Kaip perduoti tikėjimą savo vaikams?

Šis tekstas parengtas ISM prof. V. Vobolevičiaus paskaitos skaitytos Ateitininkų federacijos, Laisvos visuomenės instituto ir Krikščionių profsąjungos organizuotame akademiniame Rudens studijų savaitgalyje jaunimui: „Kaip nesugriauti Lietuvos?“ pagrindu. 

Mums svarbu, kokie žmonės užima politinius postus, kas priima sprendimus, sudaro politinę darbotvarkę, kreipia visuomenės raidą. Siekiama, kad į šiuos procesus būtų įtraukiama kuo daugiau skirtingų pažiūrų bendruomenių, būtų atliepiami įvairūs poreikiai. Šiuo metu Europoje Bažnyčia ir apskritai tikintieji neturi pakankamai demografinės jėgos daryti reikšmingos įtakos politiniame lauke, siūlyti savo taisyklių. Norint tą daryti, tenka formuoti koalicijas su kitais, derintis prie esamos situacijos. Tačiau kai kurie tyrimai rodo, jog antroje XXI a. pusėje tikėjimo populiarumas sugrįš.

Britų politologas Erikas Kaufmanas knygoje „Ar religingieji paveldės Žemę?“[1] teigia, jog tikinčiųjų skaičius dvidešimto amžiaus devintajame dešimtmetyje nustojo mažėti ir pradėjo po truputį kilti. Į šią tendenciją, galime žvelgti iš kelių perspektyvų: egzistencinės bei demografinės.

Sekuliarizacija yra vis dar aktuali, tačiau atsiranda vis daugiau jai atsparių gyventojų. Ir tai nėra stereotipiniai žemesnio išilavinimo ir pajamų „plokščiažemininkai“. Tai sėkmingi, pasiturintys, išsilavinę žmonės. Ankstesniais amžiais tikinčiųjų santykis su Dievu dažnai būdavo transakcinis, t.y. buvo meldžiamasi tikintis geresnio derliaus, sveikatos, kitų žemiškų malonių. Stiprėjanti mokslo pažanga šias naudas pasiūlo ir be Dievo įsikišimo – įveiklinant gamtos dėsnius ar žmogaus proto ir pastangų dėka. Tačiau viena, ką gali suteikti tik Dievas – gyvenimo prasmė. Neturėdami tikėjimo, į klausimus „Kas mes esame? Koks mūsų tikslas? Ar egzistuoja laisva valia?“, mes tegalime atsakyti, jog esame ląstelių rinkinys, kuris neturi nei tikslo, nei laisvos valios. Išvada – esame beprasmiai, neegzistuojame. Mokslas gali padėti sprendžiant pasaulio problemas, tačiau Dievas suteikia motyvą tas problemas spręsti. Dėl šitos priežasties dalis žmonių tiki į Dievą ne kaip į naudos davėją, bet kaip į prasmės teikėją.

Sekuliarizacijos negebėjimas pateikti atsakymų į esminius klausimus atsispindi augančiajame tikinčiųjų skaičiuje. Tačiau, greta egzistencinio matmens, veikia ir demografiniai bei kultūriniai aspektai, lemiantys galimą krikščionių pozicijų stiprėjimą. Štai keletas jų:

• Tikintieji, kurių nenusinešė sekuliarizacijos banga, toliau laikosi savo įsitikinimų.  Jų ir ateityje, tikėtina nesužavės dabartinis sekuliarizacijos pažadas.
• Tikintieji turi demografinį pranašumą. Religingos moterys yra linkusios turėti daugiau vaikų negu netikinčios. Pavyzdžiui, vidutinė katalikė yra linkusi turėti apytikriai 1 vaiku daugiau nei ateistė.Atotrūkis tampa ženkliai didesnis, kalbant apie konservatyvias katalikes bei evangelikes,mormones ar uždarų sektų atstoves.
• Kad pirmosios dvi tendencijos turėtų ilgalaikį efektą, religingi tėvai privalo perduoti savo tikėjimą vaikams vis dar sekuliarioje visuomenėje.

Tokiais trimis būdais didėja tikinčiųjų demografinė galia, kuri turi potencialo ateityje lemti svarbius visuomenės pokyčius.

Visus šiuos tris punktus geriausiai išpildo radikalios bendruomenės – ortodoksai, amišai, įvairios sektos. Jos pastato aukštus barjerus tarp religijos ir išorinio pasaulio, sukuria specialias elgesio normas, iš kurių žmogui ištrūkti labai sunku. Palikti tokią bendruomenę reikštų palikti savo šeimą, draugus, gyvenimo būdą ir beveik viską, ką turi. Tokioje bendruomenėje gimę žmonės dažniausiai pasilieka joje, nes nepažįsta kitokio pasaulio, jis atrodo keistas, žiaurus.

Tačiau katalikams aukštų religinių sienų statymas netinka. Jų misija yra eiti į pasaulį ir skleisti Evangeliją. Tačiau, supasaulėjusiems katalikams gręsia didelis pavojus prarasti tikėjimą. Ateistai, atsakydami į jų demografinę problemą, juokauja, kad jie dauginasi nelytiniu būdu. Tai reiškia, kad tikinčių tėvų vaikai mokyklose, universitetuose ar kur kitur patraukiami į sekuliarumą.

Tikintieji tuomet klausia savęs, ką daryti, kad vaikai išliktų tikintys, kaip jiems perduoti tikėjimą? V. Vobolevičius kartu su Laisvos visuomenės institutu atliko tyrimą [2] apie tikėjimo ir moralės perdavimo dinamiką šeimoje. Buvo klausiama, ar maištaujantis paauglys, patyręs spaudimą iš aplinkos, sukils su visuomene prieš šeimą, ar su šeima prieš visuomenę. Iškelta hipotezė, kad jei šeima bus ne tik religinga, bet ir kontrakultūrinė, paaugliui bus sunkiau atsisukti prieš šeimą, jis bus ilgiau išlaikomas tikinčiųjų bendruomenėje. Tirti trys šeimos religingumo išraiškos ir konflikto su visuomene lygiai:

• Pirmas lygis. Paisoma visų religinių apeigų, sekmadienį einama į bažnyčią, priimama šv. Komunija, dažnai meldžiamasi.
• Antras lygis. Tėvai rodo pavyzdį vaikams savo elgesiu, karjeros pasirinkimais (pavyzdžiui, neužsiėmė katalikams netinkamais darbais).
• Trečias lygis. Šeimoje yra nukentėjusių dėl religinių įsitikinimų.

Taigi religija nėra mirštantis dalykas. Tačiau norint prisidėti prie naujų taisyklių kūrimo, visuomenės formavimo, reikia turėti daugiau „raumens“. Kaip jį auginti? Bendruomenei reikia:

1. Tikintinčiųjų, kurių nepaperka sekuliarizacija;
2. Tikintinčiųjų, kurie turi daugiau vaikų;
3. Tikintinčiųjų, kurių vaikai nepraranda tikėjimo.

Nors būdų perduoti tikėjimą tikrai yra daug, tačiau jiems visiems būtų naudinga išlaikyti vertybinę įtampą tarp šeimos ir visuomenės, pageidautina ne vien tėvų pamokymų, bet ir asmeninių pasirinkimų pavidalu.

[1] Kaufmann, E. (2010). Shall the religious inherit the Earth? Demography and politics in the twenty-first century. Profile Books.  https://profilebooks.com/work/shall-the-religious-inherit-the-earth/

[2] https://www.bernardinai.lt/tyrimas-apie-tikejimo-perdavima-lietuvos-seimose-sulauke-ir-tarptautinio-pripazinimo/