizės priemonių ir daugiau duomenų, ypač iš aktyviai šioje sriuboje verdančių asmenų. Tad gaila, kad nebesigirdės „Šauksmo“…

Už paramą Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai