Kaip propaganda verčia vaikus imti ginklą į rankas? Baltarusijos pavyzdys.

Vaikystėje man labai patikdavo gegužės 9-oji – taip vadinama Didžiosios Pergalės diena. Pirmiausia, dėl to, kad ji reiškė, jog iki vasaros liko tik trys savaitės. Antra, gegužės 9-oji visada buvo laisvadienis, todėl nereikėdavo eiti į darželį arba mokyklą. Taip pat iki tos dienos gėlyne šalia namų pradėdavo žydėti tulpės, o kiemas būdavo geltonas nuo pienių. Trumpai tariant, vaikystėje gegužės 9-oji man buvo šviesi ir šilta pavasario diena. Bet vėliau viską sugadino propaganda.

Mūsų mokyklos bibliotekoje stovėjo atskira lentyna su knygomis apie Didįjį Tėvynės karą ir pionierius, kurie kovojo prieš nacius. Visi pionieriai buvo panašūs vienas į kitą: gerai mokėsi, padėdavo vyresniems, rūpindavosi jaunesniais – žodžiu, idealūs vaikai. Ir kai atėjo karas, jie, būdami vos 11 ar 12 metų, iškart išėjo padėti Sovietų Sąjungos armijai, už tai galų gale fašistai juos nukankino ir nužudė. Jų kankinimai būdavo aprašyti labai detaliai. Skaityti tai, iš tikrųjų, buvo labai sudėtinga. Atrodė, kad tų knygų autoriams labai patikdavo aprašinėti siaubus, kuriuos fašistai darė vaikams… Knygos visada baigdavosi taip pat – pionieriai vis tiek nepasidavė, nors ir prarado gyvybę, ir apie jų didvyrišką poelgį prisimename iki šiol. Ir tai tiesa: Minske yra pionierio didvyrio Marato Kazejaus skveras, o mano gimtajame mieste – Zojos Kosmodemjanskajos ir Olego Koševojogo gatvės. Bet dar vaikystėje man atrodė, jog knygose apie pionierius didvyrius yra daugiau išgalvotų dalykų, nei tiesos. Galbūt, dėl to niekada nemėgdavau skaityti apie karą, nors mokykloje kartą per metus būdavo pamokos skirtos būtent tokios literatūros skaitymui ir aptarimui.

Vyresnėse klasėse kiekvienais metais apsilankydavome Didžiosios Pergalės dienos eisenoje. Iki šiol atsimenu, kaip šeštoje klasėje prieš gegužės 9-ąją mokytoja pasakė mums būtinai apsilankyti šventėje: „Kas neateis, gaus nepatenkinamus pažymius už mokslo metus“. Todėl beveik visa mūsų klasė išsirikiavo palei pagrindinę miesto gatvękartu su mokiniais iš kitų mokyklų. Mes pasitikome eiseną su gėlėmis ir raudonai-žaliais balionais. Karinės technikos nebuvo – žiūrėjome į traktorius, gaisrines mašinas ir, aišku, policijos furgonus (į tokius pat grūdo protestuojančius baltarusius 2020-aisiais). Šventėje dalyvavo ir karo veteranai (juos vežė vežimėliuose arba laikė už rankos), tada mokytoja pasakė: „Eikite dovanoti jiems gėlių ir padėkokite už pergalę“. O aš visada galvodavau: kodėl šie seneliai čia, juk nueiti kiekvieną metrą jiems yra labai sunku, kodėl reikia juos dar kankinti ir tempti į paradą?

Paauglystės laikais lankiau poezijos klubą, dėl to kiekvienais metais mokykloje manęs prašydavo parašyti eilėraštį apie Didįjį Tėvynės karą. Man tai buvo tikra kančia – visiškai nežinojau, ką rašyti. Galvoje sukosi tik mintys, jog karas yra siaubingas ir baisus, bet rašyti apie mirusius vaikus ir moteris, apie tankus ir bombas negalėjau, žodžiai tarsi nesidėliojo į eilutes. Jau tada jaučiau, jog ne viską žinau apie karą. Todėl visada bandydavau kaip nors atsisakyti. Dažniausiai pavykdavo, sutikdavau išmokti kokio nors poeto eilėraštį atmintinai ir padeklamuoti scenoje – tai būdavo daug paprasčiau.

Jau vėliau, po universiteto, susipažinau su kita tiesa apie Didįjį Tėvynės karą. Pavyzdžiui, kad ne visi Vokietijos Reicho kariai buvo pabaisos, taip pat ne visi sovietiniai kariai ir partizanai buvo geri. Kad iš pradžių Stalinas ir Hitleris bendradarbiavo, kartu pasidalijo įtakos sritis, ir taip Sovietų Sąjunga gavo Lietuvą, Latviją ir Estiją. O po to, kai Hitleris ir Stalinas kartu užpuolė Lenkiją, Sovietų Sąjunga ir Vokietijos Reichas Breste surengė bendrą eiseną su karine technika. Būtent tam, kad paslėpti šitą faktą, buvo sugalvotas kitas Antrojo Pasaulinio karo pavadinimas, naudojamas Baltarusijos propagandoje iki šiol – Didysis Tėvynės karas.

Sužinojau ir kai ką iš savo šeimos istorijos – mano mamos senelis dalyvavo kare ir pateko į nelaisvę Vokietijoje. Paskui, kai buvo išlaisvintas ir sugrįžo namo, jį vėl suėmė ir nuteisė 10 metų priverstinio darbo stovykloje. Jis buvo nuteistas už valstybės išdavystę, nes Sovietų Sąjungoje buvimas nelaisvėje Vokietijoje buvo laikomas išdavyste dėl to, kad buvo įtariama, jog ne priešai tave suėmė, bet tu pats pasidavei į nelaisvę arba kad tave galėjo užverbuoti ir dabar tu gali bendradarbiauti su priešu. Tačiau vis dėlto jam pasisekė likti gyvam ir grįžti pas šeimą – bet iki gyvenimo pabaigos jis niekam nepasakojo, ką išgyveno ir matė.

Po protestų 2020-aisiais Baltarusijos propaganda palygino protestuojančius prieš Lukašenką su Didžiojo Tėvynės karo laikų išdavikais, kurie kartu su fašistais degino Baltarusijos kaimus ir kankino gyventojus. Lukašenkos prokuratūra netgi iškėlė baudžiamąją bylą dėl baltarusių tautos genocido ir apkaltino – kaip keista! – Europos Sąjungos šalis, ypač Lenkiją ir Lietuvą. Ir tai tuo pačiu metu, kai Baltarusijos kalėjimuose vyksta tikras genocidas: politiniai kaliniai negauna pakankamai maisto, poilsio, gydymo ir net miršta… Atsirado ir naujų vadovėlių – dabar vaikams pasakoja apie Didįjį Tėvynės karą vos ne nuo pirmos klasės, net negalvojant, ar tai nepažeidžia vaikų psichikos. Mano dukterėčiai antroje klasėje mokytoja parodė filmą apie sudegintus Didziuojo Tėvynės karo laikų kaimus – kaip supratau, daugiausiai dėmesio filmo autoriai skyrė vaikų kankinimams. Paskui dukterėčia keletą naktų negalėjo normaliai miegoti ir verkė. Manau, daug vaikų reaguoja į tokius siaubus panašiai, bet valstybei yra vienodai.

Po karo Ukrainoje pradžios Lukašenka irgi pradėjo ruoštis karui – tik ne prieš Rusiją, o prieš Ukrainą ir Europos Sąjungą. Apie tai jis daug kartų yra sakęs viešai. Tam, kad butų žmonių, norinčių kariauti už diktatūros vertybes, Baltarusijos švietimo ministerija sukūrė net „mokinių pilietinio ir patriotinio ugdymo“ programą. „Valstybė ugdo jaunosios kartos pagarbą Tėvynės istorijai, kultūriniam paveldui ir pasiryžimą ginti Tėvynę“, – taip rašoma programoje. Nuo šiol kiekvienoje mokykloje savaitė turi prasidėti nuo himno ir valstybinės vėliavos pakėlimo. Mano mokyklos kieme buvo pastatytas didelis vėliavos stiebas. Tačiau tuo pačiu metu pastate jau virš 15 metų nebuvo remonto nei sporto salėje, nei stadione – viskas liko kaip ir prieš 15 metų, kai pati ten mokiausi.

Patriotinis ugdymas neapsiriboja vien tik vėliavos pakėlimu. Iš savo mokyklos socialinių tinklų sužinojau, jog pas vaikus atvyksta skirtingi svečiai: propagandistai, stačiatikių bažnyčios kunigai, o praeitais metais mokykloje lankėsi ir mūsų miesto kalėjimo atstovai. Turbūt, pasakojo vaikams, jog nereikia sakyti nieko prieš Lukašenką, kitu atveju teks važiuoti pasisvečiuoti į kalėjimą – ir jau ilgam laikui. Dažnai matau žiniasklaidoje, jog ir kitose mokyklose vaikai turi panašią patriotinio ugdymo programą, kai kur net lankosi pataisos įstaigose. Pavyzdžiui, praeitais metais mokiniai iš Valožyno (miestas netoli Minsko) apsilankė laikino sulaikymo izoliatoriuje Baltarusijos sostinėje. Tame izoliatoriuje 2020-aisiais ir vėliau kankino ir žemino žmonės už dalyvavimą protestuose, už komentarus socialiniuose tinkluose, už pervestą paramąUkrainai – o dabar čia vaikų ekskursijų vieta. Gaunasi toks kontrastas: Lietuvoje ir Lenkijoje vaikai lankosi pilyse, parkuose, botanikos soduose, technologijų centruose, istorijos muziejuose – o Baltarusijoje jų bendraamžiai vaikšto po kalėjimus.

Po protestų 2020-aisiais Baltarusijoje, kaip grybai po lietaus, atsirado patriotiniai būreliai. Net vaikų darželiuose jau yra patriotinio ugdymo grupių. Vos išmokę kalbėti ir vaikščioti, vaikai jau kartoja rikiuotės žingsnius. Vietoj pasakų jie klausosi apie karą, vietoj gėlių ir saulės piešia karinę techniką ir  žmonių žudymą, o vietoj dainų apie gamtą ir gyvūnus dainuoja apie frontą, mūšius ir mirtis. O gegužės 9-ąją apsirengia karinę uniformą ir dalyvauja eisenose, lyg tikri kariai ir karo lauko slaugytojos.

Patriotiniai būreliai – tai vieta, kur vaikai susiduria su propaganda ir dezinformacija. Mokiniams dažnai reikia vyresnio draugo, ir būrelių vadovai tampa tais, kuriais vaikai pasitiki. Ir jiems nekyla abejonių: jei toks autoritetingas žmogus pasakė, jog išvykę baltarusiai yra išdavikai, o Europos šalys yra Baltarusijos priešai – vadinasi, taip ir yra. Vadovai gali lengvai priversti vaiką ištarti diktatūrai reikalingus naratyvus. Todėl nenustebina, jog atsiranda vaizdo įrašų, kur maži vaikai, apsirengę karinę uniformą, skanduoja: „Mes turime geriausią prezidentą!“, „Priešas nepraeis!“, „Gerbiamas prezidente, mes nenuvilsime!“.

Neseniai su drauge vaikščiojome Belmonte ir pastebėjome ten skautų grupę. Vaikai laimingai bėgiojo miške, žaidėkažkokį žaidimą, juokavo. Draugė paklausė, ar yra kažko panašaus Baltarusijoje. Iš tikrųjų, nežinojau, ką atsakyti. Mano vaikystėje ir paauglystėje dažnai apsilankydavome miške su klasiokais, fizinio ugdymo mokytojai rengdavo mums kliūčių ruožą: peršokti upelį, ropštis virve, perskristi upę su lynu. Jokios propagandos – tiesiog aktyvus laisvalaikis lauke. Paskui kepdavome duoną, lašinius ir dešreles ant laužo ir tai buvo smagiausias laikas. Dabar mokiniai tokio laisvalaikio jau nebeturi – sportas visada įtraukia ir karinius bei patriotinius žaidimus, kur reikia ne tik šokti per upelį, bet ir surinktišautuvą ir šaudyti į taikinius. Tokiais reikalais jie užsiima ir patriotiniuose būreliuose. Kai kuriuose iš jų mokiniai net mokosi valdyti droną, kasti tranšėjas ir šturmuoti pastatą.

Tai visiškai nenormalu, kad paauglys, būdamas 12-13 metų, laiko rankose tikrą šautuvą. Tačiau Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje vaikus jau seniai naudoja kaip karius. Vidutiniškai kas 20 valandų Kolumbijoje ginkluotos grupuotės užverbuoja ir išnaudoja vieną vaiką, praneša UNICEF. Kongo Demokratinėje Respublikoje 2025-aisiais 1360 vaikų buvo išgelbėti iš ginkluotų grupių, tačiau apie 13 tūkstančių vaikų liko šiose grupuotėse. Taip, Baltarusijoje kol kas vaikai nedalyvauja kare, galbūt todėl patriotinių būrelių veiklai nėra dėmesio iš UNICEF – bet viskas gali greitai pasikeisti, jeigu šalyje vėl prasidės protestai. Ar neišeis tie vaikai su praplautomis smegenimis žudyti ir skųsti savo tėvų bei draugų?

Manau, patriotiniam ugdymui ir Didžiajam Tėvynės karui skirta tiek dėmesio dėl to, jog Baltarusijai, deja, tiesiog nėra kuo didžiuotis. Per 35 metus po nepriklausomybės atkūrimo gyventojų skaičius šalyje sumažėjo mažiausiai milijonu. Po 2020 metų stebimas gimstamumo mažėjimas – jis jau yra mažesnis nei pokario metais. Mažėja BVP, nes dėl sankcijų pramonė negali parduoti produkcijos. Atlyginimų augimas beveik nepastebimas, ir yra regionų, kur vidutinis atlyginimas vos viršija minimalų. Ir jau nekalbant apie tai, jog dėl politinių represijų ir Rusijos palaikymo kare prieš Ukrainą nuo Baltarusijos nusisuko visos ES šalys. Tokiomis sąlygomis vienintelis dalykas, kuris lieka, – didžiuotis praeities pergalėmis.

Dabar Baltarusijoje ir vėl vyksta pasiruošimas gegužės 9-ajai. Agresyvi propaganda vėl įrodinėja apie fašizmo atgimimą Europoje ir Ukrainoje. Nors, iš tikrųjų, būtent Rusija ir Baltarusija atgaivino fašizmą: Rusijos kariuomenė kasdien apšaudo Ukrainos miestus, Baltarusijos valdžia kankina politinius kalinius, o paprasti žmonės palaiko tokius veiksmus. Rusija ir Baltarusija sako, jog Europoje jau pamiršo apie Didįjį Tėvynės karą – tačiau niekas nepamiršo nei Holokausto, nei koncentracijos stovyklų. Taip pat nepamiršo ir to, kaip sovietų valdžia slopino protestus Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, kaip deportavo vietinius gyventojus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o tuos, kurie norėjo kalbėti lietuviškai ir gyventi be nurodymų iš Kremliaus, kankino kalėjimuose. Dėl to nestebina, jog gegužės 9-oji lietuviams visiškai nešventinė diena. Bet gegužės 8-ąją Lietuvoje prisimena Antrojo Pasaulinio karo aukas – tyliai, be koncertų, karinės technikos demonstracijų, estafečių su ginklais, šašlykų su alkoholiu ir grasinimų kaimynams. Tai gera proga padėkoti už taiką ir pasimelsti, kad visi karai pasaulyje pasibaigtų. Ir proga atsiminti, jog vaikai turi gyventi savo vaikiškame pasaulyje su žaislais ir mylimais pomėgiais, o ne kovoti už kreivas suaugusiųjų vertybes.