Tai nėra į tarnybą kariuomenėje kviečiantis straipsnis, nors mielai parašyčiau ir tokį. Noriu pasidalinti apmąstymais apie buvimą eiliniu ne kariuomenėje, o skirtingose gyvenimo srityse. Tiesiog sutapo, kad mintys, užsimezgusios jau senokai, subrendo savo laiku nusprendus tapti j. eil. Kriaučiūnu. Paskutiniu metu, matydamas kaip aplinkui mane esantys jauni žmonės vietoje nuoseklių treniruočių imasi bėgioti maratonus, vėl prisiminiau ir dalinuosi savo tapimo eiliniu patirtimi.
Kaip tai atsitiko? Pasinaudojau viena iš galimybių atlikti privalomąją karinę tarnybą ir 2019-2022 metais dalyvavau savaitgaliais vykstančiuose Jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose (JKVM), specialiai studentams ir dirbantiesiems pritaikytoje karinės tarnybos formoje.
Ėjo antrasis kursų mėnuo ir kartą, susiklosčius aplinkybėms, teko iš eilinio savaitgalio grįžti su vienu iš mūsų instruktorių. Net ausys linko nuo kritikos, skirtos mūsų kursams ir, nors netiesiogiai, man pačiam. Jaučiau, kad jis buvo teisus. Dauguma mūsų išties fiziškai silpni, jauni ir naivūs, vėluojantys ir neaiškios motyvacijos, vieni pasyvūs, o kiti atvirkščiai – nesveikai aktyvūs (sau asmeniškai prilipdyčiau bent porą šių epitetų).
Lyg tyčia, tą patį mėnesį gavau stiprios kritikos ir kitose gyvenimo srityse. Nuo lapkričio pradėjau darbą vienoje iš valstybės tarnybų, pirmąjį oficialų darbą gyvenime. Po dvylikos sėkmingų metų mokyklos suole ir patenkinamų keturių universiteto auditorijose vėl prireikė mokytis: pradedant teisės aktų nagrinėjimu ir baigiant elementaria darbovietės kultūra. Neišvengiamai, su naujomis darbinėmis patirtimis, pildosi ir padarytų klaidų bagažas. Tą ne ten padedi, tą ne ten paspaudi, dirbi tai per greitai, tai per lėtai, tai dar kažkuo neįtinki. Ir tikrai nuoširdžiai jauti, kad „pjauni grybą“. Jausmas – ne iš maloniausių…
Visi šie tų gyvenimo dienų įspūdžiai greitai bėgo galvoje, kol instruktorius toliau peikė mūsų fizinius pajėgumus. Ir tada metė kozirį, vyrišką iššūkį: „Sakei, kad gyveni rajone, kur yra sporto klubas, į kurį ir pats einu. Tai ko nenueini?“ Pradėjau ieškoti vienokių ir kitokių priežasčių, bet žvelgiant iš dabarties taško, turbūt tiesiog bijojau dar vienoje srityje patapti eiliniu, niekuo neypatingu, silpnesniu už kitus, raumenų kalnus. „Berneli, niekam ten nerūpi, kas tu esi ir ką veiki. Eini dėl savęs, ne dėl mamos ar draugų. Arba nori, arba nenori – kito varianto nėra“. Giliai įkvėpęs Šventosios Dvasios atsakiau: „Gerai, rytoj ateinu“.
Ir tikrai nuėjau. Ir antrą kartą, ir trečią kartą.
Ir taip beprakaituojant „kačialkėje“ subrendo geniali mintis: vis dėlto, reikia mokėti būti ir eiliniu. Ne tik kariuomenėje, bet ir įvairiose gyvenimo srityse. Ypač tai svarbu jauname amžiuje, kai jau pradedi žengti pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius.
„Eilinis“ jokiu būdu nėra žodžių „žemiausias“ ar „prasčiausias“ sinonimas. Ne, kariuomenėje tai yra ne mažiau svarbus laipsnis, tas pats ir gyvenime. O ir būti eiliniu nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Turi būti nuolat pasirengęs daug dirbti ir mokytis, kai tik tai lieps laipsniu aukštesni už tave.
Skamba žiaurokai – paklusti, daug dirbti ir mokytis, mažiau galvoti pačiam… Tikra robotų akademija, ar ne? O tai kodėl reikėtų mokėti būti eiliniu? Ką tai duoda mano gyvenime? Kodėl dabar aš, jaunas ir energingas moksleivis ar studentas turėčiau su pasididžiavimu skelbtis, kad vienoje ar kitoje gyvenimo sferoje esu (tik) eilinis?
Visų pirma, gauni teisę klysti. Eiliniui klysti tikrai galima, o jeigu tą leidi pats sau, leis ir aplinkiniai. Kapitonas, tuo tarpu, už tuos pačius veiksmus jau turbūt gautų žiaurias baudas. Jeigu leidžiama daryti klaidų, reiškia, leidžiama ir mokytis. Gali drąsiai klausti vyresnių kur, ką ir kaip reikia daryti, kaip veikia tas prietaisas ir anas. Dar mažai sutikau žmonių, kurie nesutiktų padėti jaunuoliui, kuris nuoširdžiai prisipažįsta vieno ar kito nežinąs. Ir atvirkščiai – jeigu truputį paskaitęs save jau laikai mašinų meistru, pagalbos nesitikėk. Esi nebe mokinys, nebe eilinis, o konkurentas. O jeigu dar ir parodysi nekompetenciją ir paslysi – užuojautos vargu ar sulauksi.
Pripažinimas sau, kad vienoje ar kitoje organizacijoje, žmonių draugijoje esi tik eilinis narys, padeda lengviau dirbti komandoje. Išmoksti nerodyti iniciatyvos kur nereikia, vietoje to noriai paremi kitų iniciatyvas. Geram planui sugalvoti užtenka vieno žmogaus, o štai jo įgyvendinimui – reikalingas visas būrys eilinių. Vargas tai organizacijai, kurioje daug kapitonų, o mažai kariuomenės. Dėl bendro gėrio kartais verta numalšinti ambiciją griežti pirmuoju smuiku, kad gautųsi nepakartojama simfonija.
Einame toliau. Supratimas, kad kol kas visuomenėje esi tik eilinis, padeda aiškiau apsibrėžti savo pajėgumus ir galimybes. Ne, tu neprivalai dabar gelbėti pasaulio! Yra šimtas daug mažesnių darbų, kuriuos tu, kaip eilinis, privalai padaryti, o pasaulio gelbėjimo planų kūrimą palik vyresniems. Perfrazuojant vieną žymų psichologą – eilini Pavardeni, susitvarkyk savo kambarį! Paradoksas, kad tai turbūt ir yra geriausias pasaulio gelbėjimo receptas bet kokiam paaugliui: tik susitvarkęs artimiausią aplinką, visų pirma namus, kad ir kaip jie „smirda“, tik tada, įkvėptas savo paties darbštumo, pradedi žiūrėti, ką čia būtų galima padaryti kitur.
Ir vis dėlto, svarbiausia yra tai, jog asmeninis prisipažinimas sau, kad gyvenime esi dar tik eilinis, leidžia jaustis „savo vietoje“, jauno žmogaus vietoje. Taip, tu dar mažai temoki, gyvenimo pasirinkimuose darai klaidų, bet tai yra normalu, nes tu oficialiai esi eilinis. Ir įdomus dalykas: žemiau eilinio nieko daugiau nėra, tad nėra ko ir prarasti. Kelias tik vienas – pirmyn!
Anksčiau ar vėliau turi prisiimti vis didesnes atsakomybes bei pareigas, ir šeimoje, ir darbe, ir visuomeniniame gyvenime. Bet čia ir yra esminis skirtumas. Buvimas eiliniu – savanoriškas ir sąmoningas apsisprendimas, o visa kita priklauso jau ne nuo norų. Tai – nežinomybės zona ir nei vienas karys nežino kuo jis vėliau taps, kaip ir kiekvienas žmogus nežino kuo užaugs. Lietuviai tam turi labai gražų pasakymą: „Kaip Dievas duos“.
Ir išties, Dievas vieniems duoda generolo tarnystę, kitiems majoro, o tretiems – rezervo leitenanto. Bet jis negalės nieko duoti, jeigu tu pats savanoriškai nenuspręsi būti eiliniu, Kristaus eiliniu, ir nesielgsi, kaip pridera šiame range: nebūsi nuolankus, nesimokysi, neprisipažinsi klystąs, neklausysi vyresnių ir protingesnių. Jei suklysi, Dievas savo ištikimam ir paklusniam kariui atleis, duos pamokymų. O kai matys, kad to reikia, pakels ir laipsnį.
Tad kad ir kaip keistai tai skambėtų, verta intensyviai mokytis būti eiliniu, kad kuo geriau atliktum šiam laipsniui pavedamas pareigas. Nesvarbu, ar tai pirmajame darbe, ar visuomenėje, ar šeimoje, ar Lietuvos kariuomenės mokyklos mokomojo bataliono 12-tajame būryje. Nors eilinio pareigos yra išties sunkios, bet dėka to aplinkui augantis gėris atperka šias pastangas. Liudiju.
