Kai sąjungininkai naikina tai, ką teigia ginantys

Izraelio karys stovi prieš Jėzaus Kristaus statulą. Jo rankose – tai, kas atrodo kaip kūjis. Statulos galvos nebėra. Aplinkui nevyksta mūšis. Karys tai daro sąmoningai, laisva valia, kaime vardu Debelis – šeši kilometrai nuo Izraelio sienos, kuriame gyvena Libano krikščionys, kurių politiniai lyderiai viešai parėmė derybas su Izraeliu ir kurių bendruomenė dešimtmečius gyvena Hezbollah šešėlyje.

Izraelio kariuomenė patvirtino nuotraukos autentiškumą per kelias valandas. Du kariai buvo nušalinti nuo karinės tarnybos ir nuteisti trisdešimčiai dienų kariniame kalėjime. Po kelių dienų iš to paties kaimo pasirodė ir vaizdo įrašas, kuriame Izraelio pajėgų ekskavatoriai ardė bendruomenės saulės kolektorius. Šie incidentai sekė po Izraelio oro smūgio, nusinešusio Pjero Moavado – Libano pajėgų partijos, didžiausio valdančiosios koalicijos krikščioniško judėjimo, politiko – ir jo žmonos gyvybes bažnyčios remiamame socialiniame būste krikščioniškame Ain Saade mieste.

Noriu aiškiai pasakyti, ko šis straipsnis netvirtina. Jis netvirtina, kad Izraelis turėtų liautis kovojęs su Hezbollah. Mano vertinimu, Hezbollah sunaikinimo kaip karinės jėgos argumentas yra tikrai strategiškai pagrįstas – ir paaiškinsiu kodėl. Tvirtinu tik tai, kad Izraelis švaisto kai ką istoriškai labai brangaus: Libano krikščionių politinę bendruomenės palaikymą, kuri pastatė savo ateitį ant Izraelio įsitraukimo ir Libano, laisvo nuo organizacijos, kuri jį keturiasdešimt metų išnaudojo ir nuolat statė į pavojų. Tad, Izraelis nepralaimi karinės kampanijos. Jis pralaimi politinę, kuri seka po jos.

Kas yra Hezbollah ir kodėl jis turi būti nugalėtas

Hezbollah buvo sukurta 1982 m. Irano Revoliucinės gvardijos lėšomis. Hezbollah nebuvo sukurta ginti Libaną. Hezbollah buvo numatyta pirmiausia kaip Irano galios įrankis – Teherano strateginiams interesams įgyvendinti ir nuolatiniam spaudimui Izraelio šiauriniame pasienyje užtikrinti, suteikiant Iranui tai, kas vadinama „strateginiu gyliu” bet kokiame būsimame susidūrime su Vakarais. Iranas kasmet skiria apie 700 milijonų dolerių jo veiklai palaikyti. Hezbollah karininkai, veikę su suklastotais pasais, buvo tarsi slaptas karinis sluoksnis, kol daugiau nei 150 jų pabėgo iš Libano po šių metų pradžioje įvykdytų Izraelio ir Amerikos karinių operacijų prieš Iraną.

Hezbollah veikimo pasekmės Libane yra sunkios ir ilgalaikės. 2008 m. organizacija užėmė Vakarų Beirutą, norėdama vetuoti vyriausybės sprendimą, su kuriuo nesutiko. Hezbollah taip pat iš esmės prisidėjo prie katastrofiško Libano 2019–2020 m. finansinio žlugimo, blokuodama politines reformas, kurių reikalavo tarptautiniai kreditoriai. Hezbollah yra nužudęs ir Libano politikus, kurie jam priešinosi: Rafiką Haririrį, Gebraną Tuenį, Pjerą Gemailą.

Keturiasdešimt metų Hezbollah neleido Libanui tapti šalimi, kuria šis galėjo būti – labiausiai išsilavinusia, kosmopolitiškiausia, demokratiškai brandžiausia šalimi arabų pasaulyje – laikydamas jo suverenitetą Irano interesų įkaitu.

Dabartinė Libano vyriausybė tai labai aiškiai supranta. Prezidentas Josephas Aunas –maronitas ir buvęs ginkluotųjų pajėgų vadas – oficialiai uždraudė Hezbollah, priėmė planą išplėsti valstybės valdžią ginkluotoms grupuotėms ir dalyvavo pirmose tiesioginėse Libano ir Izraelio derybose per kelis dešimtmečius. Ministras pirmininkas Nawafas Salamas viešai pasmerkė Hezbollah veiksmus, atliekamus be Libano valstybės leidimo. Hezbollah atsakė grasinimu: jos generalinis sekretorius perspėjo, kad Libane nebus ramybės, jei bus vykdomas nuginklavimas. Jis palygino prezidentą Auną su Anwaru Sadatu — Egipto prezidentu, nužudytu už taikos sudarymą su Izraeliu.

Taigi grėsmė nėra retorinė. Šiame kontekste Izraelio karinis spaudimas Hezbollah yra ne tik Izraelio saugumo interesas. Tai beveik vienintelė išorinė jėga, daranti Libano suverenitetą įmanomu. Tad, ją remti yra teisingas nusistatymas.

Krikščionių bendruomenės nėra atsitiktinis veiksnys

Taigi, Libano krikščionių bendruomenė – maronitai, graikų katalikai, graikų stačiatikiai, armėnų krikščionys – nėra antraeilis veikėjas būsimoje pokario tvarkoje. Jie yra jos pagrindas.

Didžiausia Libano krikščionių partija yra dabartinės valdančiosios koalicijos stuburas. Jos lyderis Samiras Geagea viešai pareiškė, kad tiesioginės Libano ir Izraelio derybos yra būtinos ir kad bet koks delsimas „paliks Libaną status quo būklėje.” Kataeb partija, kitas krikščioniškas judėjimas, pasveikino paliaubas kaip Libano „atgautos kontrolės” išraišką. Šios bendruomenės dešimtmečiais mokėjo didžiulę kainą už savo nusiteikimą prieš Hezbollah – per žudymus, politinę marginalizaciją ir lėtą šalies, kurią jie kūrė, naikinimą.

Jos yra, pačia fundamentaliausia prasme, Izraelio partnerės tokiame Libane, kuris darytų ilgalaikę taiką įmanomą. Libanas, valdomas teisėtos valdžios, ir gebantis užmegzti normalius santykius su kaimynais – toks Libanas visada savo esme buvo krikščionių vadovaujamas projektas. Neatsitiktinai prezidentas Aunas yra maronitas. Libano krikščioniška tradicija savyje nešioja ypatingą valstybingumo viziją: pliuralistinę, suverenią, susietą su Europa ir Vakarais, atsparią regioninių galių pajungimui tikslams, kurie tarnauja visiems, išskyrus Libaną.

Ir tai yra bendruomenė, kurios šventąsias erdves Izrealio kariai naikina.

Kodėl tai vyksta?

Kai kurių Izraelio karių elgesys pietų Libane 2026 m., įskaitant incidentus, susijusius su krikščioniškų simbolių išniekinimu, atspindi strateginius, socialinius ir ideologinius pokyčių platesniame konflikto kontekste. Istoriškai Izraelis palaikė pragmatiškus ryšius su Libano maronitų krikščionių bendruomenėmis Libano pilietinio karo metu, tačiau šiuolaikinė Izraelio saugumo paradigma vis dažniau vertina pietų Libaną pirmiausia per konflikto su „Hezbollah“ prizmę, mažindama religinių skirtumų reikšmę operaciniame planavime. Tuo pačiu metu kritikai atkreipia dėmesį į augantį nacionalistinį-religinį radikalėjimą tam tikrose Izraelio visuomenės ir karinių pajėgų dalyse, kur antikrikščioniški vandalizmo aktai interpretuojami kaip kultūros, anksčiau sietos su ekstremistiniu naujakurių smurtu Vakarų Krante, tąsa. Taigi, iš esmės, 2026 m. karinė kampanija parodė didėjantį Izraelio karinių veiksmų neatsižvelgimą į religinius skirtumus Libane, nes jos metu vienodai elgiamasi buvo su krikščionių, sunitų, drūzų ir šiitų bendruomenėms, parodant, kad taktiniai ir saugumo imperatyvai dabar pranoksta religinius apskaičiavimus, kurie kadaise formavo Izraelio politiką Libane.

Ką tai sako mums?

Lietuvos istorija tam tikra prasme yra labai panaši – katalikiškos tapatybės išlaikymas per okupaciją ir nuolatinį pasipriešinimo slopinimą suformavo ypatingą jautrumą klausimui, kiek kainuoja tautai išlaikyti savo religinę ir kultūrinę tapatybę, kai galingiesiems ji nerūpi.

Pietų Libano krikščionys neprašo užuojautos. Jie prašo pačios elementariausios pagarbos: kad jų kaimuose veikiantys kariai Kristaus veidą traktuotų su orumu, kokį rodytų bet kokiam šventam objektui, kad kai žudomi jų politikai, kažkas paaiškintų kodėl, kad kai sugadinama jų infrastruktūra, kažkas ją pataisytų.

Tai nėra dideli prašymai. Tai minimumas, skiriantis kariuomenę, veikiančią tarp sąjungininkų, nuo kariuomenės, nesiskaitančios su niekuo.

Izraelis šiuo metu vykdo teisėtą karinę kampaniją prieš organizaciją, keturiasdešimt metų laikiusią Libaną įkaitu. Tai daro politiniame kontekste, palankesniame nei bet kuris anksčiau – su Libano vyriausybe, kuri nori ir gali valdyti, su krikščionių partijomis, viešai pasirinkusiomis suverenitetą vietoj pritarimo Hezbollah, su Libano politinių interesų ir Izraelio karinio spaudimo suderinimu, kuris galėtų duoti ilgalaikių rezultatų.

Ar tie ilgalaikiai rezultatai taps realybe, priklauso ne tik nuo Izraelio karinių pajėgų veiksmų –  kurie daugeliu atžvilgių buvo įspūdingi, bet ir nuo to, ar Izraelis supranta, kad Libano bendruomenės taip pat yra jų partneriai. O su partneriais reikia elgtis atsakingai.