„Krikščioniškasis dvasingumas siūlo alternatyvų būdą, kaip suprasti gyvenimo kokybę, ir skatina pranašišką bei kontempliatyvią gyvenseną, įgalinančią giliai džiaugtis netampant apsėstu vartojimo. Svarbu paklusti senam mokymui, aptinkamam įvairiose religinėse tradicijoje ir taip pat Biblijoje. Galvoje turiu įsitikinimą, jog „mažiau yra daugiau.“
„Saikingumas ir nuolankumas nebuvo palankiai vertinti per pastarąjį šimtmetį. Tačiau kokios nors dorybės praktikavimui asmeniniame bei socialiniame gyvenime susilpnėjus, galop atsiranda daug disbalansų, tarp jų ir ekologinių. Todėl nebeužtenka kalbėti vien apie ekosistemų sveikumą. Būtina išdrįsti prabilti apie žmogaus gyvenimo sveikumą, poreikį skatinti ir sujungti visas didžiąsias vertybes.“
Tai dvi citatos iš 2015 m. popiežiaus Pranciškaus paskelbtos enciklikos „Laudato si“, skyriaus „Švietimas ir ekologinis dvasingumas“. Šią encikliką be abejonės galima laikyti svarbiausiu Petro įpėdinių darbu ekologijos srityje, išsamiausiu atsaku į nūdienos tikinčiuosius (ir ieškančius) jaudinančią aplinkosaugos problemą.
Tekste apie rūpinimąsi bendraisiais namais popiežius pakartoja tūkstantmetę Bažnyčios išmintį – netvarka sieloje veda į netvarką tave supančioje aplinkoje (iš dalies ir vice versa). Ir tai nėra išskirtinai krikščionių „atradimas“: pats popiežius kalba, jog šį seną mokymą „aptinkame įvairiose religinėse tradicijose“.
Vakarų civilizacijose ši idėja sutinkama jau senovės Graikijoje. Sokratas „atrado“ sielą, kaip žmogaus vidinio dvasinio gyvenimo centrą, dieviškumo dalelę. Sokratui siela – aukščiau kūno, kuris nėra dorybių šaltinis ir turi būti pajungtas sielai. Jeigu žmogų valdo būtent jo siela, o ne kūnas – atsiranda vidinė tvarka, kuri tampa ir išorine.
Platonas pagal šią sampratą grindžia savo politinę filosofiją. Sielos tvarka ar netvarka bei dorybės lemia ir vyraujančią valdymo formą. Jeigu visuomenė garbsto turtą – valdžioje bus oligarchas, jeigu sielose tvarka ir jas valdo išmintis – valdys aristokratija arba išmintingųjų, filosofų valdžia. Gero valdymo paslaptis yra savęs paties valdymas.
Viduramžių teologai ir filosofai perima šią Antikos mąstytojų mintį bei priderina prie Kristaus mokymo: Platono keturių pagrindinių dorybių – saiko, narsos, išminties, teisingumo – sąrašą papildo dar trimis teologinėmis: viltimi, meile ir tikėjimu. Apie dorybes kalbama daug ir išsamiai, jomis remiama ir teisė, ir politinė filosofija, ir, aišku, sielų išganymas.
Todėl, jeigu Platono ar viduramžių mąstytojo kas paklaustų, kaip pagerinti, patobulinti visuomenę, valstybę, atsakymas būtų vienareikšmiškas – tobulink save siekdamas dorybių.
O kaip savęs tobulinimas siekiant dorybių, žmogaus siela siejasi su gamtosaugos problemomis, kurias minėjau pradžioje ir apie kurias kalba popiežius? Na, jos irgi paklūsta tai pačiai taisyklei – vidinė netvarka veda į išorinę, o išorinė netvarka yra aiškus sielos netvarkos požymis. „Nebeužtenka kalbėti vien apie ekosistemų sveikumą“ – taip kalba popiežius, norėdamas pabrėžti tikrąją ekologinių problemų priežastį: žmogaus dvasinę būklę, dvasios „sveikatą“. Neužtenka naujų technologijų, o reikia rimtų etinių svarstymų ir gilių pokyčių.
Tam popiežius ir Bažnyčia siūlo aiškias gaires: jau minėtąsias septynias didžiąsias dorybes bei saugotis jų priešingybės, septynių mirtinų nuodėmių – puikybės, gobšumo, pavydo, rūstumo, gašlumo, rajumo, tingumo. Šiame kontekste bene svarbiausia dorybė ekologine prasme – saikas.
Įdomiai skambantis receptas, ar ne? Bet juk retai kada gali išgirsti būtent tokį gamtosaugos problemų sprendimo variantą. Galbūt todėl dažnai ir stringa visi Žemės „išgelbėjimo“ planai?
