„Kaip prisijaukinti kryždirbystę?“ – pokalbis su Milda Valančiauskiene

„Migle, man sakė, kad galiu tave įtraukti į šį projektą“. Tokią frazę savo pirmą darbo dieną Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriate išgirdau iš savo kolegės Mildos, daugiau nei du dešimtmečius dirbančios (o gal tiksliau būtų sakyti „gyvenančios“) kultūros programų vadove. Tądien nenumaniau, kad per dvejus metus tapsime savo pirmojo animacinio filmo scenarijaus autorėmis, kad valgysiu lašinius kryždirbio Adolfo virtuvėje, geriant išmintį, kuri, matyt, auga su kiekvienu jo kalto paėmimu į rankas, kad baltai žydintį pavasarį sutiksiu kito kryždirbio Pranciškaus sodyboje, kad skirtingose Lietuvos mokyklose kartu su moksleiviais ieškosime, kuo mus žavi ši šimtmečius skaičiuojanti tradicija, tiek daug savyje talpinanti. Šis pokalbis su Milda Valančiauskiene – atvira refleksija apie medžiu kvepiantį nuotykį, atrandant ir besidalijant tuo, kas daug kam pasilieka paslaptimi.

Milda, daug metų praleidai šioje organizacijoje. Apie ką labiausiai tau yra UNESCO ir tavo darbas? 

Tai labai platų lauką sričių ir temų aprėpianti organizacija, tad man ji yra apie įvairius tarpsritinius ryšius. Žvilgsnis į kiekvieną sritį atskirai ne visada duoda atsakymus į iškylančias problemas. Dažniausiai geriausi atsakymai ir sprendimai iššūkiams pasiūlomi tada, kai tiek mokslininkai, tiek įvairūs kultūros veikėjai, švietimo ekspertai, ugdytojai bendrai pasitelkia visą sprendimo priėmimo įrankių paletę, kitas sritis, kitas temas. Visa tai jungiant, galima tikrai vizionieriškai žvelgti į ateitį ir apskritai į kultūrą, švietimą ir mokslą – tas tris pagrindines UNESCO sritis. Yra dar ir ketvirtoji tema – komunikacija – vėliau įsijungusi į UNESCO sferų lauką, bet tai irgi yra tarpdisciplininė tema, siūlanti naujus pjūvius ir požiūrius.