Kaip atsirado pasaulis: ar mokslinis požiūris prieštarauja religinei pasaulio sukūrimo teorijai?

Įvadas

Neabejojama, jog žmogus nuo pat savo egzistavimo pradžios siekė tiesos pažinimo. Pradedant savimi, šalia esančiu gyvūnu ar žmogumi, baigiant klausimu, kodėl ir kam jis ir viskas aplinkui apskritai egzistuoja. Būtent žmogaus smalsumas yra dingstis, dėl kurios turime galybę teorijų, kodėl ir kaip atsirado pasaulis bei visa, kas jame. Tačiau žmogaus protas kviečia rasti racionaliausią paaiškinimą. Nesudėtinga pasiklysti tokioje gausybėje, todėl svarbu kritiškai įvertinti bet kurį pasaulio sukūrimo modelį, nesvarbu, ar tai yra sekuliarusis, ar religinis požiūris. Istorijos perspektyvoje galime stebėti, jog diskusija tarp tikėjimą bei mokslinį požiūrį atstovaujančiųjų kartais pavirsdavo gana aršiu konfliktu. Verta paminėti, jog diskusijos paaštrėjimas ypač pastebimas pirmojoje XX a. pusėje, kada Dž. Lemetras, belgų fizikas bei katalikų kunigas, publikavo „Pirmykščio atomo teoriją“, vėliau žinomą kaip Didžiojo sprogimo teorija. Kartais ši priešprieša nevertai yra dirbtinai kuriama. Krikščionys fundamentalistai yra linkę atmesti bet kokius mokslinius aiškinimus apie pasaulio atsiradimą bei propaguoti kreacionizmą, todėl svarbu pabrėžti, jog šiame darbe religijos pusę atstovaujantys argumentai yra paremti Katalikų Bažnyčios, kuri iš esmės atmeta kreacioniztines teorijas mokymu.

Temos pasirinkimas gana stipriai veikiamas diskusijų mokslo ir religijos santykio tema, girdėtų argumentų ir mano šio santykio paieškos kasdienybėje. Darbe apžvelgiamos pasaulio sukūrimo teorijos bei pagrindiniai argumentai, naudojami jiems vienyti ar priešinti.

Tebūnie šviesa arba kodėl Bažnyčia palaiko mokslines teorijas

Norint suprasti vieną pagrindinių tekstų diskusijoje apie pasaulio atsiradimą religijos ir mokslo šviesoje, t.y. Pradžios knygą, reikia įsigilinti į tai, kaip mąstė, kam ją skyrė jos užrašytojas. Svarbu suprasti ir naudotą literatūrinį žanrą. Pažvelkime į pirmąją sukūrimo  dalį Pradžios knygoje (1,1–2,4). Čia mes randame Visagalį, visa žinantį, be galo mylintį, amžiną ir begalinį Dievą. Jis kuria laisvai, remdamasis savo dieviškąja išmintimi bei nuoširdžia meile. Dievas sukuria viską iš nieko (ex nihilo), sukurdamas ir medžiagą, iš kurios visa kita yra kuriama, tačiau Pradžios knygos Dievas yra atskiras nuo savo kūrinijos. Hebrajiškame tekste vartojamas žodis bara, reiškiantis „sukurti“. Šis žodis vartojamas tik Dievo veiksmams, kai Jis kuria pasaulį, apibūdinti. Pastebėta ir vėliau dar keletą kartų pasikartojantis skaičius septyni. Žydų tautoje girdint skaičių septyni kyla asociacija su amžinybe – tai tobulas, pilnatvės skaičius. Todėl  skaičius septyni arba septynios dienos, Vakarų kultūroje įkūnijantis gana neilgą laiko tarpą, hebrajų sąmonėje turi visai kitą gilią prasmę, tad ne atsitiktinumas, jog būtent jis pasirenkamas, kai pasakojama apie Kūrimą. Sukurtas objektas visada yra kažkas naujo, nuostabaus ir stebinančio. Kuriantis Dievo žodis yra ne tik asmeniškas, atsakingas ir veiksmingas, bet ir teikiantis gyvybę (plg. Iz 55,11). Todėl sukurtas pasaulis yra skolingas Dievui ne tik už savo egzistavimą, bet ir visa, kas jis yra – savo prigimtį, paskirtį ir dizainą. Ši istorija nesiekia papasakoti, kaip išsivystė gyvosios gamtos rūšys, kaip formavosi žvaigždės. Ji siekia pasakyti vieną dalyką: Dievas sukūrė pasaulį. Todėl yra daroma didelė klaida, kada yra siekiama supriešinti tikėjimą bei mokslą teigiant, jog Biblija pasakoja, kaip atsirado  visata. Bibliją būtų galima laikyti klaidingu šaltiniu tik tuo atveju, jei ji būtų mokslinis fizikos ar biologijos veikalas ir pretenduotų paaiškinti, kaip visa atsirado, nes iš karto būtų atmesta naujausių mokslo pasiekimų.

Moksliniai argumentai. Statiška ar besiplečianti visata

XIX a. sukurtų energijos tvermės bei masės tvermės dėsnių rezultatas buvo toks, jog visatą imta regėti kaip per amžius gyvavusį ir pradžios neturėjusį mechanizmą, valdomą nekintančių gamtos dėsnių, tik nuo savęs priklausomą ir nieko iš išorės nereikalaujantį. Visa tai leido P. Laplasui  teigti: „Man daugiau nereikalinga Dievo hipotezė“, tačiau ar tai nebuvo skubotas teiginys?

Šiandien pats populiariausias mokslinis pasaulio atsiradimo aiškinimas yra „Didžiojo Sprogimo teorija“. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Dž. Lemetras iškėlė teoriją, kurią pavadino „Pirmykščio atomo hipoteze“. Tuo metu populiariausia teorija buvo Einšteino samprata apie statinę visatą. Tačiau astronomijos ir kosmologijos sritys sparčiai vystėsi po Einšteino „Bendrosios reliatyvumo teorijos“. Kai kiti mokslininkai pradėjo nagrinėti šią teoriją, statiška visata kėlė rimtų matematinių problemų. Problemos, kurias daugeliu atvejų būtų galima išspręsti, jei visata nebūtų statiška ir sudėliota, o augtų.

Lemetras įsivaizdavo, kad jei visata plečiasi, ji turėjo plėstis iš kažkur tam tikru momentu. Jis suprato, kad jei atsektume visatos pradžios momentą, viskas turėtų susijungti į vieną tašką. Lemetras tą tašką pavadino superatomu. Jis teigė, kad visatos plėtimasis įvyko dėl šio superatomo sprogimo, kuris svaidė medžiagas į visas puses ir mūsų žinomą visatą privertė plėstis.

Popiežius Pijus XII ne tik paskelbė, kad Didysis sprogimas ir katalikiška kūrimo samprata yra suderinami, jis priėmė Lemetro idėją kaip mokslinį Dievo ir katalikybės egzistavimo patvirtinimą.

Savo ruožtu, nors ir būdamas kunigas, Lemetras nebuvo patenkintas popiežiaus pozicija. Jis nuožmiai tikėjo bažnyčios ir laboratorijos atskyrimu. Į religiją ir mokslą jis žiūrėjo kaip į du vienodai vertingus ir svarbius, bet skirtingus pasaulio aiškinimo būdus, kuriais abiem jis tikėjo. Jo įsitikinimas šiuo atveju yra racionalesnis ir neperžengiantis nei vienos iš šių sričių tyrimo kompetencijos. Ankstesni Lemetro darbai atskleidžia, jog ši jo nuostata formavosi per daugelį   akademinio darbo metų nuo tokios, kuri buvo panaši į anksčiau išsakytą popiežiaus Pijaus XII, iki nuomonės, kad mokslas neturi aiškinti Dievo egzistavimo ir neturi būti pritempiamas prie Šventojo Rašto tekstų. Jis manė, kad šis klausimas yra filosofijos bei teologijos tyrimų sritis ir negali būti atsakytas paprasčiausiais fiziniais ar astronominiais tyrimais. Tačiau net ir tokios pažiūros, nors gali atrodyti, jog kaip tik turėjo būti priežastis, kad ateistai priimtų šią teoriją, nebuvo paveikios visiems. Ateistas kosmologas Fredas Hoylas, 1949 m. sukūręs menkinantį pavadinimą „Didysis sprogimas“, jį atmetė iki savo mirties (2001 m.). Patį Didįjį sprogimą jis laikė užmaskuota religine idėja.

Todėl, net ir laikantis Didžiojo sprogimo teorijos autoriaus nuomonės, mes matome, jog nėra prieštaros tarp religinės sampratos, kurios užduotis yra paaiškinti, kam yra skirtas pasaulis ir kodėl mes esame čia, bei mokslinio aiškinimo, siekiančio parodyti, kaip atsirado pasaulis. Tai yra skirtingos gyvenimo sferos, kurios neturėtų būti suliejamos į vieną.

Argumentai, priešinantys religiją ir mokslą

Remdamiesi iki šios dalies išsakytais teiginiais, galėtume laisvai teigti, jog nėra jokios priežasties manyti, kad šie du pasaulio suvokimo būdai kertasi ir privalome rinktis vieną, o jei ir yra, tai visi argumentai šia tema išaiškinti. Vis dėlto nūdienoje ne vienas mokslininkas teigia, jog progresyviam, moderniam, išsilavinusiam žmogui tikėjimas tėra absoliučiai nereikalingas prietaringumas, kurio reikia atsikratyti. Tuo tarpu krikščionys fundamentalistai, pažodžiui skaitydami Šventąjį Raštą, atsiduria greta ribos, kurią peržengus imama neigti mokslo nauda, o retais atvejais jis parodomas kaip grėsmė religiniam tikėjimui. Tokie argumentai ne tik neleidžia vystytis konstruktyviam dialogui, tačiau ir skaldo visuomenę. Kodėl tokios pozicijos kyla ir kodėl dalykų priežasties galime ieškoti daugybėje mokslo sričių? Vis dažniau šie požiūriai radikalėja, o racionaliems teiginiams ir diskusijai sunkiai beatsiranda vietos. Rodos, jog privaloma pasirinkti vieną pusę. Kritikuojama religija nežinant, kas iš tiesų ji yra, atmetamas mokslas nesuprantant jo esmės.

Nors gali atrodyti, kad mokslo gretinimas prie religijos aktualus tik tikintiesiems, kai kurių jų pasisakymai šia tema skatina dar didesnį konfliktą. Dalis krikščionių fundamentalistų tiki, jog Biblija turi būti skaitoma pažodžiui ir Dievo kūrimas nereikalauja jokių mokslinių įrodymų . Anot A. ir J. C. McGrathų teistinis fundamentalizmas iš esmės niekuo nesiskiria nuo ateistinio fundamentalizmo. Abi pusės pripažįsta tik dalį tiesos ir nusisuka nuo argumentų, sudarančių pilną paveikslą. Abi šios pusės teigia, jog mokslas ir religija niekada nebus suderinami.

Vienas garsiausių ateistų R. Dawkinsas savo knygoje „Dievo iliuzija“ teigia, jog tikėjimas arba dualistinis pasaulio supratimas yra būdingas vaikams. Augant iš jo yra išaugama, kaip, tarkim, nebetikima Kalėdų seneliu ar kitu mitiniu personažu. Taigi, anot jo, tikėjimas tėra infantiliškumo požymis, o suaugęs, mąstantis žmogus atsisako vaikiškų idėjų, nes į pasaulį žvelgia racionaliai. Jo teigimu, visi religingieji, net ir mokslininkai, yra vaikiškai mąstantys. Tačiau toliau šis mokslininkas pateikia faktą, jog religingu dažniausiai tampama šeimoje. Todėl darosi neaišku, kuris teiginys išties yra teisingas ir kaip tuomet paaiškinti vyresniame amžiuje įtikėjusius.

Ruselas pagrindine religijos ir mokslo konflikto priežastimi laiko mokslo polinkį vystytis ir religijos buvimą sustabarėjusia, nekintančia. Tačiau akivaizdu, kad skirtingos religijos ar teologijos dėl jų gausos ir skirtingumo, laiku bėgant, keičiasi, pripažįsta savo klaidas bei vystosi.

Du būdai, vedantys tiesos link

„Pats tikriausias būdas nepastebėti tiesos – tai apsimesti, kad ją žinai“ (G. Allportas). Mūsų tikrovė nėra vien fiziniai objektai, mus sudaro kur kas daugiau dalykų. Visuomenėje gyvenantis žmogus kasdien susiduria su moraliniais klausimais – kas yra gera, o kas yra bloga. Iš to pažįstame, jog žmogus iš prigimties turi moralę bei, kaip minėta anksčiau, žmogaus kelias yra nuolatinis tiesos ieškojimas. Žmogaus troškimas suprasti save ir pasaulį yra neatsiejamas nuo žmonijos raidos. Tiek mokslinės teorijos, tiek religinės teorijos veda žmogų į tiesos pažinimą. Anot krikščionybės, žmogus yra sukurtas laisvei, todėl ir trokšta laisvės, kuri įgaunama pažinus tiesą. Kun. prof. R. Skinkaitis teigia: „Mokslas ir teologija nėra vienas kitam prieštaraujančios srovės, bet abu reikalingi vienas kito, kad pateiktų išsamesnį tiriamos tikrovės vaizdą ir papildytų vienas kito požiūrius savais atradimais.“ 

Jei žmogaus gyvenimą ir jo ėjimą link tiesos pažinimo įsivaizduosime kaip fizinį kelią, o mokslą ir religinį tikėjimą kaip dvi kojas, tvirtai žmogų laikančias ant žemės, pamatysime, kad tas kelias nėra lygus, jis yra kalvotas, akmenuotas su kalnais abejonių ir sustojimų, kurie būtini sveiko mąstymo vystymuisi. Juk logiška, kad tokiu keliu geriau eiti tvirtai laikantis abiem kojomis, o ne viena ar kita šlubuojant. Žinoma, jei nėra keliami klausimai, o žmogus aklai tiki tik viena puse, jis gali net nepastebėti, jog jo viena koja šlubuoja, tačiau toks aklas klaidžiojimas nėra ėjimas tiesos link.

Apibendrinimas

Kalbant apie pasaulio sukūrimą, dažnai manoma, jog mokslas jokiu būdu negali būti greta religijos. Daugybė žmonių tiki mitu, jog mokslo žmogus negali tikėti tuo, kas išeina už mums suprantamos visatos ribų, o tikintysis negali mąstyti kritiškai. Daugiau pasidomėję suvokiame, jog tai nėra tiesa. Tikintis žmogus privalo mąstyti kritiškai – tai leidžia išlaikyti sveiką nuovoką ir nenukrypti į fanatizmą. Vienas svarbiausių tekstų šioje diskusijoje yra Pradžios knyga. Atrodo, kad ji neleidžia priimti mokslinių pasiekimų apie visatos amžių, sandarą, istoriją, gyvybės vystymąsi, nes pasakoja apie Dievo per šešias dienas sukurtą pasaulį. Nors tai ir dažnai aptariama knyga, kartais pamirštama tiek jos paskirtis, tiek literatūrinis žanras. Pamirštama, kad tai – dvasinė knyga, skirta perteikti žinią, kodėl pasaulis sukurtas. Todėl Bažnyčia neneigia mokslo atradimų, tačiau mato juos, kaip būdą pažinti Dievą per jo kūriniją. Dvi pasaulio teorijos – religinė ir mokslinė – nėra viena kitos oponentės. Tai gajus mitas, sukurtas žmonių, jog galėtų pateisinti savo konkrečias pažiūras, per daug nesiveldami į diskusijas.

Gabija Krunkauskaitė dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto ir partnerės dr. Rasos Giniūnaitės organizuotame esė konkurse „Religija ir mokslas: ar jie suderinami?“ bei jame užėmė antrąją vietą. Gabija mokosi Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje, rašant šią esė ją konsultavo Dr. Gabriel Gallardo.