Kaip atrodo visuomenės skerspjūvis?

Modernus žmogus (žmogus prie žmogaus – žiū, ir visa visuomenė), įstrigęs stimuliacijų ir simuliacijų, pasiekimų ir pasirinkimų sūkuryje, išgyvena egzistencinę krizę. Kur baigiasi darbas, prasideda poilsis? Ar turėčiau imti pinigus už suteiktą pagalbą? Koks mano gyvenimo tikslas? Šie ir dar daug kitų klausimų praranda savo prasmę dabartinėje, iš Pietų Korėjos kilusio vokiečių filosofo Byung-Chul Han aprašytoje „Pasiekimų visuomenėje“. Tad, kaip atrodytų kiekviena gyvenimo sfera, perpjovus ją gerai pagaląstu peiliu?

Karantinas neišvengiamai privertė sulėtėti, nejudėti ar judėti mažiau, gyventi lengvabūdiškiau, tad po jo, vėl išsilgę seniai nepatirto tempo, lyg banda gyvulių, bėgdami pro vartus, ėmėme siautėti. Darbo etikos principai jau seniai nebeatitinka man patikusios Viktorijos Voidogaitės, buvusios vienuolės ir knygos „Ir tarp puodų vaikšto Dievas“ autorės, minties, jog „Aš nespėju, nes neturiu spėti paskui. Neturiu nieko pasivyti. Nesu nepakeičiama“. Darbuotojai ir darbdaviai, ne raginami kitų, bet patys vis save stimuliuoja siekti ir pasiekti vis daugiau, dirbti našiau, kelti savo ego aukščiau, o savivertę – žemiau. Žmogaus nebevilioja kūrybos spontaniškumas, ne naivus, bet smalsumo vedamas vaikiškumas darbe, juk reikia įtvirtinti patikimo ir rimto žmogaus įvaizdį, tokio, kuris galės be perstojo ir neatsigręždamas į vidinius, o kartais ir fizinius kūno siunčiamus signalus, siekti nepasiekiamo, iliuzijos, kurią pats susikūrė. O kūrybinę darbo reikalų dalį „į rankas“ perėmė dirbtinio intelekto priemonės, tapusios itin palankiomis vyraujančioje terpėje, galinčios greitai (!) sugeneruoti idėjų, leidžiančios žmogiškam protui „pailsėti“ (o gal ne?).

Greitis turbūt galėtų tapti XXI amžiaus žodžiu. Jo apraiškos slypi kiekvienoje buities ir būties išpjovoje. Kalbėjau apie darbą, o kokiais mokslais jis paremtas? Čia įsivyravo „kursų kultūra“. Argi ne įspūdinga, kai pseudospecialistas išskleidžia visą puokštę neaiškių įstaigų ar vienkartinių, bendrajai visuomenės populiacijai skirtų kursų sertifikatų? O jei dar socialinių tinklų platformose renka tūkstančius, kasdien dalinasi abejotino tikrumo informacija, įvilkdamas ją į estetiškų, vizualiai akiai patrauklių paveikslėlių virtinę, tik bėk į jo glėbį greičiau, kol dar yra vietos. Atrodytų, kodėl net ir mąstantys, racionalūs žmonės užklimpsta šiose pinklėse? Nes garantuojamas greitas ir užtikrintas rezultatas, o svarbiausia – žmogus pajunta rūpesčio, saugumo jausmo užuomazgą, pasąmoningai vildamasis, kad tai bus išeitis iš nuolat besisukančio, žmogų į skubėjimą, nepakankamumo jausmą ir nuolatinį savęs tobulinimą įsukančio rato.

Greičio apraiškos regimos ir šiuolaikinėje maisto bei gėrimų kultūroje. Jei žinias „vartojame“ kursais, santraukomis ar trumpais vaizdo įrašais, tai ir maistą vis dažniau vartojame taip pat – greitai, pakeliui į kažkur ar tarpelyje tarp dienos darbų. Maistas ir gėrimai šiomis dienomis tapę funkciniais elementais, be jokio ritualinio, patyriminio išgyvenimo. Industrializacija, globalizacija diktuoja savo – dažnėja užsakymų išsinešti ar pristatyti į namus, darbo vietą, retas įvertina, apmąsto, kur ir kaip auginti bei paruošti buvo jų lėkštėse garuojantys patiekalai. Gėrimų vartojimo tradicijos taip pat pakito. Energiniai gėrimai, kava, anksčiau vertinta kaip socialinis, ritualinis gėrimas, raginantis sustoti, pabendrauti, pamiršti laiko tėkmę, dabar tapo kasdieniai kompanionai, imituojantys produktyvumą ir energiją, tačiau skatinantys ne tinkamų įpročių formavimąsi, balanso tarp darbo ir poilsio paieškas, o dar labiau padidintas apsukas galvojant, jog užduotis galėsime atliksime greičiau per trumpesnį laiką. Mes taupome minutes, tačiau kam jas išnaudosime?

Prie suprastėjusios žmogaus savijautos prisideda ir žiniasklaidos negatyvumas. Ar pastebite straipsnių antraštes? Kas nors mirė, mokytojų trūksta, degalai brangs ir dar galima tęsti. Kodėl taip sunku kuo nors pasidžiaugti, padrąsinti? Tai, matyt, susiformavo dėl mūsų, kaip tautos, patirtų išgyvenimų. Bet kiek dar metų sėdėsime toje savigailos ir pesimizmo duobėje? Be abejo, taip lengviau, patogiau, bet metas nustoti kaltinti aplinką, teisintis sunkia vaikyste, o keisti save ir savo įsitikinimus, daryti mažus, bet užtikrintus veiksmus šviesesnės ateities link.

Žmonės taip pat, palyginti su ankstesniais šimtmečiais, gyvena žymiai patogiau, yra labiau pasiturintys, nestokojantys reikmenų baziniams poreikiams patenkinti. Tačiau čia ir slypi paradoksas: kai išorinių pasirinkimų ir galimybių daugėja, žmogaus vidinis pasitenkinimas nebūtinai auga kartu. Priešingai – ima rastis vis naujų poreikių, kurių nebeužtenka patenkinti daiktais. Tuomet emocijos persikelia į vartojimą – pirkimą, valgymą, nuolatinį naujų patirčių ar dirgiklių ieškojimą. Turėdamas daugiau, žmogus nebūtinai jaučiasi turįs pakankamai – galbūt kaip tik pirmą kartą taip aiškiai pajunta, kiek daug dar trūksta.

Tą patį paradoksą (kai išorė eskaluoja estetiką, harmoniją, o vidus šaukia iš nevilties) galima įžvelgti ir kalbant apie išvaizdą, grožį. Grožio standartai, industrija taip pat įsisuko į greitėjimo verpetą. Vietoj nuoseklių, ilgus metus trunkančių įpročių formavimo, žmonės mieliau renkasi greitus bei efektyvius (trumpam laikui) rezultatus. Viena labiausiai paplitusių nūdienos visuomenės tendencijų yra longevity – greiti ir efektyvus metodai senėjimui lėtinti. Tačiau kyla klausimas, kas slypi po šiuo judėjimu? Pirma, kodėl siekiame gyventi ilgiau? Ar po tuo vėl nesislepia nuolatinė pareiga visur spėti, visur sudalyvauti, kad žūtbūt nepatirtume FOMO (angl. fear of missing out) jausmo, kad pasiektume daugiau už kitus, nuskintume visus laurus? Antra, manau, kad longevityiš tikrųjų norėta kildinti iš žodžio lounge, reiškiančio poilsį. Nors tikroji longevity kilmė su lounge nesusijusi, abu žodžiai netikėtai susišaukia per „ilgumo“ reikšmę: longevity – ilgas gyvenimas, lounge – išsitiesimas, atsipalaidavimas. Tad, jei tariant šiuos žodžius, jie skamba panašiai, galbūt galėtume rašyti loungevity? Taip būtų išnarpliota visuotinė paslaptis, kad visi esame išsekę, stokojantys ramybės ir lėtumo.

Akivaizdu, kad pasaulyje vyraujančios tendencijos atspindi ir tai, jog žmonės siekia tikrovę pritaikyti, adaptuoti, simuliuoti ją taip, kad atitiktų asmeninius poreikius, norus. Plačiai žinomos ir vartojamos socialinių tinklų platformos „Snapchat“, „Instagram“ ir daug kitų siūlo įvairiausių filtrų, efektų, vaizduojančių „tobulą“ žmogų.

Galiausiai, po visos dienos, kupinos lėkimo, darbų, grožio procedūrų ar kitų savęs tobulinimo priemonių, žmogus grįžta į šeimą. O kas šeima yra šiandien? Greitis vėl kiša savo ragus… Lietuvoje gimstamumo rodikliai pasiekė istorines žemumas, bet kone kiekviena šeima namuose laiko augintinį. Natūralu, juk vaiko auginimas trunka 18 metų (dar pridėkime nėštumo laikotarpį ir mamyčiukus, po mamos stogu gyvenančius ištisas dešimtis), reikalauja daug išlaidų, dėmesio, LAIKO, kurio niekas neturi. O ir šeimos buvimui apibrėžti dažnai nebereikalingas santuokos liudijimas. Paprasčiau „susimesti“ be įsipareigojimų, lūkesčių ir, kai nusibos, „išsimesti“. Nebenorima ilgus metus trunkančios meilės, bet ir empatijos, nuolankumo bei kantrybės reikalaujančios kelionės, pilnos kalvelių ir nuokalnių, ir net labai gilių duobių.

Tad visuomenės skerspjūvis, nors modernus, inovatyvus bei išoriškai patrauklus, bet iš lėto keliaujantis savinaikos link. Žmonės bėga – ne tik ant takelio, bet ir darbe, moksluose, šeimoje bei santykiuose. O nuo ko bėgama? Kas vejamasi? Ar pasaulis, it žiurkėnas, bėgantis nesibaigiančiame ratelyje, galop nesutraiškys pats savęs, ar neišprotės?

Galbūt atsakymas slypi ne dar viename pasiekime, kurį turime suspėti įgyvendinti, o gebėjime bent akimirkai sustoti. Ne viską reikia patirti, ne viską išmokti, ne visur suspėti. Kartais užtenka atsisėsti prie stalo ir iš tikrųjų paragauti maisto, pasikalbėti nutilus telefono pranešimams, dirbti ne todėl, kad privalai būti nepakeičiamas, o kurti todėl, kad tau rūpi. Galbūt tikrasis gyvenimo progresas prasideda tada, kai nustojame su juo lenktyniauti.

Juk galų gale laiko sutaupyti negalime. Galime tik pasirinkti, kam jį atiduosime.