Kaip pasiruošti mokyklai

Kartą dalyvavau moksleivių ateitininkų akademijoje, kuri buvo apie mokyklą. Kaip tiksliai vadinosi, nebepamenu, o ir atkapstyti tarp senų dokumentų ir laiškų nepavyko. Bet tikrai žinau, kad nuotraukose, kurias visi dalyviai gavo kaip atminimą paskutinę dieną, buvo primontuotas spalvotų pieštukų paveiksliukas. Taip pat pamenu, kad akademija buvo skirta pasigilinti į tai, kodėl svarbu mokytis ir kuo jaunam žmogui yra svarbi mokykla. Kodėl svarbu mokytis ne bet kaip, o gerai. Tuomet man buvo labai keista, kad organizatoriai pasirinko tokią temą. Viena vertus, visiems aišku, kad svarbu gerai mokytis. Ką čia naujo dar galima pasakyti? Kita vertus, taip pat mačiau, kad realybėje tikrai ne kiekvienas mokinys mokymąsi priima kaip pagrindinę savo pareigą. Net kalbėti apie tai, kad svarbu atsakingai mokytis, atrodė nepatrauklu.

Dabar jau būdama mama vis dažniau pamąstau apie savo vaikus ir dar ateityje jų laukiančią mokyklą. Kaip man norėtųsi, kad mano vaikai mokytųsi su meile, kad jie būtų nusiteikę atsakingai išmokti tai, ką jiems bus paruošusi mokykla ir mokytojai. Labai norėčiau, kad jie ne tik norėtų, bet ir pajėgtų tai daryti. Ir kartu suprantu, kad dabar mano, kaip mamos, užduotis yra padėti vaikams pasiruošti mokyklai. Tuo pačiu vis klausiu savęs, ar aš pati turiu tvirtai išsiugdžiusi tas savybes, kurias norėčiau, kad turėtų mano vaikai. Savo pamąstymais šiame straipsnyje ir pasidalinsiu.

Atidėti malonumą

Ši savybė, mano galva, sudėtingiausia. Gal todėl, kad pati nesijaučiu čia esanti stipri. Atidėti malonumą reikia mokykloje kasdien, per kiekvieną pamoką ir net pertrauką. Ar spręsti uždavinį, ar plepėti su suolo drauge apie savaitgalį? Ar likus minutei iki pamokos eiti kabineto link, ar dar paspardyti kamuolį? Ar daryti namų darbus, ar žiūrėti filmukus? Mokykloje vaikas turi vėl ir vėl atidėti tai, ką jis šiuo metu norėtų daryti, ir daryti tai, ką reikia. Be gebėjimo atidėti malonumą pradžia mokykloje bus labai sunki. Tiesą sakant, sunkumų kels ne tik mokyklos startas, bet ir visa kasdienybė tiek pačiam vaikui, tiek jo artimiesiems, o taip pat ir mokytojui. Kol šis įgūdis nesusiformuoja, vaiko kasdienybė ir būna itin sudėtinga. Be gebėjimo atidėti malonumą sunku laiku nueiti miegoti, tvarkingai valgyti ir naudotis ekranais, reguliariai sportuoti, ruošti namų darbus ir t. t. Priešnuodis malonumo vaikymuisi yra mokymasis gyventi tvarkoje, pirmiausia – dienos rutinoje. Mokymasis daryti tai, ką žinau, kad vienaip ar kitaip, bet reikės padaryti: atsikelti, pasikloti lovą, nusiprausti, persirengti. Prieš valgį reiks atsigerti vandens, o pavalgius – susitvarkyti stalą. Tada galėsiu žaisti. Pažaidęs turėsiu sudėti žaidimus į vietas. Saldumyną gausiu vieną ir tik po pietų. Taip yra kasdien ir kitaip bus tik su labai retomis išimtimis. Tokiu būdu ir vaikai, ir ne tik vaikai mokosi daryti tai, kas reikalinga, kas padeda palaikyti tvarką namuose ir gyvenime. Jie mokosi atidėti malonumą dėl didesnio gėrio.

Gebėti susikaupti

Kartais vis nugirstu, kad prognozuojama, jog ateityje pasaulį valdys tie, kurie valdys savo dėmesį. Neteko rimtai į šią mintį pasigilinti ir nežinau, ar ji pagrįsta, tačiau tikiu, kad dėmesio sutelkimas mokykloje yra labai reikalingas. Šis gebėjimas taip pat susijęs ir su prieš tai aptartu malonumo atidėjimu. Ir malonumo atidėjimas, ir dėmesio sutelkimas reikalauja žmogaus valios pastangų. Tačiau gebėti susikaupti yra labiau fiziologinė savybė, nervų sistemos ypatybė. Vis tik ir dėmesys gali būti treniruojamas, gali būti sukuriamos palankesnės sąlygos dėmesingumui stiprėti. Svarbu išmokti nekreipti dėmesio į už lango žaidžiančius vaikus ar už nugaros šnarančius klasės draugus, kai reikia išgirsti, ką sako mokytojas, arba kai reikia skaityti sudėtingą tekstą be paveiksliukų. Dėmesingumo pagalbininkai yra geras miegas, fizinis aktyvumas, įprotis užbaigti pradėtą veiklą ir tik po to imtis naujos. Susikaupimo gebėjimas ugdosi lėčiau arba sutrinka, kai vaikas leidžia daugiau laiko prie ekranų, kai jo aplinkoje daug įvairios stimuliacijos (pavyzdžiui, daugybė žaislų ar galimybių rinktis), kai vaikui leidžiama dažnai kaitalioti veiklas. Ir suaugusieji turbūt pastebime, kad lengviau susikaupti, kai esame pailsėję, kai darome vieną darbą vienu metu, kai neturime šalia blaškančio telefono. 

Paklusti mokytojui

Savybė paklusti mokytojui šiandien gali nuskambėti kontraversiškai. Atrodo, kad ugdyme dažnai akcentuojamas kritinis mąstymas yra priešinga savybė paklusnumui. Tačiau man atrodo, kad be gebėjimo paklusti vaikui mokykloje bus labai sunku. Būsimam pirmaklasiui svarbu žinoti, kad šalia jo bus protingas, rūpestingas ir padėti pasirengęs suaugęs žmogus. Šiuo suaugusiuoju galima drąsiai pasitikėti ir tai, ką jis palieps, yra svarbu vykdyti. Kad tokiu būdu vaikas mokykloje bus saugus, ir tinkamai atlikdamas paskirtas užduotis sklandžiai mokysis. 

Tai, ką vaikas galvos apie mokytoją, didele dalimi priklauso ir nuo tėvų požiūrio į mokytoją ir mokyklą. Jei tėvai netikės, kad mokytojas yra protingas, tuomet sunku tikėtis, kad vaikas galvos kitaip ir jam paklus. Taip pat tėvų atsakomybė yra padėti patirti vaikui, kad šalia esantys suaugusieji tikrai yra protingi, rūpestingi ir pasiruošę padėti. Jei pavyks kasdienybėje atliepti vaiko poreikius, jis tikės, kad esame rūpestingi. Jei paaiškinsime, kodėl kartais priimame tokius sprendimus, kurie vaikui nepatinka, jis matys, kad mes nesinaudojame savo galia, bet stengiamės elgtis protingai. Su tokiais suaugusiais vaikui augti yra saugu, todėl iš naujai sutikto suaugusiojo – mokytojo – vaikas taip pat tikėsis labai panašių dalykų.

Priimti savo klaidas kaip galimybę mokytis ir prašyti pagalbos

Be to, kad mokykla suteikia daug žinių ir gražių patirčių, ji taip pat yra didelės frustracijos vieta. Ten nuolat susiduriame su savo nemokėjimu. Kaip sunku vaikui, kuris nemokėjimą priima kaip savo pralaimėjimą ar įrodymą, kad jis yra nieko vertas. Vaikas, kuriam slysta žemė iš po kojų padarius klaidą, sunkiai įveiks užplūdusius jausmus. Todėl gavus pastabą per pirmą pamoką visa diena nueis šuniui ant uodegos, nes norėsis kuo greičiau dingti iš tos vietos, kurioje buvo demaskuotas vaiko „netobulumas“. Čia tėvų užduotis yra išmokyti vaiką nesiekti tapti „tobulu šaunuoliu“, bet būti augimo procese su sėkmėmis ir nesėkmėmis. Vaikas, kuris ramia širdimi gali pasakyti „šito dar nemoku“, mokykloje jausis kur kas saugiau ir turės daugiau galimybių augti nei tas, kuris nemokėdamas bijos išsiduoti. Žodelis dar yra labai svarbus – jis nurodo, kad dar nemoku, bet išmoksiu. Gal greičiau, gal vėliau, bet stengsiuosi ir išmoksiu.

Su leidimu sau nemokėti ateina ir gebėjimas prašyti pagalbos. Spragos atsiranda tada, kai bijau arba man gėda klausti, kai nesuprantu. Vaikui reikia drąsos ir saugumo galėti nesuprasti. Dažnai tėvams norisi spragas „aplenkti“ jau prieš mokyklą vaiką mokant rašyti, skaityti ir skaičiuoti. Arba pasamdant fizikos korepetitorių vasarą prieš 9 klasę pasimokyti 9 klasės kursą. Tačiau tokiu būdu mes siunčiame signalą vaikui, kad jis į mokyklą turi ateiti jau mokėdamas. Jei tėvams pavyksta priimti savo pačių ir taip pat vaikų nemokėjimą kaip galimybę paaugti, ir vaikui tai bus ne taip sudėtinga padaryti. Pasakyti, kad nesupratau, kad nemoku, kad man reikia pagalbos – norėčiau įdiegti tai savo vaikams, kad jie galėtų tai daryti su lengvumu, o ne su baime.

Mokėti bendrauti ir bendradarbiauti

Svarbi dalis mokykloje yra pats mokymasis. Bet sėkmingam vaiko buvimui mokykloje ne mažiau svarbus yra draugystės klausimas. Ar vaikas sugebės draugauti? Tai dar vienas dalykas, kurį verta apmąstyti artėjant mokyklai. O jei tiksliau – ar mano vaikas gali bendradarbiauti? Bus situacijų, kai atėjus į mokyklą vaikas supras, kad pamiršo trintuką, ir prireiks pasiskolinti. Ar mano vaikas galės paprašyti pagalbos iš kito vaiko ir ar turės noro tą trintuką paskolinti draugui kitą sykį, kai prireiks jam? Ar mano vaikas sugebės mandagiai paprašyti netrukdyti mokytis, kai jį bandys pakalbinti suolo draugas? Bendradarbiauti reiks ne tik su klasės draugais, bet ir su mokytoju. Tėvų atsakomybė suteikti erdvės vaikui mokytis tartis ir spręsti santykių problemas pačiam. Daug lengviau ir greičiau būti teisėjais, kurie nutaria, kaip išspręsti barnį, ką kam reikia padaryti. Tačiau kai tampame ne teisėjais, o palydėtojais, vaikas pats imasi spręsti santykių reikalus. Svarbu užduoti tinkamus klausimus, kad jis imtų mąstyti, kaip čia pačiam būtų galima šią situaciją išspręsti. Tokiu būdu pradės galvoti, ko gali norėti kitas šioje situacijoje, kas svarbu jam pačiam, kur galėtų būti susitarimo taškas ir kaip abu iš šios situacijos gali išeiti laimėję.

Būti savarankiškam

Rimta mokyklos dalis – ne tik mokymasis, draugystė, bet taip pat ir daug praktinių detalių. Reikia susidėti reikalingus daiktus kitos dienos pamokoms. Nepamiršti vandens, būtų gerai, neprarūgusioje gertuvėje. Susirinkti sportinę aprangą, būtų gerai – švarią. Dar būtų gerai jos po pamokos nepalikti persirengimo kambaryje. Reikia tinkamai apsirengti pagal oro sąlygas. Reikia rasti kelią į mokyklą. Reikia laiku nueiti į tualetą, kad paskui neprispirtų pamokos metu. Ir dar daug kitų praktinių reikalų užklumpa, pradėjus lankyti mokyklą. Vaikui, kuris pasirūpinti savimi mokėjo dar iki mokyklos, priprasti prie naujų praktinių reikalų bus kur kas lengviau, nei tam, kuris tuo pačiu mokysis ir suvokti tekstą, ir susikrauti kuprinę rytojui. Savarankiškumo įgūdžiai leidžia vaikui ugdyti pasitikėjimą savimi ir išvengti nereikalingo streso mokykloje. O visa tai pasiekiama vėlgi tik tada, kai tėvai suteikia vaikui erdvę būti savarankiškam.

Linkiu savo ir visiems vaikams susikrauti šių savybių rinkinuką prieš pradedant eiti į mokyklą. Kaip sako lietuvių liaudies patarlė: „Neduok žuvies, duok meškerę“. Norisi, kad vaikai į mokyklą ateitų ne užkrauti diktantais, bet kad jie turėtų tokias savybes, kurios leistų jiems atėjus į mokyklą be didelių rūpesčių tuos diktantus išmokti rašyti. Taip pat linkiu ir sau pačiai augti ir tvirtėti dorybėse, nes jei pati pasiduosiu malonumo pagundai, leisiu sau blaškytis, nemokėsiu paklusti, klysti ir prašyti pagalbos, nenorėsiu bendradarbiauti ir leisiu sau tikėtis, kad kiti turi manimi pasirūpinti, tuomet neverta laukti, kad mano vaikai bus kitokie. O labai norėčiau, kad jie norėtų mokytis ir galėtų tai be didesnių sunkumų padaryti. Kad mokyklos nuotraukose, ar su pieštukų paveiksliukais, ar be, jie šypsotųsi.

Projektą „Tiesa šiuolaikiniame pasaulyje“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.