Skaisčiai ryški vasaros saulė ir gamtos žaluma įkvepia naujiems žygiams, planams bei mintims. Pastaruoju metu daug laiko praleidžiame gamtoje, tad kodėl gi (antrą kartą) nepakalbėjus apie gamtosaugą?
Nesaikingumas, savo poreikių nesuvaldymas – esminė ekologinių problemų priežastis. Taip, tiesiogine prasme gamtą teršia konkretūs objektai, o žmogaus ir gamtos pusiausvyrą ardo konkretūs žalingi gyvenimo būdo pasirinkimai. Bet nuėmus paviršinį technologinį-kultūrinį sluoksnį slypi netobula žmogaus moralė ir saiko dorybės trūkumas. Nei naujos gamyklos statymas, nei važiavimas automobiliu, nei miško kirtimas savaime nėra ekologinių problemų priežastis, kaip ir technologijų pažanga. Šį faktą itin svarbu suvokti, kad mūsų rūpinimasis gamta netaptų žmogaus niekinimu; biocentristiniu požiūriu, kad visos gyvos būtybės turi tokią pačią vertę kaip ir žmogus tad gali būti dedamos ant to paties etinio kurpalio.
Esmė yra tame, kaip tas technologijas panaudojame. Šiandieninė ekologinė padėtis šaukte šaukia, jog naudojame jas be saiko, daugiau ir plačiau negu išties reikia.
Galima išskirti dvi nesaikingumo formas. Pirma – būtinųjų žmogaus poreikių perteklinis tenkinimas. Geresnio pavyzdžio už persivalgymą nėra. Kalbėkime labai paprastai – jeigu su-vartoji daugiau kalorijų, negu reikalinga tavo kūno normaliai veiklai, reiškiasi, tave pamaitinti reikia didesnio žemės ploto, didesnių derliaus nuėmimo, transportavimo bei sandėliavimo išlaidų. Visam tam reikia išteklių, kaip, pavyzdžiui, kuro ir elektros, kurie nėra beribiai, o ką jau kalbėti kad pati dirbamoji žemė yra gan ribotas išteklius. Taip, nutukimą reguliuoja ir genetiniai faktoriai, bet lygiai kaip genai, lemiantys padidintą vėžinių susirgimų tikimybę nepadaro tavęs „vėžiu“, taip ir nutukimo riziką padidinantys genai nepadaro tavęs storuliu. Esminė priežastis – netinkamas gyvenimo būdas, kurį lemia saikingumo dorybės stoka, senas blogas rajumas.
Besaikis valgymas nėra vienintelė saiko neturėjimo forma. Globalizacija ir transporto sistemų plėtra atvėrė neįtikėtiną maisto produktų pasirinkimą: nuo bananų bei kokosų iki austrių ir elnienos. Nemažai šių įvežtinių produktų tapo mūsų kasdienio raciono dalimi, dažnai dėl savo stebinančiai žemos kainos. Tačiau, čia iškyla tipinė etinė dilema: ar tai, kad galime valgyti bananus, automatiškai reiškia, jog tai yra gerai?
Esmė tame, kad tavo pirkinių krepšyje atsidūrusi bananų kekė lenktynėse dėl didesnio CO2 pėdsako negailestingai lenkia pintinę obuolių, kad ir lenkiškų. „O man bananai skaniau“ – atsakytų tūlas prekybos centro lankytojas. Bet skonio reikalas nėra dorybė, kitaip nei savo įnorių suvaldymas. Tiksliai net nežinome, kiek išties kainuoja mūsų noras paskanauti šio egzotiško vaisiaus. Girdint apie drėgnųjų miškų sąskaita plečiamas bananų plantacijas, susidaro įspūdis, kad tikrai ne tie 0,99 €, kuriuos sumokame parduotuvėje. Poreikis paįvarinti savo mitybą įdomesniais produktais yra suprantamas, bet tai negali būti tuščia ir brangi užgaida, antraip – tai viena iš nesusilaikymo formų.
Antra saiko neturėjimo forma subtilesnė – naujų poreikių kūrimas. Šis reiškinys yra būdingas mūsų postmodernios kultūros bruožas. Ar tikrai mums reikia visko, ką vartojame? Ar mūsų poreikiai išties prasmingi, pagrįsti? O gal vartojame tik norėdami parodyti savo statusą, galią, įtaką? Taip, į šią kategoriją galima įdėti ir prabangius laikrodžius, ir galingus automobilius, bet lygiai taip pat kasdieninį kavos puoduką ar kai kurias pramogas. Atskirti tikrus poreikius nuo simuliakrų – užduotis sunki. Reikia daug išminties bei kitų dorybių, kad nenuklysti į perdėtą taupumą, šykštumą sau.
Diskusijose apie ekologines problemas kažkokių dorybių trūkumas paprastai neminimas, išskyrus abstrakčius pasakymus, kad kiekvienas iš mūsų turim pasikeisti, tapti „draugiškesni aplinkai“, kad ir ką tai reikštų. Pereiti prie atsinaujinančių šaltinių, naudoti elektromobilius, plėsti žaliuosius plotus – visa tai gerai, bet stokoja gelmės, giluminio veiksnio. Užtat palaiko iliuziją, kad gamtosaugos problemų sprendimas yra grynai techninis reikalas – šiek tiek pakrapštysim varikliuką, pakeisim pora dalių, perdažysim ir planeta bus švari!
Tiesa, yra ir bandymų eiti giliau, iš pagrindų spręsti gamtosaugos problemas. Kai kurie „iš apačios“ kylantys ekologiniai sąjūdžiai jau senokai naudoja susilaikymą, kaip priemonę gelbėti gamtą. Chrestomatinis pavyzdys – veganizmas.
Nevalgyti tam tikrų maisto produktų, ypač mėsos – seniai žinoma tradicija. Mūsų laikais ji, visų pirma, atgijo kaip vienas iš sveikos mitybos būdų, o dabar save pabrėžia dar kaip ir gamtai draugiška. Aš asmeniškai nepritariu veganizmui, tačiau negaliu neatsistebėti ir atsigėrėti, kai tūkstančiai jaunų žmonių šiame amžiuje, kuris esąs be ideologijų, savo noru atsisako kažko, ką gali lengvai gauti. Atsisako paprasto ir visiems prieinamo dalyko bei, tam tikra prasme, apsisunkina gyvenimą ieškodami alternatyvų, kas, ypač mūsų klimatinėmis sąlygomis, nėra taip paprasta. Ir visa tai daugiausiai iš idėjos, ne iš finansinės naudos ar kitų veiksnių. Susilaikymo dorybė praktikoje!
Vienintelis dalykas, ko jiems trūksta – tikėjimas. Dorybes ugdė ir pagonių filosofai, bet be Apreiškimo tai lyg statymas ant smėlio pamatų. Taip, pradėjęs nevalgyti mėsos padėsi gamtai, bet be intencijos padėti savo sielai, tai tebus tuščias darbas.
Bažnyčia turi ir Apreiškimą, ir Šventąją Dvasią, ir Tradiciją. Būtent tai leidžia jai būti visuomenės dorovės auklėtoja ir sergėtoja, o padeda jai krikščioniškos šeimos bei organizacijos. Todėl būtent Bažnyčia yra esminė jėga, galinti pasiūlyti veiksmingą ekologinių problemų sprendimą ir užtikrinti jo įgyvendinimą. Nesupraskite neteisingai – nesiūlau keisti nė žodelio Bažnyčios mokyme ir nesiūlau jai eiti į politiką. Ji ir taip visą laiką užsiima dorybių ugdymu. Ne kaip tikslu savaime, o keliu, vedančiu į šventumą. Lai ji tą ir toliau tęsia, o mes, pasauliečiai, ugdykime saiko dorybę, kaip priemonę šventumui pasiekti. Pašalinis, antrinis to poveikis ir bus ekologinių problemų sprendimas.
Ir štai Gavėnia. Puikus metas susilaikymo dorybės puoselėjimui. Pagalvojimui ar tikrai nevergauju savo kūno poreikiams, ar nesusikūriau naujų, netikrų poreikių, kurie lyg akmenys kurpinėje apsunkina mano dvasinį kelią. Juos išmetus, kelionė palengvės, o pakeliui išvysi daugiau žydinčių gėlių, išgirsi įvairesnių paukščių giesmių ir įkvėpsi švaresnio oro.
