Šis tekstas yra ISM prof. V. Vobolevičiaus paskaita skaityta Ateitininkų federacijos, Laisvos visuomenės instituto ir Krikščionių profsąjungos organizuotame akademiniame Rudens studijų savaitgalyje jaunimui: „Kaip nesugriauti Lietuvos?“
Mums svarbu, kokie žmonės užima politinius postus, kas, priima sprendimus, sudaro politinę darbotvarkę, kreipia visuomenės raidą. Siekiama, kad į šiuos procesus būtų įtraukiama kuo daugiau skirtingų pažiūrų bendruomenių, būtų atliepiami visų poreikiai. Deja, šiuo metu Bažnyčia ir apskritai tikintieji neturi pakankamai „raumens“ daryti reikšmingos įtakos politiniame lauke, siūlyti savo taisyklių. Norint tą daryti, tenka formuoti koalicijas su kitais, derintis prie esamos situacijos. Tačiau tyrimai rodo, jog antroje XXI a. pusėje tikėjimo populiarumas sugrįš.
Britų politologas Erikas Kaufmanas knygoje „Ar religingieji paveldės Žemę?“[1] teigia, jog tikinčiųjų skaičius dvidešimto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje nustojo mažėti ir pradėjo po truputį kilti. Į šią tendenciją, galime žvelgti iš kelių perspektyvų: egzistencinės, bei kultūrinės/demografinės.
Sekuliarizacija yra vis dar aktuali problema, tačiau atsiranda vis daugiau tų, kurie jai nepasiduoda. Tai turtingi, išsilavinę žmonės. Jie taip pat tiki, jog ir kita karta puoselės tikėjimą. Anksčiau Dievu buvo tikima dėl asmeninės naudos, sveikatos – tai pagoniškas požiūris į religiją. Stiprėjanti mokslo pažanga šias naudas pasiūlo ir be Dievo įsikišimo – remiantis gamtos dėsniais ar žmogaus pastangų ir galimybių dėka. Tačiau viena, ką gali suteikti tik Dievas – gyvenimo prasmė. Neturėdami tikėjimo, į klausimus „Kas mes esame? Koks mūsų tikslas? Ar egzistuoja laisva valia?“, mes tegalime atsakyti, jog esame ląstelių rinkinys, kuris neturi nei tikslo, nei laisvos valios. Išvada – esame beprasmiai, neegzistuojame. Mokslas gali padėti pasijusti geriau sprendžiant pasaulio problemas, tačiau Dievas suteikia prasmę gyventi ir tas problemas spręsti. Dėl šitos priežasties dalis žmonių tiki į Dievą ne kaip į naudos davėją, bet kaip į prasmės teikėją.
Sekuliarizacijos negebėjimas pateikti atsakymų į esminius klausimus atsispindi augančiajame tikinčiųjų skaičiuje. Tačiau, greta egzistencinio matmens, veikia ir demografiniai bei kultūriniai aspektai, lemiantys galimą krikščionių pozicijų stiprėjimą. Štai keletas jų:
- Tikintieji stipriai laikosi savo įsitikinimų, jų beveik nepraranda, todėl jų skaičius nemažėja.
- Tikintieji turi demografinį pranašumą. Religingos moterys yra linkusios turėti daugiau vaikų negu netikinčios. Pavyzdžiui, katalikės yra linkusios turėti 1 vaiku daugiau, konservatyvios evangelikės ar mormonės 2-3, uždarų sektų atstovės 4-5 vaikais daugiau negu netikinčios moterys. Ateisčių gimdymo rodiklis yra mažesnis net už Pietų Korėjos, kurioje jis tesiekia apie 0,25 vaiko moteriai.
- Tėvai perduoda savo tikėjimą vaikams.
Tokiais trimis būdais didėja tikinčiųjų „raumuo“, kuris turi potencialo ateityje lemti svarbius visuomenės pokyčius.
Visus šiuos tris punktus geriausiai išpildo radikalios bendruomenės – ortodoksai, amišai, įvairios sektos. Jos pastato aukštus barjerus tarp religijos ir išorinio pasaulio, sukuria specialias elgesio sąlygas, iš kurių žmogui ištrūkti labai sunku. Palikti tokią bendruomenę reikštų palikti savo šeimą, draugus, gyvenimo būdą ir beveik viską, ką turi. Tokioje bendruomenėje gimę žmonės dažniausiai pasilieka joje, nes nepažįsta kitokio pasaulio, jis atrodo keistas, žiaurus.
Tačiau katalikams aukštų religinių sienų statymas netinka. Jų misija yra eiti į pasaulį ir skleisti Evangeliją. Tačiau, supasaulėję katalikai praranda tikėjimą ir lengvai išsižada tikėjimo tiesų. Ateistai, atsakydami į jų demografinę problemą, juokauja, kad jie dauginasi nelytiniu būdu. Tai reiškia, kad tikintys vaikai mokyklose, universitetuose ar kur kitur patraukiami į sekuliarumą..
Tikintieji tuomet klausia savęs, ką daryti, kad vaikai išliktų tikintys, kaip jiems perduoti tikėjimą? V. Vobolevičius kartu su Laisvos visuomenės institutu atliko tyrimą[2] apie tikėjimo ir moralės perdavimo dinamiką šeimoje. Buvo klausiama, ar maištaujantis paauglys, patyręs spaudimą iš aplinkos, sukils su visuomene prieš šeimą, ar su šeima sukils prieš visuomenę. Iškelta hipotezė, kad jei šeima bus ne tik religinga, bet ir kontrakultūrinė, paaugliui bus sunkiau atsisukti prieš šeimą, jis bus ilgiau išlaikomas tikinčiųjų bendruomenėje. Tirti trys šeimos religingumo išraiškos ir konflikto su visuomene lygiai:
- Pirmas lygis. Paisoma visų religinių apeigų, sekmadienį einama į bažnyčią, priimama šv. Komunija, dažnai meldžiamasi.
- Antras lygis. Tėvai rodo pavyzdį vaikams savo elgesiu, karjeros pasirinkimais (pavyzdžiui, neužsiėmė katalikams netinkamais darbais)
- Trečias lygis. Šeimoje yra nukentėjusių dėl religinių įsitikinimų.
Viena vertus, tyrimas atskleidė, jog lengva yra perduoti tą tikėjimą, kuriame yra mažiau ką perduoti, tai yra, kai tikima tik kai kuriomis iš tikėjimo tiesų. Pavyzdžiui, tikima rojumi, išgelbėjimu, tačiau netikima pragaru. Kita vertus, pastebėta, kad konservatyvesnio tikėjimo šeimos lengviau perduoda tikėjimą, nes yra nuolatiniame konflikte su visuomene, todėl yra lengviau vaikus įtikinti, jog visuomenė elgiasi neteisingai.
Taip pat tyrimas parodė, kad mes gimstame su moraliniais įsitikinimais, todėl pirmuosius sprendimus priimame pagal jausmą. Tai veda prie išvados, jog vaikams turime nuo pat pirmųjų dienų ugdyti teisingus pojūčius – intuiciją. Yra penki jos tipai: pagarba kitiems, „kas nedirba, tas nevalgo“, pagarba vyresniajam, lojalumas bendruomenei ir skaistumo siekimas. Jeigu tėvai statys moralinius argumentus vien ant artimo pagarbos ir teisingumo intuicijų, vaikas juos praras, nes neturės pakankamai stipraus kitų vertybių pagrindo. Jei moraliniai pagrindai bus pastatyti ant silpnesniųjų išsaugojimo, tuomet visuomenė tam neprieštaraus ir nebandys sugriauti šios intuicijos, bet vaikas neturės likusių nė kiek ne mažiau svarbių intuicijų. Šiais laikais ypač susiduriama su skaistumo intuicijos diegimo sunkumais. Tačiau skaistumą reikia pajausti ir nebijoti paprieštarauti visuomenės nuomonei. Taigi vaikui reikia visų penkių intuicijų tipų, būnant lengvoj įtampoj su visuomene.
Taigi religija nėra mirštantis dalykas. Tačiau norint prisidėti prie naujų taisyklių kūrimo, visuomenės formavimo, reikia turėti daugiau „raumens“. Kaip jį auginti? Bendruomenei reikia:
- Tikintinčiųjų, kurių nepaperka sekuliarizacija;
- Tikintinčiųjų, kurie turi daugiau vaikų;
- Tikintinčiųjų, kurių vaikai nepraranda tikėjimo.
Taigi perduoti tikėjimą būdų tikrai yra daug, tačiau svarbu išugdyti vaikuose tinkamas intuicijas, kuriomis vadovaudamiesi, jie galės toliau žengti gyvenimo ir tikėjimo keliu.
[1] Kaufmann, E. (2010). Shall the religious inherit the Earth? Demography and politics in the twenty-first century. Profile Books. https://profilebooks.com/work/shall-the-religious-inherit-the-earth/
[2] https://www.bernardinai.lt/tyrimas-apie-tikejimo-perdavima-lietuvos-seimose-sulauke-ir-tarptautinio-pripazinimo/
