Gailestingumo kongrese su dvasingumo teologijos profesore Donna Orsuto, Popiežiškojo Grigaliaus universiteto dėstytoja, kalbėjomės apie krikščioniško gyvenimo vientisumą. Kaip atrodo dvasinis gyvenimas, kas įvyksta atsiradus atotrūkiui tarp maldos ir kasdienio veikimo ir ko galime pasimokyti iš Bažnyčios dvasinės tradicijos lobyno.
Bažnyčioje tarp katechetų, sielovadininkų, dvasinių palydėtojų pastebiu tendenciją, kad nenorint atbaidyti žmonių nuo Dievo vengiama arba neapibrėžtam laikui atidedama kalbėti apie Bažnyčios moralinį mokymą. Dvasinio gyvenimo temos paliečiamos, bet jos nesusiejamos su moralės sritimi. Kodėl moraliniai klausimai mus gąsdina? Ir kaip mąstyti apie dvasinę ir moralinę sferas, kad krikščioniškas gyvenimas taptų vientisas?
Prisiminkime šv. Teresę Avilietę, apie kurią kalbėjau per Gailestingumo kongresą. Jos maldos patirtis buvo gili ir turtinga. Melsdamasi vidine malda ji tikrai buvo arti Viešpaties. Bet kažkuriuo metu šį maldos būdą metė. Taip nutiko ne dėl kokio nors didelio moralinio blogio, o dėl atotrūkio, kuris atsirado tarp jos maldos ir gyvenimo būdo. Situacija buvo tokia – būdama kontempliatyvi vienuolė Teresė daug laiko praleisdavo svetainėje su šeima ir draugais, greičiausiai ji buvo kiek paviršutiniška, gal ir kiek tuščiagarbė. Kai eidavo melstis, ją tai slėgdavo, o kai būdavo su draugais, jausdavosi kalta, kad šio laiko nepraleidžia su Viešpačiu. Savo „Gyvenimo knygoje“ ji aprašo, kaip stipriai dėl to kamavosi. Man atrodo, kad tai geras išeities taškas šiai temai – dvasinis gyvenimas yra stipriai veikiamas mūsų kasdienio gyvenimo, čia galime įtraukti ir moralės sritį. Mūsų idealas – maldos ir gyvenimo arba maldos ir veikimo vientisumas.
Nori skaityti toliau? Tapk „Ateities“ žurnalo prenumeratoriumi ir pirmas gauk naujausius mūsų tektus!
Prisijungti arba
Prenumeruoti
