Ką žmogaus psichologijai duoda tikėjimas Dievu?

Kartais atrodo, kad tikėjimas yra visiškai paprastas dalykas – kažkas tarp sekmadienio Mišių ir kryželio ant kaklo. Bet kai pažvelgi giliau, supranti, kad tikėjimas yra kaip žmogaus vidinis pasaulis: tu jo nematai, bet be jo viskas pradeda byrėti. Man atrodo, kad tikėjimas nėra apie taisykles ar ,,buvimą tobulu“. Tikėjimas yra apie tai, kad žmogus nepasikliautų vien tik savimi pačiu, bet ir Kristumi, kuris jį lydi. Tikėjime įsijungia kažkas tokio gilaus ir tokio žmogiško, kad kartais net sunku aprašyti. Kaip pasakyta Šventajame Rašte: „Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas“ (Iz 41,10). Šie žodžiai neleidžia jaustis vienišam – jie tarsi priminimas, kad Dievas lydi net tada, kai mums atrodo, jog viskas laikosi tik ant mūsų pečių. Nes juk kiek kartų gyvenime esame pasijutę taip, tarsi laikytume pasaulį ant savo pečių?

Kai žmogus atranda tikėjimą, tai dažniausiai nėra staigus „atsivertimas“ kaip filmuose. Dažniau tai būna lėtas, tylus procesas. Toks kaip nuovargis, kuris pagaliau išlenda į paviršių: išsekimas būti stipriam, pervargimas nuo savo paties minčių, jausmo, kad nebeturi krypties. Viktoras Franklis savo knygoje „Žmogus ieško prasmės“ rašė: „Jis (Žmogus) žino savo būties „kodėl“ – todėl galės pakelti bemaž bet kokį „kaip“. Ir Kristus būtent tą „kodėl“ mums duoda. Jis tikrai nepanaikina visos kančios, bet įprasmina ją. Kančia tampa ne beprasmiu likimo žiaurumu, ne prakeiksmu, o dalimi kažko, kas yra didesnė už mus tikrovė – paties Kristaus tikrovė. Tikėjimas Dievu suteikia ne tik atsakymą, kodėl egzistuoja kančia, bet ir viltingą žinutę, kad ji nėra „paskutinė stotelė“. Kančia įgyja prasmę, o žmogus tokiu būdu – kryptį. Net jei gyvenime patiriame sunkumų, tikėjimas Dievu leidžia suprasti, kad tai nėra chaosas be tikslo. Tai ypač reikšminga psichoterapijoje, kurioje beprasmybės pojūtis yra vienas skaudžiausių žmogaus vidinių priešų. Kai skaitai psalmes, matai, kaip žmonės verkia, rėkia, pyksta, kaltina Dievą, bet vis tiek Jį vadina savo Uola (Ps 22; Ps 18,2). Tas paradoksas mane labai žavi: tikėjimas nėra tik ramybės jausmas – jis yra gyvas, šiek tiek chaotiškas ryšys, kuriame telpa ir pyktis, ir viltis, ir skausmas, ir džiaugsmas. Kaip ir pats gyvenimas.

Taigi krikščioniškasis tikėjimas žmogui suteikia aiškų moralinį kompasą ir psichologinę atramą – vertybinę tvarką, kuri saugo jo vidinį pasaulį. Tai matyti ir Ateitininkų principuose, kurie yra tiesiogiai susiję su asmens brandos sritimis. Remiantis vienu iš Ateitininkijos dvasios vadų kunigo Stasio Ylos „Ateitininkų vadovu“ šeiminyškumas iškelia šeimos kaip „pirmosios visų jungties” reikšmę ir primena žmogui apie jam tenkančią atsakomybę; tautiškumas ragina suprasti savo tautines pareigas ir „veikti tautos labui“; o katalikiškumas įvardija žmogų kaip religinę būtybę ir nurodo jo kelią „į Dievą per Kristų Bažnyčioje“. Tuo tarpu visuomeniškumas pabrėžia būtinybę prisidėti prie bendrojo gėrio, gerbti kitų laisvę; o inteligentiškumas veda į charakterio tvirtumą ir proto atvirumą – būti ne tik išsilavinusiu, bet ir „vadovaujančiu bei tarnaujančiu kitiems“ asmeniu. Tokia vertybių visuma suteikia žmogui jo tapatybės aiškumą: jis žino, kas jis yra, kokiai bendruomenei priklauso ir kokių tikslų siekia. Psichologiškai tai veikia kaip vidinė atrama – žmogus žino ne tik kas jis yra, bet ir ko jis siekia, o tai mažina egzistencinį vienišumą ir didina atsparumą gyvenimo sunkumams.

V. Franklis teigė, kad žmogaus dvasia stipresnė už kūną – ir būtent tikėjimas suteikia tą dvasinę jėgą. „Nors jautrūs žmonės, nuo mažens įpratę prie dvasiškai veiklios egzistencijos, labai skausmingai išgyvena sunkias išorines stovyklos aplinkybes, bet jų dvasinė būtis pažeidžiama mažiau (nepaisant net jų gana minkšto būdo)“, – rašo V. Franklis. Taigi psichoterapeutai pastebi, kad žmonės, tikintys Dievo globa, turi didesnį emocinį atsparumą. Atlikta mokslinių tyrimų šia tema apžvalga taip pat nustatė, kad dvasingumas yra susiję su geresne psichikos sveikata, kadangi pasireiškia per tvirtesnius atsparumo mechanizmus. Taigi tikintys žmonės lengviau atlaiko krizes ir net ligas, nes visada gali pasiremti viltimi.

Taigi tikėjime man svarbiausia ne vien įstatymai ar dogmos, kiek pati mintis, kad esi mylimas net dar prieš kažką nuveikdamas. Šv. Jonas Paulius II yra pasakęs „Žmogus yra vertingas ne tuo, ką turi, bet tuo, kas jis yra.“ Ir tai yra visiškai priešinga tam, ką mums šiandien teigia pasaulis. Tikėjimas išstumia tą „vidinį kritiką“, tą balsą, sakantį „tu esi nevertingas“, kuris kartais taip stipriai „smaugia”. Taigi Dievas nėra šaltas vertintojas. Kristus yra tas, kuris myli net tada, kai žmogus pats savęs nekenčia. Depresija labai dažnai tarsi sako „tu esi niekam nereikalingas“, o Viešpats atsako: „Tu vertingas, nes esi mano kūrinys, aš tave myliu.“ Šis vidinis dialogas gali turėti nuostabų psichologinį poveikį. Kai žmogus pradeda tikėti, kad jo vertė kyla ne iš jo pasiekimų, o iš jo esybės, kažkas viduje atsipalaiduoja. Kažkas giliai ir labai labai tyliai. Ne širdis, ne protas, o būtent siela. Ji tiesiog nustoja save graužti.

Carlas Gustavas Jungas, vienas iš psichoanalizės tėvų, rašė: „Aš nemačiau nė vieno paciento virš 35 metų, kurio problemos giliai viduje nebūtų susijusios su tikėjimu.“ Tai nereiškia fanatiškumo ar religinių dogmų laikymosi. C. G. Jungas turėjo omenyje, kad žmogaus psichika trokšta ryšio su tuo, kas peržengia jo kasdienybės ribą. Tą ryšį daugelis atranda Krikščionybėje – ypač tada, kai gyvenime ima „temti“. Ši mintis itin dera su Stasio Ylos ,,Ateitininkų vadove“ išsakoma mintimi, jog tikėjimas nėra vien tik tradicijų tęsimas, bet gyva tikrovė, rodanti kelią į prasmingą gyvenimą, į kurią atsiremdamas jaunimas galėtų sėkmingiau įsitraukti į visuomeninę bei kultūrinę veiklą. Tokiu būdu tikėjimas tampa ne paviršiniu simboliu, bet žmogiškosios brandos dalimi, padedančia išlaikyti kryptį bei vidinę ramybę, kai vien psichologijos nebeužtenka.

O malda… Malda kartais atrodo tokia paprasta, kad net neįmanoma patikėti, kokį stiprų poveikį ji turi. Ji nėra garsi, pompastiška ar dar viena iš veiklų, kai nuspaudžiam mygtuką ir gaunam greitą rezultatą. Malda labiau yra tas momentas, kai sustoja laikas. Kai žmogus išdrįsta pripažinti, kad jam sunku. Kad jis pavargęs. Kad jis ne viską supranta. Thomas Mertonas kartą yra pasakęs: „Maldoje žmogus pirmiausia susitinka pats save.“ Man atrodo, kad tai yra visiška tiesa. Nes maldoje pagaliau atsiskleidžia tai, nuo ko iš tiesų mes bėgam: tikros mintys, tikros baimės, tikri klausimai. Ir kai ramiai atsisėdi ir leidiesi į tą tylą, pasijunti nebe toks įsitempęs, nebe toks vienišas. Net jei Dievas neduoda greitų atsakymų, pats buvimas maldoje su savimi ir Kristumi jau yra atsakymas. Tikėjimo praktikos, tokios kaip malda ar atleidimas, psichologiškai veikia mums kaip emocinio atsinaujinimo formos. Atleidimas sumažina pyktį ir nuoskaudą; dėkingumas didina seratonino lygį; malda mažina nerimą ir stresą. Net ir tas paprastas pasakymas „Dieve, padėk“, kurį tikintis žmogus kartais sumurma važiuodamas automobiliu ar eidamas į egzaminą, veikia kaip savotiška psichologinė pertrauka – tarsi trumpas atsitraukimas nuo kontrolės, leidžiantis pajusti, kad ne vienas neši gyvenimo svorį.

Visgi labiausiai tikėjime mane žavi santykis su žmogiškumu. Krikščionybė labai drąsiai kalba apie žmogaus trapumą. Ne bando jį užmaskuoti, ne paverčia jį gėda, o parodo, kad būtent trapume slypi žmogaus kilnumas. Popiežius Pranciškus nuolat kartodavo: „Dievas yra kantrus. Jis laukia. Jis nepavargsta atleisti.“ Ir jeigu apie tai daugiau susimąstai, supranti, kad tikėjimas iš esmės yra apie tai, kad tu gali klysti, gali griūti, gali nuslysti ir tai nėra tavo istorijos pabaiga. Tikėjimas leidžia žmogui pamatyti save ne tik per žaizdas, bet ir per tai, kas jį gydo. Susitikimas su Kristumi ir Jo dovanotas tikėjimas veikia daug giliau, nei bet kas kitas.

Be to, tikėjimas suburia bendruomenę – o psichikos sveikatai tai yra nepakeičiama. Yra sakoma, kad viena didžiausių šiuolaikinio žmogaus traumų yra vienatvė: turime šimtus sekėjų internete, bet retai turime kam paskambinti, kai viskas griūva. Ateitininkija ir bažnyčia, vis dar yra kelios iš nedaugelio vietų, kur žmonės renkasi būti ne dėl naudos, o dėl ryšio. Psichologijoje tai vadinama „saugia socialine erdve“. Ten, kur žmogus jaučiasi matomas, priimtas ir, svarbiausia, nėra vertinamas pagal pasiekimus. Tokios erdvės gydančiai veikia psichiką.

Ir aišku, tikėjimas labai stipriai paliečia tą temą, nuo kurios visi mes bėgam – mirtį. Ši tema yra lyg tylus šešėlis, kuris visada kažkur šalia. Bet tikėjimas įneša į ją labia daug ramybės ir leidžia pajusti palengvėjimą.       Šv. Augustinas rašė: „Tu sukūrei mus sau ir nerami yra mūsų širdis, kol nenurimsta Tavyje.“ Ir kai žmogus tą supranta, dalis egzistencinio nerimo pranyksta.

Galiausiai tikėjimas padaro žmogų ne tik tobulesnį, bet ir tikresnį. Tikėjimas leidžia jam pagaliau pripažinti, kad jis yra žmogus: su savo klaidomis, baimėmis, svajonėmis, trapumu ir noru būti reikalingam. Jis suteikia jam vidinę erdvę, kurioje žmogus nebėra vienas savo kovose. Kristus išmoko žmogų atsimerkti – ne tik akimis, bet ir širdimi. Ir galbūt dėl to tiek žmonių tyliai, beveik nedrąsiai sako: „Nuo tada, kai pradėjau tikėti, kažkaip viduje tapo šviesiau.“ Tik šviesa neateina garsiai. Ji tiesiog įslenka, labai švelniai ir labai tyliai. Lyg kažkas pagaliau būtų grįžęs namo.

Šis tekstas yra Studentų ateitininkų sąjungos (SAS) įžodžio esė.