Antri studijų metai turėjo atnešti taip ilgai lauktos ramybės. Užmiršti pernai metais laikyti brandos egzaminai, išspręstas studijų pasirinkimo klausimas, užtikrinta gyvenamoji vieta Glazge, atslūgusios pirmosios emocijos, ilgesniam laikui paliekant šeimą, draugus ir Lietuvą. Viskas po truputį stojasi į savas vėžes. Nieko nepagalvokite, kartkartinis aplinkos pakeitimas yra smagus ir laukiamas pokytis, tačiau nepaisant to, lygiai kaip gera justi vasaros audrų vėjo draikomus plaukus, po audros, net jei ir vasariškai gaivios, gera pajusti ore tvyrančią ramybę. Su tokiomis emocijomis ir keliavau pasitikti savo antrųjų studijų metu Škotijoje. Į bendrabutį, skirtą gyventi dešimties žmonių grupei (kiekvienas turi atskirą miegamąjį, tačiau dalinasi bendromis erdvėmis: virtuve, tualetais, dušais) atkeliavau po 3,5 valandų skrydžio ir 5-6 valandų kelionės traukiniu, į lagaminą ir kuprinę susikrovus visą gyvenimo sukauptą turtą. Utopinis jausmas vežtis gyvenimą lagamine, sunku jį ir beapsakyti. Pavargusi, su mažiau nei keturioms valandom miego, iš registratūros gaunu kambario raktą ir sužinau bendrabučio numerį. Bute tylu, nors virtuvės kriauklėje jau guli krūva neišplautų indų – vadinasi gyventojų esama. Joje po penkių minučių sutinku ir pirmąjį kambarioką. Vaikinas iš Turkijos, nors jau virš dešimt metų su šeima gyvena Londone, nusišypso ir draugiškai pataria užsiimti kuo daugiau spintelių virtuvėje bei stalčių šaldytuve. Trumpai susipažįstame, apsikeičiame svarbiausia informacija: vardais, studijų kryptimi, prie pokalbio pasiūlau kavos ar arbatos – daugiau nieko su savimi nesu pasiėmusi – jis mandagiai atsisako, pabrėždamas, kad kavos negeria dėl religinių priežasčių – musulmonams negalima. Gaunu pirmąjį pakvietimą į vakarėlį, nuo kurio pavyksta išsisukti prisidengus labai realiu miego trūkumu bei nuovargiu ir mudu išsiskirstome savais keliais.
Antras sutiktas kambariokas matytas – su juo pirmaisiais metais turėjome keletą paskaitų kartu, tačiau mudu niekad net nepasisveikindavome, gal dalinai ir dėl to, jog man jis visuomet atrodė gerokai keistas ir pasikėlęs (tuo metu juk dar nežinojau, kad jis taps vienu artimiausių ir brangiausių draugų). Su kitais dviem kambariokais susipažįstu dar prieš pamatant juos gyvai, mat ant jų kambarių durų priklijuoti lapeliai su vardu, įvardžiais, kuriais pageidaujama į juos kreiptis, ir begale vaivorykščių, informuojančių praeivius apie jų politinius bei ideologinius nusistatymus. Vėliau paaiškėja, kad ir dar vienas kambariokas be to, kad pasisako už poligamiją ir laiko save komunistu, taip pat priskiria save LGBTQ bendruomenei, nes yra biseksualus. Sutrinku. Jau pirmais studijų metais supratau, jog Glazgas labai kardinaliai liberalus miestas, universitete tualetai tik bendri, yra trys ar keturios „karštosios“ telefono linijos, leidžiančios anonimiškai pranešti apie patirtas lyčių nelygybės ar netolerancijos apraiškas (tai, ką galima tokia apraiška palaikyti – nenurodoma). Tačiau viduje kyla nemenkas baimės jausmas. Kaip teks sugyventi visus metus? Kaip išvengti konfliktų, nebūti išmestai iš universiteto ar mažių mažiausiai bendrabučio? O kaip dėl įvardžių? Dar važiuodama traukiniu klausiausi „Daily wire“ raginimų likti drąsiais ir prisiminti, kad facts don’t care about your feelings (faktams, nerūpi tavo jausmai). Ir štai aš dar net nesusidūriau su žmogumi, o ant krūtinės jau užgulė sunkus akmuo. Kiti du kambariokai – antrakursiai fizikai, kurių vienas iki pat metų galo taip ir liko matytas kartą ar du, o kitas ramaus būdo ir dažniausiai laikosi kiek atokiau, nors sutikus virtuvėje keliais žodžiais persimesti galima. Pirmomis savaitėm translyčių kambariokų poros sutikti netenka. Artimiau susibendraujam su būsimu draugu – pasirodo tą pusmetį turim visas paskaitas kartu, o ir pakalbėję atrandame daug panašumų – vienintelis didelis skirtumas yra tikėjimas, kuris pasak jo yra didžiausias visuomenės progreso stabdis. Jaučiu jo smerkimą už išsakytas mintis, jog pagal mane tikėjimas kaip tik mokslo ir kultūros klestėjimo pagrindas ir nors esu apipilama tūkstančiais klausimų ir prieštarų – prie to jau esu pratus, moku debatuoti ir greitai susitvarkau. Daugiau tokios diskusijos jis tęsti nepanoro, bet pripažino, kad nors nuomonei ir nepritaria, savąją gebu pagrįsti ir už tai jis mane gerbia.
Viltys turėti ramius metus taip ir lieka viltimis. Suprantu, kad bendrabutyje draugų neatrasiu, verčiau jaučiuosi kaip Orvelo „1984“ stebima „Didžiojo brolio“, kuris, atrodo, tik ir telaukia kada paslysiu. Grįžus namo, baisu klausytis norimų laidų ar labiau konservatyvios medijos – kas jei kambariokai išgirs – sienos plonos. Tad bute nuolatos vaikštau tik su ausinėmis, net ir savame kambaryje. Pasijuntu kaip niekada vieniša ir būtent šis vienišumo jausmas primena, kad Dievas tikrai visad palieka atdarą langą, na ar bent turi gerą humoro jausmą. Kambaryje skaitau vieno bičiulio prieš atsisveikinant perduotą laišką, kuriame būtent ir nuskamba padrąsinimo žodžiai, jei išvykus pasijusčiau viena ir topteli: be laiško jis perdavė ir dėžutę, su kelių centimetrų dydžio, tikrai puikiai pastebimu Dievo gailestingumo paveikslą vaizduojančiu ženkliuku. Ženkliukas pagrinde raudonas ir puikiai tinka prie raudonos odinės kuprinės, su kuria kasdien einu į universitetą. Nors šiaip tokio ženkliuko dėvėti gal ir nesirinkčiau (truputį per daug egocentriškas mano skoniui), tačiau viduje kyla pyktis patiriamai neteisybei, smerkimui už tikėjimą, tiesos kraipymui ir norisi lipti ant škotiškų Munro viršūnių ir šaukti nuo jų, nes, rodos, nesiklauso nė žuvys. Pirma vienišumo sukelta mintis – priešintis. Kiekvieną rytą pakeliui į universitetą į rankas brukamos studentų komunistų asociacijos „ Glasgow university comunist society“ skrajutės, su kvietimu dalyvauti trans-teisių eitynėse, kuriomis siekiama vaikams nuo 12 metų leisti vartoti brandą stabdančius vaistus be tėvų leidimo, jei tai patvirtina mokyklos psichologas ar socialinis darbuotojas. Po dvidešimto karto juntamų piktų žvilgsnių skrajutės nepaėmus pratrūkstu ir gan supykusi pasakau, jog žinant, kad Glazgo universitetas pasižymi tarptautinių studentų gausa, labai jau ne tolerantiška ir įžeidu kišti skrajutes su kūjų ir pjautuvu, mat mano valstybei praleidus apie pusšimtį metų komunistų okupacijoje, dabartinei valstybei draudžiant tokią atributiką, mane tai mažių mažiausiai žeidžia ir diskriminuoja. Bandžiau taikyti jų vartojamą žodyną. Daugiau skrajučių man niekada nebesiūlė. Tačiau vien kova vienišumo nenumalšino, o ir ji kai kur buvo bergždžia. Kas iš to kad ant kaktos (šiuo atveju kuprinės) parašyta, jog esu katalikė, kas iš to, jog bendrakursiai nebekiša skrajučių, paskaitose vis dar dėstoma apie vyrų menopauzę ir kalbant apie žmogaus anatomiją, šalia raudonom raidėm prirašyta, kad čia lytis taip suprantama tik dėl mokslinio konteksto ir geresnio žodyno nebūvimo. Vienas čia nepakovosi…
Antra mintis – rasti bendruomenę. Ir tikrai Glazgo universitete yra grupelė (gal net apie 20-30 jaunuolių), kurie sekmadieniais lankosi mažos katalikų koplytėlės studentų Mišiose, kurie antradieniais susitinka aptarti Dievo žodžio ir turi kassavaitines vakarienes. Prisijungiu prie jų ir bent trumpai galiu giliau įkvėpti. Studentai malonūs ir draugiški, nors dauguma iš jų škotai, kurie į kitus europiečius ir žiūri kiek kitaip. Tačiau nors ir vyksta diskusijos apie tai, kaip Dievas veikia mūsų gyvenimus šiandien ar nagrinėjamos tam tikros Biblijos ištraukos, niekas nekalba apie tai, kas vyksta universitete. Apie tarp-fakultetinį pro-marksistinės ideologijos kišimą, apie atskirų vaikinų ir merginų tualetų panaikinimą, apie skirtingų grupių kovai prieš diskriminaciją kūrimą ir tai, jog žodis katalikas – universitete priimamas su pašaipa, tarsi katalikas lygus kvaileliui, neužsimenama. O užvedus apie tai kalbą – bendras pritarimas, kad padėtis tikrai bloga, patarimas vengti žmonių iš LGBTQ bendruomenės ir pasakymas, kad reikia susitelkti į save ir tai palikti nuošaly. Palikti nuošaly ir vengti? Tai kaip tada, visai negrįžti namo? Miegoti bibliotekoje? Ir kvaila širdis vis nerimsta, grįžtant namo ir nusvirusiomis kojomis vis paspiriant gatvės akmenukus taip ir rodos, kad tuoj kuris iš jų paims ir pradės šaukti už mane, jei dar tylėsiu.
Bet čia mintis pakeičia problemos bute. Vis smarkėja kambariokų pasipiktinimas jaunuoliu iš Turkijos. Jis nesitvarko, leidžia garsią muziką naktimis ir yra nepagarbus su kitais. Kartu pradedame ieškoti sprendimų būdų ir tokiu būdu vieni su kitais labai suartėjame. Daugiau sužinau apie translytę porą. Mergina – vos aštuoniolikos, iš JAV, nors abu tėvai migrantai. Su jais santykis labai prastas, tėvai abu buvo aršūs „katalikai“, tad požiūris į tikėjimą nekoks. Pripažįsta dėl to pradžioje bijojusi ir manęs. Pasirodo tėvas nuo šešiolikos bandė ją ištekinti už savo verslo partnerių, kurių amžius prasidėdavo nuo trisdešimties. Dar šią savaitę bandė žudytis, todėl universitetas liepė lankyti jų paskirtą psichologą. Turi stiprų nerimo sutrikimą su disociacijomis, depresiją. Mokyklą baigė 16, draugų iš ten neturi – visi iš jos tyčiojosi. Vienintelis draugas – kitas studentas iš Glazgo irgi atliekantis tranziciją norėdamas pasikeisti lytį. Partneris (dabar žmona, jiedu susituokė vidury mokslo metų) – autistiškas vaikinas, genialiai grojantis pianinu, tačiau studijuojantis informacines technologijas, tranzicijos procese, norėdamas tapti mergina. Jam dvidešimt. Tiek mergina, tiek jis iš kambario išeina gal kartą per dieną. Likusį laiką dažniausiai miega. Nemiega tik naktimis. Abu nesiprausia, nesiskalbia rūbų ir nesitvarko kambarių. Ne iš blogos valios. Tiesiog jiems tikrai fiziškai neišeina. Sėdi prie judviejų ir visi sąžinės balsai ir kova apmiršta. Mergina ateina į virtuvę ir sako, kad pokalbis su tavim yra vienintelė priežastis dėl ko ji šiandien atsikėlė: „būčiau toliau miegojus, bet išgirdau tavo balsą virtuvėje ir nusprendžiau atsikelti. Tu su Flynn‘u (kambariokas su kuriuo turime bendras paskaitas ir jau esame tapę labai artimais bičiuliais) kalbi apie paskaitas. Rytoj ir aš į jas eisiu, kad galėčiau prie jūsų prisijungti ir visi turėtume apie ką kalbėti“. Ir viduje lieka tik begalinis noras padėti, išklausyti, parodyti meilę, kurios žmogui taip trūksta. Merginai 18, ji jau kurį laiką leidžiasi testosteroną. Jei kas esat rimčiau sirgęs sinusitu, turbūt žinot, kad jei gydytojas išrašo steroidinį nosies purškalą – iškart perspėja vartoti griežtai pagal instrukciją ir tik nurodytą laiko tarpą, nes vaistas hormoninis. Ir čia kalbama apie nosies purškalą. O štai aštuoniolikmetei, kuriai net studijų kryptį išsirinkti buvo sunku ir ji ją keitė tris kartus, leidžiama kiekvieną dieną į savo kūną leisti jai kenksmingą hormoną ir tai laikoma gydymu (transseksualumas vis dar oficialiai laikomas liga, kuriai taikoma štai tokia hormonų terapija). Koks hormonų šalutinis poveikis? Apie ką perspėja gydytojas parduodamas nosies purškalą? Sutrikusios emocijos, nuotaikų kaita, irzlumas, depresyvi nuotaika, galvos skausmas, svorio kitimas… O dabar pagalvokite kokius šalutinius poveikius jaučia žmogus milžiniškomis dozėmis kasdien besileisdamas šiuos hormonus. Sukyla pyktis. Ne tik ideologijai ir tikrai ne jos paveiktiems žmonėms, bet sistemai, kuri leidžia, kad tokie dalykai vyktų. Paauglių kaip manoji kambariokė yra begalės. Tai vaikai, kurie jaučiasi atstumti mokyklose, kurie patiria nuolatines patyčias, akivaizdžiai dėl to jausdamiesi kaip nepritapėliai pereidami ir į kitus gyvenimo etapus. Ir kaip ir man, daugumai jų vienišumas reiškiasi dviem būdais: pykčiu patiriamai neteisybei ir su tuo susijusiems asmenims bei noru rasti bendraminčių. Ir štai jie ieško informacijos internete, suvesdami savo simptomus „jaučiuosi nepritapęs, kitoks nei visi, man sunku susirasti draugų, patiriu patyčias, sunku bendrauti su kitais“. Ir kokį pasiūlymą jiems išmeta visagalis internetas – „galbūt tai dėl to, jog esi kitos orientacijos, galbūt, nes esi gimęs ne tame kūne. Tai ne tavo kaltė ir mes žinome kaip tau padėti. Prisijunk prie vietinės LGBTQ bendruomenės, pasikalbėk su mūsų konsultantais“. Ir štai taip pirmą kartą toks žmogus pasijunta išgirstas. Atranda žmonių, kurie jaučiasi taip pat. Vis labiau gilindamasis į tokios bendruomenės veiklą, žmogus jaučiasi dvejopai. Iš vienos pusės jis susiranda draugų (galbūt pirmą sykį gyvenime). Iš kitos pusės, jis vis dar bando suprasti, kas jis toks, koks jo identitetas? Nueina pas psichologą ar psichoterapeutą, išsako kamuojančias mintis bei nerimus ir terapeutas (bijodamas prarasti licenziją ar ir pats būdamas LGBTQ bendruomenės narys) pataria pagalvoti – galbūt tranzicija ir hormonų terapija padėtų pasijusti savimi. Tikiu, dauguma jūsų, kaip ir aš, ilgai rinkotės į kokią specialybę stoti. Juk tai pasirinkimas, galimai nulemsiantis tolimesnę jūsų karjerą, ateitį, darbą. Kai kuriems šis procesas lengvas ir paprastas, tačiau kitiems, taip buvo ir man, jis baisus, gąsdinantis ir kupinas nežinomybės. Nežinomybės, keliančios nerimą. Nerimo sutrikimai – vienas dažniausių psichinės sveikatos sutrikimų mano kartos tarpe, kurio skaičiai vis nenumaldomai kyla į viršų. Ne veltui bažnyčioje linkime vienas kitam ramybės. Kartais tai gali pasirodyti kvaila, kodėl gi nepalinkėjus džiaugsmo, laimės, sėkmės ar dar kažko daugiau? Vis tik bent kartą nerimą patyręs žmogus supras, kad prieš ramybę visi šie dalykai nublanksta. Nerimas neleidžia nei sekundei atsipalaiduoti, pailsėti, atgauti jėgų. Jis kankina ir ėda ne tik sielą, bet ir kūną. Ir jei nerimą gali sukelti toks menkniekis kaip studijų krypties pasirinkimas, pagalvokit, kaip jaučiasi žmogus, nežinantis kas jis toks – nerandantis savo identiteto, svarstantis ar jis mergina, ar vaikinas, ar, galbūt, katė, vilkolakis ar dar kas nors. Ir štai čia Dievas vėl mums suteikia ramybę, sakydamas „Aš esu tas, kuris esu“. Mums nereikia nerimauti ir svarstyti apie šiuos dalykus. Dievas mums suteikia ramybę. Bet jei atsakymas mums prieš nosį, tai kodėl matome vis sparčiau augančius žmonių, kenčiančių nuo nerimo sutrikimų skaičius? Kodėl vis daugiau jaunų žmonių priskiria save LGBTQ bendruomenei?
Dar Tomas Akvinietis yra pasakęs, kad žmogus iš prigimties yra ne tik individualus, bet ir bendruomeniškas. Mums svarbu kurti santykį vieniems su kitais, tai prigimtinis mūsų poreikis. Kaip ir Tomas Akvinietis, taip ir kiti filosofai prieš jį ir po jo apie žmogaus veiklą ir prigimtį sprendė iš būties, kaip pirminio prado. Tačiau Dekartas, apvertęs viską aukštyn kojom ir žmogų pastatęs kaip vienintelį neabejotinai egzistuojantį, būtį ir pirminį pradą palieka užnugary. Iš paskos jam nuseka ir kiti. Ir štai, jei neabejotinai egzistuoja tik žmogus – vadinasi jis, vienas pats, tampa visa ko pagrindu. Tuo remiasi vėliau švietėjų iškeltos idėjos, tuo remiasi ir pozityvistinė filosofija, kuri teigia, jog žmogus iš prigimties siekia savų tikslų, tačiau gyvendamas supranta, kad tam tikrų tikslų pasiekti gali tik bendradarbiaudamas su kitais. Tačiau ne tam, kad siektų bendrojo gėrio, kaip teigia Tomas Akvinietis, o verčiau dėl to, kad tai palanku jam pačiam. Taip kuriasi visuomenė, formuojasi jos normos, vėliau pramintos sąžine ir morale. Ir štai tokia filosofija remiasi ir dabartinė mūsų visuomenė, teisės sistema, politika. Tokioj sistemoj nelieka vietos bendruomenėms, todėl pradedamos engti ir šeimos. Štai dar prieš kelias savaites Kalifornijos valstijos senatorius pasirašė įstatymo pataisą, kuria mokykla neprivalo atskleisti tėvams jų vaikų pasirinktos lyties. Įstatymas grindžiamas vaikų teisių apsauga. Apsauga nuo ko? Nuo tėvų? Argi ne tėvai yra tie, kurie savo vaikais rūpinasi ir juos myli labiausiai? Kitaip tariant, valstybė vis labiau stengiasi perimti šeimos funkcijas, taip jas ardydama ir kišdamasi į tai, kas jai visai nepriklauso. Šeima – valstybės pagrindas –valstybei, besiremiančiai žmogaus kaip individualisto idėja – nebėra aktuali. Ji nebėra ginama ar saugoma, jai tampa sunku išgyventi, nes nėra užtikrinama šeimos apsauga. Ardant bendruomenes, žmonėms prigimtinis jų poreikis vis tiek neišnyksta. Ir štai čia atsiranda LGBTQ bendruomenė. Vien pavadinime pristatydama save kaip tokią, ji pritraukia vis daugiau jaunų žmonių, kurie jau atsitraukia nuo tėvų namų, tačiau yra dar per jauni kurti savas šeimas (irgi savitas bendruomenes), todėl jiems bendruomenės poreikis yra pats didžiausias. Todėl įvairių LGBTQ organizacijų pagrindą ir sudaro paaugliai arba jauni žmonės.
Tad kaip šią susidariusią problemą spręsti? Visų pirma, svarbu prisiminti, kad ne tik LGBTQ yra bendruomenė. Bendruomenė yra ir bažnyčia, kuri nori ar nelabai nori to pripažinti, bet pastaruosius kelis dešimtmečius per mažai dėmesio skyrė jaunimui. Kodėl suvedus į google paiešką tokius simptomus kaip vienišumas ir nepritapimas, mums neišmeta skelbimo „Prisijunk prie vietinės bažnyčios jaunimo bendruomenės“. Kodėl tai nėra pirmas atsakas į jaunimo išgyvenamą socialinę krizę? Galvoje vis skamba giesmės žodžiai: „Nebijok, esu tavo Dievas, išsirinkau tave, pašaukiau vardu, tu man brangus ir aš tave myliu, nebijok, nes aš su tavim“. Ir kaip norisi būtent tokią bažnyčios pusę parodyti savo kambariokams. Priminti, kad jie nėra vieni, kad jie mylimi ir šioje žemėje yra su tikslu, kiekvienas iš jų yra pašauktas Dievo. Bet prieš šį pirminį kvietimą, jie pasibeldžia į visai kitos bendruomenės duris. Tokios, iš kurios pelnosi farmacijos kompanijos bei tūkstančiai kitų verslų, suinteresuotų turėti dvasiškai suluošintą visuomenę. Nes tai pelninga. Mes, kaip bažnyčios nariai, privalome kurti bendruomenes. Net jei tai yra mažas dviejų ar trijų žmonių būrelis, net jei jis ir ne parapijos viduje. Turime būti tais, kurie pastebi, išklauso, kurie pamoko kitus. Kartais gali atrodyti sunku atrasti ribą tarp nuolankumo ir apatijos. Taip jaučiausi aš, nežinodama kaip elgtis su savo kambariokais. Ar vartoti jų pasirinktus įvardžius? Juk nesinori įžeisti žmogaus, kuris patapo draugu, kurį pamilai. Kaip netapti veidmainiu? Kaip išlaikyti tikėjimą, kuris akivaizdžiai prieštarauja jų veiksmams, bet tuo pačiu neatstumti žmogaus? Kaip nepalikti jo vieno, nerimo apsuptyje?
Su tokiais klausimais ėjau pas skirtingus kunigus. Tiek Lietuvoje, tiek Škotijoje. Klausiau patarimų išpažinčių metu, tačiau vieninteliai atsakymai buvo „nesusidėk su tokiais žmonėmis“, „smerk nuodėmę, o ne žmogų“ – šis pasakymas daugybę kartų girdėtas. Ir kaip ir dabar, taip ir tada man vis dar nėra aišku, kaip atrasti ribą tarp kompromiso ir nusileidimo/apatijos, tarp nuodėmės ir žmogaus? Kaip nebūti veidmaine tikėjimo atžvilgiu? Deja atsakymų į šiuos klausimus iš kunigų negavau. Konservatyvioji medija tiktai kėlė kovos ir pykčio dvasią, nenagrinėdama atvejų, kai tokie žmonės yra draugai, artimieji, šeimos nariai. Kiekviena individuali situacija su tokiu žmogumi sukuria begale testų. Neaiškumų kaip elgtis, ką atsakyti? Man baisiausias buvo veidmainystės aspektas. Ir nors visų atsakymų tikrai neturiu, čia ir vėl padėjo tas pats bičiulis, vieno pokalbio, grįžus atostogų į Lietuvą, metu priminęs pirmą Pauliaus laišką korintiečiams: „Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau besilaikančiu įstatymo, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, – pats būdamas ne be Dievo įstatymo, bet surištas Kristaus įstatymu, – kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo. Silpniesiems pasidariau kaip silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau.“ Taip ir mes visiems turime tapti viskuo. Neprivalome aiškinti apie jų nuopuolius žmonėms, kuriems labiausiai reikia artimo meilės. Neturime nuo jų nusisukti ir palikti nuošalyje. Užtenka juos išklausyti, patarti ir savo geru pavyzdžiu skelbti tikėjimo tiesą. Duoti patarimą. Ir tam nereikia išsižadėti savojo tikėjimo ar principų. Taip, mano nuomone, ir veikia smerkimas nuodėmės, o ne žmogaus.
Tai argi aš siūlau nusileisti, priimti ant mūsų uždėtą priespaudą, žodžio laisvės ribojimą ir spaudimą tylėti prieš neteisybę? Tikrai ne. Tik kova turi būti dvejopa, iš skirtingų frontų. Viena jos pusė – tai tiesos skelbimas ir kovojimas už tikėjimo, sąžinės ir moralės laisvę. Protestavimas prieš neteisingus įstatymus ar veiklas, jaunų žmonių švietimas ir neteisingų ideologijų demaskavimas. Tačiau antroji pusė – tai bendruomenių kūrimas dar tik pasimetusiems ir ieškantiems paaugliams, iki jiems pasibeldžiant į kitų bendruomenių duris, jų įtraukimas į bažnyčios veiklą, kuriant ją patrauklią jauniems žmonėms ir matomą viešojoje erdvėje. Taip pat labai svarbus vidinis pasiruošimas tarp tikinčiųjų, suvokiant iš kur kyla dabartinės visuomenės problemos, su kokiais sunkumais susiduria dabartinė karta ir kokių jų gali atsinešti į bažnyčią. Turime suvokti šiuos dalykus, kad galėtume visiems tapti viskuo, kad nebūtume akli, vedantys aklus. Nors bažnyčia neretai kalba apie pirmąją dalį, vis tik antrajai dėmesio skiriama nedaug. Svarbu kovoti, ne tik šaukiant nuo kalnų viršūnių, tačiau taip pat ir būnant drąsiems meile gyventi, tad skelbkime Evangeliją savo darbais ir gyvenimu, taip visa atnaujindami Kristuje.
