Rūta Pilkytė
8 min.
Categories
Žurnalas

Kai žodis randa žmogų – A. Martinaičio oratorijos „Gailestingumo altorius“ belaukiant

Prenumeratoriams

Ne sykį esu girdėjusi posakį – „Ten, kur baigiasi žodžiai, prasideda muzika.“ Jis skambėdavo tarsi pasiteisinimas, jog kalba pernelyg skurdi, pernelyg sekli, tačiau bandant išreikšti Dievo gailestingumo žinią tų žodžių kaip niekad daug! Nemažai jų mums paliko šventoji Faustina, tačiau tik dalį kartojame ir prisimename savo maldose. Birželį Vilniuje vyksiančiame Pasauliniame Apaštaliniame Gailestingumo kongrese turėsime galimybę išgirsti kompozitoriaus Algirdo Martinaičio sukurtą oratoriją „Gailestingumo altorius“. Šiame kūrinyje tarp orkestro, choro ir solistų tarsi kertiniai Dievo Gailestingumo šventovės akmenys sudėti šv. Faustinos užrašyti žodžiai, kurie ir neša gailestingumo žinią. Apie tai kalbuosi su kūrinio autoriumi, kompozitoriumi Algirdu Martinaičiu ir operos soliste, sopranu Gunta Gelgote.

Algirdas Martinaitis

Algirdas Martinaitis

 Sklando legenda, jog eidamas gatve susitikote jauną vaikiną – būsimą kunigą Mozę Mitkevičių, kuris jūsų paprašė sukurti kūrinį šventosios Faustinos tekstais. Kaip jūs sureagavote? Ar buvote skaitęs tuos tekstus?

Žinojau apie Faustiną, apie jos gyvenimą, bet dar nebuvau skaitęs „Dienoraščio“. Prieš dvidešimt metų jis buvo tik ką naujai išverstas į lietuvių kalbą. Gavęs kūrinio užsakymą, šią knygą perskaičiau daug kartų. Galvojau, ką ir kaip reikės daryti: kaip sudėlioti tekstus, kad galėčiau juos išreikšti muzikine kalba? Iš viso dienoraščio išrinkau begalę šventosios Faustinos žodžių, kurie turi Evangelinę prasmę. Tikrai tikrai žinau, kad čia ne aš tuos žodžius atrinkau. Būta pagalbos iš aukščiau. Pamenu, po kūrinio premjeros Šv. Kotrynos bažnyčioje prie manęs priėjo kardinolas Juozas Bačkis klausdamas, kaip aš tokį kūrinį parašiau. Atsakiau: „Iš baimės. Iš baimės, kad nieko nežinau.“ Taip jau man būna su religiniais kūriniais, rašau ir nieko nežinau. Panaši istorija ir su švento Pranciškaus, ir su švento Kryžiaus Jono tekstais. Pradžioje – visiška nežinomybė. Buvo labai malonu, jog atsitiktinai, einant gatve, Mozė užsakė šį kūrinį (juokiasi).

Nori skaityti toliau? Tapk „Ateities“ žurnalo prenumeratoriumi ir pirmas gauk naujausius mūsų tektus!
Prisijungti arba Prenumeruoti

Susiję straipsniai