Kaip aš supratau, kad Lietuva yra pavojuje

Šis tekstas nebuvo inicijuotas nei kitaip paveiktas portalo redakcijos, tai yra mano asmeninė nuomonė ir pozicija. Straipsnis parašytas kaip reakcija į viešojoje erdvėje vykusius ginčus dėl „Ateities“ žurnalo Facebook paskyroje išreikšto palaikymo šiuo metu vykstančiai žiniasklaidos protesto akcijai „Šalin rankas“.

Savo tekstą pirma skiriu tiems, kurie mane pažįsta. Jaučiuosi vienas šio portalo bendrakūrėjų, savo pirmąjį straipsnį nusiuntęs internete dar nesant svetainės puslapio. Nuo pradžių mačiau, jog ateitininkų, o plačiau ir katalikų, bendruomenėje vyksta diskusija tarp dviejų idėjinių stovyklų ir šiuo tekstu bandysiu į ją įsiterpti. Nors niekada nepriklausiau Ateitininkų federacijai, o paskutinį savo tekstą „Ateities“ portalui parašiau prieš vienuolika mėnesių, dėl nuoseklaus įsitraukimo ir palaikytų ryšių su šia bendruomene jaučiu pareigą pasisakyti tolesniais klausimais būtent šiame portale. Manau, kad mano išsakytos mintys bus aktualios ir platesnei auditorijai.

Nuo pat savo pirmo „Ateityje“ publikuoto straipsnio buvau įtartinas dėl keliamų idėjų. Abejojau vyskupų autoritetu, kritikavau absoliučios tiesos egzistavimą ir mėgdavau provokuoti. Taip mąstydamas 2024 metų spalį prieš Seimo rinkimus sukūriau ilgą analitinį tekstą apie neigiamo Ingridos Šimonytės vertinimo viešojoje erdvėje ištakas, kuris sulaukė didelio susidomėjimo ir kritikos. Iš dabarties perspektyvos manau, kad šis tekstas daugeliu atžvilgiu buvo lūžio taškas mano politinėje ir visuomeninėje savivokoje. Jame pirmąkart viešai komentavau politinius įvykius, iškėliau Lietuvos saugumo, Rusijos kišimosi į mūsų vidaus reikalus problematiką ir bandžiau visa tai analizuoti.

Po „Šimonytės straipsnio“ pirmąkart asmeniškai susidūriau su Facebook netikrų paskyrų komentarais, kuomet į mane kreipėsi neegzistuojantys žmonės. Po šio straipsnio supratau, ką reiškia eiti viešumon ir prisiimti atsakomybę už savo nuomonę, ginti užimamą poziciją. Toliau portale rašiau apie tai, kas po prezidento rinkimų dėjosi Jungtinėse Valstijose, analizavau Donaldo Trumpo veiksmų eigą, jų logiką, pasitelkiamą retoriką, kuriamą naratyvą ir tikėtinus ateities veiksmus, kurie, deja, įvyko. Pirmąkart į savo kasdienį žodyną įtraukiau žodį „autoritarizmas”, suvokiau institucijų, nepriklausomų valstybės tarnautojų, valdžios balanso ir laisvos žurnalistikos svarbą.

Tačiau svarbiausia, ką supratau, žengdamas pirmus žingsnius į visuomeninį politinį diskursą, yra tai, kad gyvename informacinių burbulų amžiuje. Gindamas savo idėjas priėjau išvadą, kad nei žmonių, nei savęs paties neįtikinsiu argumentais, kurie atsiremia į nepažįstamų, tolimų institucijų ar autoritetų pateikiamą informaciją. Juk visada galima suabejoti jų patikimumu, nešališkumu, kompetencija, ir tuomet nei oponentui, nei pačiam sau nebelieka, ką pasakyti. Kaip galiu turėti tvirtą nuomonę apie žmogų, kurio niekada nesu sutikęs, ar šalį, kurioje niekada nesu buvęs? Nepažinus aptariamų vietų, grupių ar žmonių, bet kokia kategoriška pozicija jų atžvilgiu būtų tik žinių iliuzija, saviapgaulė, kad ekrane matytas vaizdas ar tekstas tapatus realybei.

Tokių abejonių vedamas nusprendžiau visas jėgas atiduoti tam, kad priartėčiau prie pirminių šaltinių. Net savo studijų pasirinkimą atitinkamai pakeičiau į istorinę sferą, kad išsiaiškinčiau, kaip praeitis veikia mūsų dabartinį mąstymą. Nusprendžiau sutikti visus tuos žmones, kuriuos mačiau ekranuose, kurių knygas ar apžvalgas skaičiau. Užsibrėžiau aplankyti svarbiausias mūsų šalies įstaigas, vietoves, pastatus ir miestus, gyvai dalyvauti renginiuose, posėdžiuose ir konferencijose tam, kad atėjus laikui galėčiau nepaisyti visų abejonių, teorijų, išvedžiojimų ir tvirtai pasakyti – aš buvau, mačiau, pažįstu, turiu kur kreiptis ir paklausti.

Manau, kad mano požiūrį į informacijos patikimumą ir norą kuo daugiau pačiam pamatyti stipriai nulėmė laikmetis, kuriame brendau. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (VSD) savo garsųjį visuomenės informavimui skirtą leidinį „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“ pradėjo 2014 metais po Krymo aneksijos šoko. Pastaraisiais mėnesiais dažnai minimas Timothis Snyderis knygoje „Kelias į nelaisvę“ (2018) Rusijos režimo nuoseklų agresyvėjimą ir pasaulio tvarkos lūžius sieja dar su 2010 metais. Bet kuriuo atveju, augdamas socialinių tinklų, didėjančių neramumų ir aštrėjančios retorikos laikotarpiu, natūraliai pripratau prie idėjos, kad Lietuvos saugumas nebėra savaime suprantamas, kad konflikto grėsmė tik auga, o hibridinis karas informacinėje erdvėje jau vyksta.

Galbūt dėl visų šių priežasčių man yra lengviau konstatuoti situaciją, kurioje atsidūrė Lietuva. Prisipažinsiu, kad, sutikęs žmones iš JAV bei matęs, kas dedasi keliskart per rinkiminį laikotarpį lankytoje Vokietijoje, nemaniau, kad tokia neapykanta, radikalizmas ir susiskaldymas gali ištikti ir mus.

Nemaniau, kad Seimo rinkimuose įmanoma tiek daug pasiekti vien kaltinant ir meluojant. Nemaniau, kad įmanoma į aukščiausius vykdomosios valdžios postus paskirti tokius nekompetentingus, nesusigaudančius žmones. Nemaniau, kad galima taip vangiai ir abejingai reaguoti į oro išpuolius, kurie tyčiojasi iš mūsų valstybės ir susitelkimo gynybai stokos. Nemaniau, kad galima taip tiesmukai ir aršiai pulti nacionalinį transliuotoją, jį šmeižti ir kaltinti nebūtais dalykais. Ir visa tai daryti būnant savimi patenkintiems, ciniškai nuvertinant esamas grėsmes, tepant kitus kuo pačių yra kvepiama bei iš susireikšminimo visą kaltę suverčiant tiems, kurie per pirmus mėnesius padarė daugiau nei dabar padaryta per metus.

Tačiau skaudžiausia yra tuomet, kai pažįstami žmonės atsisako pripažinti tai, kas vyksta, o neretai ir patys pakliūva į propagandos spąstus, kur viskas supaprastinama taip, kad informacijos vartotojas jaustųsi didvyriu, iš kelių vaizdelių sužinojęs tiesą ir kovojąs prieš pasaulinį sąmokslą ar vietinį „klaną“. Nežinau, kaip tai nėra laikoma grėsme nacionaliniam saugumui, bet vieša paslaptis, kad pagrindinis politinės ir asmeninės komunikacijos kanalas Lietuvoje yra Facebook, valdomas algoritmų, kurių niekas nebegali paaiškinti bei administruojamas korporacijos, kuri dėl pelno suinteresuota platformoje siekti vien reakcijų kiekio ir peržiūrų trukmės, neturėdama jokių paskatų prižiūrėti patį įrašų turinį ar kas jį įkelia.

Netikrų paskyrų proporcija Facebook nevaldomai auga, o asmeniniai reputacijos išpuoliai su dirbtinio intelekto pagalba tapo tokie vizualiai akivaizdūs, kad jau nebestebina įrašai, aukščiausius valstybės vadovus ar žiūrimiausios televizijos generalinę direktorę vaizduojantys su nacionalsocialistų atributika. Už tokių išpuolių nebeslypi realūs žmonės, o pranešti apie tokį šantažą nebėra prasmės, Facebook vangiai reaguojant į prašymus. O ir išėmus įrašą tai neatsvers kolosalaus, tiesiogine prasme nežmoniško kiekio besiliejančios propagandos tvano.

Dabar daug kalbame apie Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją, bet situacija tokia, kad mes prarandame ir kitą, kasdien net daugiau naudojamą komunikacinę platformą. Situacija Facebook, ir bendrai socialiniuose tinkluose, tampa nebevaldoma. Mes viešajai komunikacijai naudojamės platformomis, kuriose neturime kontrolės svertų ir dėl to galime virsti mūsų nenaudai išnaudojamų algoritmų įkaitais.

Tradicinių medijų realybė ne ką geresnė. LRT biudžetas su prezidento pritarimu įšaldytas trejiems metams, o Medijų ir rėmimo fondas – beje, vienas pagrindinių šio portalo pajamų šaltinių – pagal naują biudžeto projektą kitąmet gali gauti puse milijono eurų mažesnį finansavimą. Dabar daug kalbame apie pilietinę visuomenę, tačiau tai nėra burtažodis, ji ugdoma konkrečiomis priemonėmis, skatinančiomis argumentuotų nuomonių pliuralizmą ir rašančių talentų finansavimą.

Ankstesnė koalicija, kad ir kaip jos nemėgo dalis katalikų bendruomenės, tai suprato, ir jų sukurtas Medijų rėmimo fondas suteikė finansinį pagrindą tokių portalų kaip ateitis.lt atsiradimui ir išlikimui. Medijų rėmimo fondo skiriamas finansavimas, nors ir neatperkantis viso rašymui skiriamo laiko, motyvavo jaunus autorius, tarp jų ir mane, reikštis, kurti ir tobulėti. Tai ir yra pilietinės visuomenės ugdymas. Ateities leidybos centras, kaip ir kiti katalikiški portalai bei leidiniai, taip pat yra laisva žurnalistika ir jų – ne tik LRT – tolimesnis likimas šiuo metu yra apsprendžiamas finansavimo mažinimu.

Tai iš kur tos kalbos apie tariamą katalikų pareigą likti neutraliems politikoje, nesikišti? Teisingai suprasti „abi diskusijos puses“, būti „objektyviems“, kalbėti „faktų kalba“? Ar net priešintis neva laisvamanių ir leftistų, modernistų ir sąmokslininkų prieš Krikščionybę šalininkams? Apie LRT tariamą tyčinį šališkumą, Trumpo, Orbano veiksmų teisingumą ir buvusios koalicijos neva antivalstybinę veiklą, tiesą sakant, pirma išgirdau būtent iš ateitininkų ir kitų katalikų. Ir tuomet visai nesvarbu, kad tarp dvylikos LRT Tarybos narių Lietuvos vyskupų konferencija turi savo atstovą, į kurį galima kreiptis įtariant tyčinį šališkumą ir tokią problemą – jei ji išties yra – realiai spręsti ar argumentuotai įgarsinti. Tai nesvarbu, nes tokios kritikos ir pažiūrų esmė yra destruktyvi, o ne konstruktyvi, siekianti ieškoti priešų ir kaltų, o ne galimų sprendimų.

Aš pats augau krikščioniškoje šeimoje, vyskupijos centre, lankiau katalikišką mokyklą, tikybos pamokas, bendruomenės pamaldas, priėmiau Sutvirtinimo sakramentą. Jau keletą metų palaikau glaudžią asmeninę draugystę su Telšių vienuoliais saleziečiais, kurie mane giliai įkvepia kaip kasdieniais veiksmais ir darbais, o ne žodžiais ir ceremonijomis, liudyti tikėjimą. Nors nesu nuosekliai perskaitęs visos Biblijos, nors reguliariai nelankau Mišių ir nesilaikau daugelio tikėjimo normų, laikau save giliai tikinčiu ir manau, kad Krikščionybė – tai ne dogmos, ne mokslas, ne teorija, o gyvas santykis su Dievu, kurį galime pažinti per žmones ir gyvenimą. Todėl netikiu ir netikėsiu tais, kurie savo teisuoliškumo jausmu atstumia kitus, kurių citatomis paremtas tikėjimas už savęs slepia pyktį, atmetimą, pasibjaurėjimą, o ne meilę, ramybę ir priėmimą.

Gana Krikščionybę suvesti vien į nesibaigiančius ginčus dėl lytinių klausimų. Gana žaisti neutralumu, slėptis už autoritetų ir citatų, kai situacija reikalauja gyvo tikėjimo liudijimo ir veiksmų. Valstybė atsidūrė pavojuje, kur, ateitininkai ir krikščionys, jūsų patriotiškumo, visuomeniškumo ir inteligentiškumo vertybės, kai jų reikia? Užsistovėję ties nesibaigiančias ginčais, kas leistina ir neleistina, Bažnyčią verčiate stovinčiu vandeniu, kurio niekas netrokšta atsigerti. Ir regėdami ją tuščią ieškote, ką apkaltinti, nematydami savo pačių aplaidumo.

Taip, spartūs modernaus pasaulio pokyčiai tikrai kelia grėsmę mūsų tradicijai. Išyra šeimos, mažėja gimstamumas, politiniame, ekonominiame ir kasdieniame gyvenime plinta reliatyvizmo, cinizmo ir nihilizmo dvasia, išgyvename depresijos, vienišumo ir beprasmybės epidemiją, neregėtais tempais dėl pelno ir technologinio progreso niokojame savo aplinką, didiname socialinę ir ekonominę atskirtį tarp tų, kurie turi viską, ir tų, kurie lieka paraštėse.

Tai yra ilgalaikės, sisteminės problemos, kurių ignoravimas atvedė mūsų pasaulį ir Lietuvą į tokią geopolitinę įtampą, kokioje dabar esame. Tačiau nėra ko kito kaltinti, išskyrus save pačius, ir turime prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta, bei daryti, ką galime, savo kasdienybėje, kad išreikštume nepritarimą tokiai gyvensenai. Nėra tokio dalyko kaip beprasmis protestas. Nėra tokio dalyko kaip neutralus krikščionis. Kas ištikimas mažuose dalykuose, bus ištikimas ir dideliuose.

Negalime spręsti problemų tokiu pačiu mąstymu, kuriuo jas sukūrėme. Kviečiu prisiminti ateitininkų šūkį ir rasti savyje jėgų visa atnaujinti Kristuje. Tai nėra burtažodis, tikėjimas veikia per žmones, ir galbūt mano tekstas ką nors įkvėps netylėti ir nesėdėti sudėjus rankų. Visi mano žodžiai turi savo priešistorę, sutiktų žmonių antspaudus. Rašydamas šį tekstą sėmiausi drąsos ir įkvėpimo iš savo autoritetų, vieno kurių žodžiais norėčiau ir pabaigti. Kaip prieš kelias dienas sakė žymi mūsų rašytoja: „Artėja Kalėdos, negalvokime apie silkę. Galvokime apie tai, kad turime apginti valstybę.”