Troškimas visa anaujinti Kristuje pirmiausia remiasi žvilgsniu, kuris aiškiai mato tai, kokia tikrovė yra. Tam, kad širdyje gimtų noras visa atnaujinti Kristuje reikia pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra – neaplenkiant nei vienos jo dalies, nei vieno aspekto. Tam reikia pamatyti visa tai, kas tikrovę sudaro – už prabangių senamiesčio parduotuvių visai netoli, vos per kelis kvartalus esantį kitą, skurdo ir dažnų nusikaltimų pasaulį, ligonines, kuriose kasdien mirštama, karą, vykstantį taip arti mūsų. Kartu pastebėti ir gerovę, kuri yra sukurta, prabangą, kasdienybės banalumą ir paviršutiniškumą. Visame šiame kontekste Kristus yra dažnai nukryžiuojamas netgi ne atvirai, o dažnai pernelyg kasdieniškai – pamirštant, nepastebint, galbūt norint jį pažinti, bet nepajėgiant.
Juk mes šiandien gyvename gerovės valstybėje ar bent jau toks yra idealas už kurį per rinkimus pasisakė didžioji dauguma gyventojų. Koks Kristus, koks nukryžiavimas? Koks pamiršimas? Juk tai gerovė, kurią turime kurti ir kurios neturime pamiršti. Žmogus gyvena valstybėje, kurios idealas kasdien veikti vis efektyviau, dinamiškiau, kurti vertę ir gerovę, o kartu jis trokšta Dievo, nori jį atrasti, pastebėti, kartu su juo gyventi. Ir lyg to būtų maža, moderni valstybė ne tik nori būti kuo optimaliau ir geriau valdoma – ji sako štai ką: yra pažadas, kuris, jei tik visi suremsime pečius, gali būti įgyvendintas – mes galime ne tik sukurti gerovę, bet ir išlaisvinti žmogų iš kančios, smurto, nerimo, išnaudojimo ir nepritekliaus. Per valstybę, per gerovę, per efektyvumą žmogus gali būti išlaisvintas, jo našta palengvinta, jo prigimtis perkeista. Toks yra modernybės pažadas. Todėl Kristus ir jo kryžius tampa nesuprantamas modernybei, sekimas Kristumi, visko atnaujimas jame tampa nesuvokiamas ir jo kelias nepatrauklus. Žmogus stengiasi bet kokia kaina išvengti Kristaus, susitikimo su juo. Tačiau nukryžiuota tikrovė egzistuoja visai šalia mūsų – ji ne tik skurdžiuose miestų rajonuose ar ligoninėse, ji kur kas arčiau mūsų, dažnai – ji mumyse pačiuose. Būtent tas skurdas, į kurį nenorim pažvelgti ir pripažinti, yra tikrovė, kurią turėtume atrasti ir kurioje turėtume sutikti Kristų. Nusigręžimas nuo jos skatina tik dar labiau apsijuosti gerovės ir pažangos sienomis, kurios žmogiškąją kančią pasaulyje tik didina. Jei siekiam pažangos, tai sukuriame pažangos priešus, kai siekiam gerovės, atrandame ir gerovės priešus. Todėl pirmiausia reikia įveikti skurdą, netikrumą, nenorą ir galiausiai blogį savyje, neapsimetant, kad žmogus yra geras, o visas blogis yra išorėje. Čia Kristus parodo kelią: „Kas nori sekti paskui mane, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi (Mk 8, 34-35).“ Kristus pirmiausia liepia imti savo kryžių, atrasti skurdą ir nepriteklių savyje, o tik po to eiti ir keisti pasaulį. Tik toks ėjimas į pasaulį ir gali būti iš tikrųjų veiksmingas, ne tik efektyvus, bet veiksmingas ta prasme, kad gali, iš tikrųjų, realiai perkeisti savo aplinką. Jei tikėjimo akimis žvelgi į pasaulį ir stengiesi matyti Kristų kiekviename žmoguje – dabar skurdų, dažnai kenčiantį, bet prisikėlimo garbei pašauktą, tada visai kitaip žiūrėsi ir į tikrovę. Juk, iš tiesų, net baugu apie tai pagalvoti, atrodo, kad taip mąstyti visiškai nesame įpratę – juk jei kitas žmogus, iš tiesų, savyje nešiojasi Dievo pradmenis ir yra pašauktas prisikelti, su kokia pagarba mes turėtume žvelgti į kitą? Tai visiškai keičia kasdienį, banalų ir nuo rūpesčių pavargusį žvilgsnį. Žmogus gatvėje, kavinėje, parduotuvėje, mano artimas namuose tampa jau daugiau nei tik dar vienu praeiviu ar artimu žmogumi prie kurio esu taip įpratęs, kad jo jau nebematau, bet tuo, kurio vertė ir orumas kyla iš paties Dievo ir yra į jį nukreipti. Tai keičia tikrovę ir ją atnaujina. Tačiau toks atnaujinimas galimas tik Kristuje.
Modernybei žmogus, iš esmės, yra tik tai, kas kuria modernų projektą. Žmogus yra žmogumi tik tiek, kiek jis tinka valstybės ir bendruomenės gyvenimui nukreiptam į vieną ar kitą žmogaus išlaisvinimą. Modernybė siekia perkeisti žmogų, o dažnai ir pakeisti jo prigimtį. Tačiau Kristus jau perkeitė žmogų. Pačioje modernybės pradžioje filosofai kalbėjo apie prigimtinę būklę ir kelius, kaip išlaisvinti žmogų iš šios padėties, taip pakeisdami prigimtinę nuodėmę ir atmesdami Kristų, kuris vienintelis gali padėti surasti kelią iš jos. Tad ką daryti? Kaip tokioje tikrovėje visa atnaujinti Kristuje? Pirmiausia, nurodžius kelią, jog žmogus turėtų sutikti Kristų susidūręs su savo nepakankumo ir skurdo tikrove, norėtųsi Kristų pasikviesti į filosofiją. Galbūt skamba paradoksaliai, juk ką Kristus galėtų veikti šiuolaikiniame universitete? Jis greičiausiai neatitiktų akademiškumo, moksliškumo ar kitų šiuolaikinių kriterijų. Tačiau juk filosofija apibrėžia tikrovę, ją steigia ir formuoja. Idėjos prieš penkiasdešimt metų gimusios universitetų katedrose dabar aktyviai veikia mūsų politinę darbotvarkę ir kasdienybę, todėl esminė kova vyksta čia – universitete. Tai, koks universitetas yra šiandien, tokia po kelių dešimtmečių bus ir Lietuva. Jei norime, kad ji bent dalele būtų labiau katalikiška, bent kiek artimesnė Kristui – keiskime universitetą.
Kaip konkrečiai tai padaryti? Pradžioje kalbėjau apie žmogaus orumą, vertę ir kryptį link Dievo. Tai yra tai, kas nekinta, yra pastovu ir kas yra būtina kiekvieno žmogaus ir valstybės gyvenimui. Būtent tai turėtų būti viena iš tiesų, aktyviai apmąstoma, diskutuojama ir aiškinama universitete. Ji turėtų veikti teisę, ekonomiką, politiką ir kitus mokslus, kuriuose tyrinėjamas žmogus. Tai, kad šiandien žmogus suprantamas funkciškai, determinitiškai, evoliuciškai, socialiai ir visaip kaip, bet itin retai krikščioniškai – yra universiteto pralaimėjimas, kuris gali lemti ir mūsų kaip visuomenės tolesnį pralaimėjimą ir pasidavimą idėjoms, kurios tikrai neatneš žadėtos gerovės. Galbūt tik trumpalaikį pasitenkinimą ir tam tikrą gerbūvį.
Tad jei tam tikros idėjos neužtikrina gyvenimo, grįsto nelygstama žmogaus verte ir galiausiai griauna ir tą gerbuvį, kuris yra sukurtas, ką dar būtų galima nuveikti šioje situacijoje ir kaip ją perkeisti, pakreipti kita linkme? Antrasis dalykas, kurį svarbu atnaujinti Kristaus dvasia – tai žiniasklaida. Mes gyvename nuolatiniame sraute ir net truputį nejaukiai jautiesi tai rašydamas, nes tai jau tapo tokia kliše, kuri nepasako nieko daugiau, nei tai, kad ją nuolat kartojame. Tačiau ką tai reiškia? Kokiame sraute mes gyvename? Yra bent keli iš jų – viena vertus, mes nuolat gauname didžiulį srautą informacijos, kita vertus nemažą srautą atsakomybių, kurios dažniausiai yra elektroninės ta prasme, kad pasiekia mus žinučių, laiškų, pranešimų ir kitais pavidalais. Taigi nuolat nešiojamės informacijos srauto šaltinį. Kaip krikščioniškai žiniasklaidai būti šioje situacijoje? Juk daug dažniau žmogus nori tiesiog pailsėti nei būti ir vėl pasiektas, o jei ir nori būti pasiektas, tai tada tiesiog nori kuo mažiau investuoti į tai, ką mato, suvokia, į informaciją, kurią gauna. Tad kaip pasiekti žmogų ten, kur jis yra, o ypač jauną žmogų, kurio dėmesio išlaikymo laikas yra toks menkas, kad viską lemia vos kelios sekundės, per kurias nusprendžiama ar verta, ar ne, žiūrėti ir skaityti toliau? Tad, ką daryti? Kaip visa atnaujinti Kristuje šioje situacijoje? Ir kaip skleisti evangelijos žinią šiame kontekste?
Atsakymas reikalauja sujungti du dėmenis – dabartinę kultūrą, paimdami iš jos modernią formą ir krikščionišką turinį: „Mes turime sukurti naują vienybę tarp krikščionybės ir moderninio gyvenimo, kaip Bažnyčios Tėvai ją sukūrė tarp tos pačios krikščionybės ir senovinio pasaulio (Maceina: 1949).” Tačiau šis turinys turi būti, iš tiesų, krikščioniškas ne ta prasme, kad tik kalbėtų apie tikėjimo dalykus ar nurodytų, ką, kaip ir kokiu būdu galima ar negalima daryti – jis turi gebėti parodyti prisikėlimo viltį ir perspektyvą, kuri pagautų kitus žmones. Tai sugebėjo padaryti pirmieji krikščionys – jie pajėgė perkeisti Antikinį pasaulį, kuris išlaikė savo formą, bet galiausiai tapo krikščioniškas. Žinoma, ši misija skamba beveik nerealiai – modernų pasaulį paversti krikščionišku atrodo daugiau nei neįmanoma. Tačiau jei pirmieji krikščionys sugebėjo taip liudyti Kristų, kad žmonės patikėjo ir suprato, kad jiems reikia Dievo, galbūt tai galime padaryti ir mes? Žinoma, pirmiausia čia reikia susitikimo su Kristumi, antra gebėjimo kalbėti kitiems taip, kad Kristaus dvasia patrauktų ir uždegtų – o čia juk ir sunkiausias uždavinys, kaip šių dienų žmogui parodyti, kad jam reikia Dievo? Kaip civilizacijoje, kuri siekia vis didesnio efektyvumo, racionalumo ir visų poreikių patenkinimo atskleisti tiesą, kad žmogui reikia Dievo ir reikia iš tiesų, taip, kad tai neskambėtų kaip silpnumas, savęs ir savo galimybių išsižadėjimas bei paneigimas? Tebūnie šis klausimas retorinis. Tačiau, jeigu tai pajėgė atlikti pirmieji krikščionys, kodėl negalime atlikti ir mes?
