Kai atrodo, kad nebepakeli savo gyvenimo: Sesers Faustinos Marijos Pijos asmeninių rekolekcijų knyga

Neįmanoma, kad Dievo meilė aprėptų mažiau nei Jo žvilgsnis

kun. Ronald Knox

Prisipažinsiu – nežinau, kaip pristatyti asmeninių rekolekcijų knygą. Tokių knygų turinio tikrai nereikia aiškinti, tuo labiau išduoti, kas ir kuriame skyriuje jūsų laukia. Knygos „Jėzau pasitikiu tavimi: 30 dienų asmeninės rekolekcijos su Pasitikėjimo litanija“ autorė ses. Faustina Maria Pia puikiai žino, nuo ko reikia pradėti rekolekcijas, kada ir kokį klausimą užduoti – ką pradžioje turime atlikti, kad būtume pasiruošę išjudinti vieną ar kitą savo gyvenimo užutekį. Šią knygą reikia imti ir skaityti, ir  viskas įvyks savaime. Tad belieka šį tą paporinti, kad susigundytumėte jos imtis.

Knygos viršelyje yra minima Pasitikėjimo litanija, kurią mėgstu vadinti modernaus žmogaus litanija: joje be jokio religinio žargono, taikliai ir aiškiai atliepta, kuo gyvename, dėl ko kenčiame arba kur pasiduodame, pavyzdžiui:

Nuo baimės, kad nesu vertas meilės,

gelbėk mane, Jėzau!

Nuo nuoskaudų ar perdėto susirūpinimo praeitimi

gelbėk mane, Jėzau!

Nuo besaikio susireikšminimo kiekvieną akimirką

gelbėk mane, Jėzau!

Knyga kviečia kasdien apmąstyti po vieną šios litanijos maldavimų – peržvelgti po vieną iš gyvenimo sričių, kuriose ką nors gelia, pasižiūrėti, kur labiausiai nematau savęs ir bandau pasislėpti (ir galimai tai labiausiai mato ir nuo to kenčia mano artimieji). Su šia knyga, liaudiškai tariant, praeini technikinę – peržiūri svarbiausias savo gyvenimo kertes ir pasitikrini, kurių iš jų dar nesi atidavęs Dievui. Veiksmų planas labai paprastas, o autorės stilius – dar paprastesnis. Jei pasakytumėte: „Man reikia paprastai parašytos religinės knygos“, duočiau būtent šią.

Bėda tik ta, kad ši knyga yra veikla. Ji reiškia pasiryžimą vieną mėnesį kasdien paskirti pasimatymą su Dievu – Jėzaus priežiūroje save ištirti ir mokytis ten, kur skauda ir nesinori, Juo pasitikėti. Tai tikrai kaip pasimatyme – šiame susitikime geriau pažįsti ne tik kitą, bet ir patį save. Kitaip tariant, pamatysi, ko dar nematęs, ir mokysiesi iš gėdos nuo to nebėgti. Tam reikia tinkamos aplinkos, ir pažadu, kad ši knyga tokiam pasimatymui reikalingą aplinką suteikia. Reikia tik drausmingai laikytis autorės sudėto plano ir padrikai neskaitinėti knygos kur nors iš vidurio ar pabaigos. Kiekvieną rekolekcijų dienos skyrių patartina pabaigti meldžiantis Pasitikėjimo litanija. Litanijos tekstas yra maldavimas, o kiekvienas maldos šauksmas yra ir veiksmas, kuris byloja, kad yra į ką šauktis, bei pasitikėjimas, kad mane girdi. Tai Dievo Apvaizdos mano gyvenime praktika – giliausios tiesos, jog Dievas yra visur ir visada esantis, kad Jo buvimas yra artimas, asmeniškas, mylintis ir mumis besirūpinantis. Labai atsiprašau, kad įvedžiau katalikiško žargono (pati knygos autorė yra daug protingesnė ir to tikrai nepadarytų). Bet pažadu, kad teksto pabaigoje Dievo Apvaizdos klausimas bus aptartas paprastais žodžiais.

O dabar apžvelkime, kas neseniai įvyko Lietuvoje. Tai tiesiogiai susiję su aptariama knyga. Dar vasarą pasigirdus žiniai, kad Lietuvoje vyks Žygis už gyvybę, savyje užčiuopiau dvi reakcijas: pasidžiaugiau, kad jis įvyks, ir kartu pajutau kažkokį vidinį pasipriešinimą. Taip nesinorėjo, kad į žygį už gyvybę būtų kviečiama krenta populiacijos skaičiai, nežudykite Lietuvių tautos ir panašiais šūkiais. Ir nors noriu, kad Lietuvoje gimtų kuo daugiau vaikų, ir man labai brangi lietuvių tauta, galiausiai įvardijau, dėl ko manyje sukilo pasipriešinimas. Kad žinia Už gyvybę iš tikrųjų neštų gyvenimą, ji turi būti asmeniškai orientuota. Ši žinia turi pasirodyti Bažnyčios tikėjimo tiesos apie Dievo Apvaizdą kontekste. Noriu pasidžiaugti, kad Žygio už gyvybę organizatoriai atliepė tai, ko norėjosi – renginyje buvo galima justi, kaip asmeniškai liudijamas gyvenimas.

Apie Dievo Apvaizdą dar pakalbėsime, o dabar norisi sugrįžti į Už gyvybę judėjimo pradžią JAV. Vienas iš Pro Life judėjimo patriarchų buvo Niujorko arkivyskupas Johnas O’Connoras. Stebėdamas, kaip plečiasi Pro Life judėjimas (į jį jungėsi gydytojai, teisininkai, politikai ir pan.), jis suvokė, kad šiame judėjime vis tiek kažko trūksta. Melsdamasis ir skaitydamas evangelijas, jis užtiko vietą, kur apaštalai, gydę ir išvarinėję demonus Jėzaus vardu, klausia, kodėl vienam žmogui jie nesugebėjo padėti. Jėzus jiems atsakė: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda ir pasninku“ (Mk 9, 29) (Lietuviškame Šventojo Rašto vertime žodžių „ir pasninku“ nerasime. Yra skirtingų Evangelijos pagal Morkų rankraščių ir ne visuose yra minimas pasninkas). Arkivyskupas O‘Connoras suprato, kad judėjime Už gyvybę reikia papildomai ir labai konkrečiai darbuotis dvasiniame fronte, nes mūsų kultūrą apsėdęs mirties demonas. Ir taip jis, greičiausiai vienintelis pasaulyje, parašęs skelbimą laikraštyje įkūrė vienuoliją: „Reikalinga pagalba: Gyvybės seserys“ (Help Wanted: Sisters of Life), – paskelbė jis ir tuomet aprašė, kaip ši vienuolija atrodys. Skelbimą išplatino ir kita JAV katalikiška žiniasklaida, ir taip į naujos vienuolijos kūrimo kvietimą atsiliepė pirmosios moterys. 1991 metais su aštuoniomis vienuolėmis įsikūrė Gyvybės seserys (angl. Sisters of Life), o dabar kongregacijoje yra daugiau nei 100 vienuolių. Aptariamos knygos autorė ses. Faustina Maria Pia yra šios vienuolijos sesuo.

Gyvybės seserys veikia panašiai, kaip Vilniuje esantis Krizinio nėštumo centras, tik jos veikia dar plačiau, jų yra daug daugiau, ir jos tam gali skirti visą savo gyvenimą. Kuo toliau, tuo labiau matau, kaip mums reikia vienuolijų, kurios darbuotųsi konkrečiose srityse: kaip Vilniuje veikė psichinius ligonius gydę bonifratrai, krikščionis iš musulmonų nelaisvės išpirkinėję trinitoriai ir kaip dabar veikia Dievo meilės misionierės (Motinos Teresės seserys), kurios rūpinasi vargšais. Niekas nepasikeitė – mums ir toliau reikia vienuolijų, kurios kovotų dvasiniame fronte ir imtųsi konkretaus žmogaus vargą palengvinančio darbo. Mums reikia pašvęstųjų, kurių pagrindinis darbas būtų įsileisti Dievo meilę į savo gyvenimą ir tada šia meile mylėti tuos, kuriais rūpinasi. Jokios institucijos to neperims, nes meilė yra Dievo darbas.

Pati su Gyvybės seserų vienuolijos seserimis susipažinau prieš dešimtmetį Krokuvoje, kai su dviejomis iš jų dalyvavome Tertio Millennio seminare. Mane sužavėjo sesučių požiūris į moteris, kurios savo nėštumą išgyvena kaip krizinį. „Mūsų darbas yra šias moteris mylėti, – sakė sesuo Maris Stella mano rengtame interviu su ja, – nes norime, kad jos pamatytų savo pačių gerumą. Prieš jas reikia tarsi pastatyti veidrodį, kad pamatytų, ką mes ir Viešpats jose matome. Kai moterys supranta, kad yra sukurtos gėriui, gali priimti ir gerus sprendimus“.

Man atrodo, kad šios sesutės atvėrė giluminę priežastį, kodėl gali būti sunku rinktis gyvybę, ir ne tik negimusio kūdikio, ligonio, senolio, bet ir savo pačių gyvybę. Nes ne visi sutikome mylintį žvilgsnį, kuris mums atskleidė, kad esame sukurti gėriui. Daug kam iš mūsų nesuvokiama, kad esame Dievo norimi, mylimi, kad esame sukurti su mums paskirta misija ir esame nepakeičiami. Jei nematome savo pačių gerumo, kurį esame gavę iš Dievo, nepavyksta patikėti, kad mūsų gyvenimas yra vertingas. Net nesusimąstome, kiek sutinkame žmonių, kurie apie save galvoja, jog „geriau jau manęs visai nebūtų buvę“. O kaip sunku nešiotis tokią kančią. Jei savo gyvenimą išgyvename kaip nepageidaujamą, labai sunku trokšti, kad gyventų ir kitas, kuris priklausys nuo mano rūpesčio juo – juk atrodo, kad aš neturiu ką jam duoti.

Manau, kad ir tai yra negebėjimo rinktis gyvybės priežastis: kai kurios gyvenimo situacijos atrodo tokios beviltiškos ir skausmingos, kad atrodo neįmanoma jose išgyventi, reikia jas tiesiog nutraukti ar kur nors iš jų pabėgti. Ir žmonėms ima atrodyti, kad tai padaryti įmanoma tik nutraukiant patį gyvenimą. Tik dabar pamažu pradedu suprasti, kodėl kas nors gali nenorėti girdėti ar trukdyti skelbti žinią Už gyvybę. Jei nešioji savo nereikalingumo žaizdą, kuri kyla iš patirto blogio, iš gilios skriaudos, ir tau pačiam su tokia kančia sunku gyventi, užuojauta kitam gali pasireikšti linkėjimu, kad šio žmogaus tiesiog nebebūtų. Prisipažinsiu, kad ir pati kartais sutinku žmonių, kurių skausmas toks stiprus, o nuodėmė taip stipriai sužalojusi jų sielos veidą, kad tai matant man pačiai būna sunku išlaikyti viltį. Ir čia įvyksta dvasinė kova. Nes mano abejonė kyla iš melo, jog šioje žemėje yra kančių, kurios žmogų negrįžtamai sužlugdo, kad yra blogio, kurio Dievas negali įveikti. Bet juk tai netiesa. Dievas gali įeiti į bet kokią kančią ir ją atpirkti. Jis yra amžinybės Viešpats, Jis gali atpirkti net ir praeitį. Jis gali įeiti į kiekvieno žmogaus gyvenimą ir išvesti iš bet kokios priespaudos, nes nėra kančios, kuri būtų per didelė Dievo meilei. Ir man tai yra viena sunkiausių tikėjimo tiesų – galvojant tiek apie save, tiek ir apie kitus, kuriuos sutinku jų kančioje. Tai Kristaus Kryžiaus slėpinys, kuris man neleidžia nusisukti ne tik nuo labai stiprios meilės, bet ir nuo labai gilios kančios.

Tad grįžkime prie knygos. Mums visiems reikia atsinaujinti savo tikėjimą mus mylinčiu ir gailestingu Dievu, net jei šiuo metu ir neišgyvename parklupdančio skausmo. Mus mylinčio žvilgsnio reikia ir paprasčiausiai norint ką nors savyje pataisyti. Gerai žinome, kad neįmanoma padėti žmogui, kurio nepakenti. Tad kaip nepadaryti, kad ir savęs tobulinimas nekiltų iš paniekos sau? Ir kaip nepapulti į madingus mąstymo spąstus, atseit užteks vien to, kad pats save mylėsiu ir įtikinsiu, koks geras ir puikus esu. „Meilė – kaip sakė šv. Tomas Akvinietis – yra pamatinė dovana. Visa, kas mums duodama neužtarnautai, tampa dovana tik dėl meilės“. Dovana yra tai, ką gauname iš kito. Ir atkreipkime dėmesį į tai, kokia yra meilė – tai neužsitarnauta dovana, kurią gauname ne dėl savo nuopelnų. Jei atrodo, kad dvasiniame gyvenime ar dorybių ugdymęsi nepajudi iš vietos, jei išgyveni nuolatinį nerimą ir įtampą, galbūt verta pabandyti eiti šiuo keliu – atlikti savo gyvenimo technikinę – leisti Dievui save perskrosti tyrinėjančiu meilės žvilgsniu. Kitaip tariant – pasitikrinti, kur dar nesu priėmęs Dievo meilės dovanos, todėl nesugebu priimti ir viso kito gėrio, kurį Jis man nori suteikti. Galbūt reikėtų įspėti, kad kur atsiveria daug meilės, ten pasimato ir daug nuodėmės. Visgi patikinu, kad skaitydami šią knygą būsite švelniai į tai palydėti.

Tad štai kodėl rekomenduoju šią knygą. Ją parašė vienuolė, kurios kasdienė malda ir tarnystė yra žmogaus gijimo Dievo meilėje darbas – tiek jos pačios, tiek tų, kurioms ir kuriems ji patarnauja. Man atrodo, kad visi, kurie norime veikti visuomeniniame ir politiniame lygmenyje, ir ypač kviesdami rinktis gyvybę, turime suprasti, į kokias skausmo gelmes žengiame. Taip pat suvokti, kad einame ir į dvasinę kovą bei stiprų tikėjimo Dievo išgelbėjimu išbandymą. Man atrodo, kad jei norime tapti Už gyvybę judėjimo dalimi, reikia išmokti pamatyti ir atliepti didelį skausmą, kuris kaip akmuo laiko prispaudęs tokią daugybę žmonių. Galbūt tie žmonės jaučiasi taip, lyg visos jų kūno ląstelės šauktų – geriau jau nebūčiau buvęs! Ir visų pirma pasižiūrėti, ar kartais kurios nors mano gyvasties ląstelės nešaukia to paties. Jei tokių atrasime, turime būti pirmieji gretose tų, kurie visa tai atveria išganingam Dievo veikimui. Čia ir prasidės mūsų dvasinė kova ir tikėjimo praktika.

O pabaigai pagaliau reikėtų paaiškinti apie Dievo Apvaizdą. Britas kunigas Ronaldas Knoxas homilijoje apie Dievo Apvaizdą rašė: „Kadangi Dievas į kiekvieną iš mūsų žvelgia asmeniškai, neįmanoma, kad Jo meilė aprėptų mažiau nei jo žvilgsnis. Tu Jam nesi tik vienas iš puokštės žiedų, vienas iš krepšyje esančių grūdų, vienas iš skrendančių žvirblių, viena iš bandos avių. Tu Jam esi vienintelis brangusis. Mums sunku (nebent kai įsimylime) apie žmones mąstyti neapibendrintai: žmonių grupės, judėjimai, istorijos tendencijos ir pan. Bet Dievui kiekvienas iš mūsų yra unikalus, kiekvienas esame tas vienintelis, kuris Jam rūpi“. Apie tai yra tikėjimas Dievo Apvaizda, o ši knyga yra pasitikėjimo Dievo Apvaizda praktika. O jei ir aš galėčiau būti tas žmogus, prie kurio priėjęs kitas sutiktų tokį asmenišką ir mylintį Dievo žvilgsnį.

Kad esi drauge mano kančioje,

Jėzau, pasitikiu Tavimi.

Kad suteiksi jėgų atlikti tai, ko prašai,

Jėzau, pasitikiu Tavimi.

Kad mano gyvenimas yra dovana,

Jėzau, pasitikiu Tavimi.