„Jis matė, kam reikia pagalbos, ugdė jaunimą, nepaisydamas valdžios persekiojimų… Jis daug žmonių įtraukė į tarnystę Kristui.“
— Vilhelmina Raubaitė Mikelionienė, ateitininkė sendraugė
2025-ųjų metų balandžio pabaigoje leidomės į ateitininkų sendraugių organizuotą piligriminę kelionę „Kun. Alfonso Lipniūno keliais“, kuri vyko Lenkijoje. Trijų dienų kelias vedė ne tik per svarbias istorines kunigo Alfonso Lipniūno gyvenimo vietas, bet tai tapo ir vidine mūsų kelione, kurioje liudijome kun. A. Lipniūno šventumą, kančią ir užtarimą.
Šventoji Lipka
Pirmąją dieną aplankėme Šventosios Lipkos miestelį – tai baroko perlas, šiaurės rytų Lenkijoje, kuriame žmogaus kūryba šlovina Dievą ne žodžiais, o architektūros grožiu. Įžengus į šventovę, apima jausmas, kad dangaus vartai tarsi vos per žingsnį nuo mūsų, o įspūdingai puoštas Bažnyčios interjeras, itin meniškai ištapytos lubos ir didingi vargonai, leido mums patirti Katalikų bažnyčios galybę ir Dievo didybę. Galiausiai, šventovę užpildė vargonų koncertas, kurio muzika buvo tarsi iš amžinybės, primenanti, kad meno grožis irgi yra Dievo tiesos forma.
Fromborkas
Aplankėme ir Fromborko miestą, kuriame ilsisi Mikalojus Kopernikas. Atradau gražią paralelę tarp šių dviejų tiesos skelbėjų – M. Koperniko ir kun. A. Lipniūno. Vienas sakė, jog žemė nėra visatos centras, o kitas, kad tiesa nėra valdžios nuosavybė. Jie abu smarkiai rizikavo, bet laimėjo, liudydami pasauliui tai, dėl ko verta gyventi. Paklausus sendraugio Vaidoto Vaičaičio, ar šiandien esame pasiruošę rizikuoti dėl savo idealų, šis atsakė: „Kiekvienas laikmetis turi savo idealistų, šventųjų ir didvyrių. Mūsų laikmetis ne išimtis. Vienas iš tokių žmonių yra Greta.“
Štuthofas
Antrąją kelionės dieną aplankėme ir garsiąją pragaro žemėje vietą – Štuthofo koncentracijos stovyklą. Sunku perteikti tai, ką jutome eidami tais keliais, kuriais ėjo tūkstančiai nukankintų, išvargusių kalinių, tarp jų ir kun. A. Lipniūnas… Koks keistas jausmas yra suvokti, kad stovime žemėje, kuri dar ne taip seniai alsavo mirtimi, kur jūros vėjas išnešiodavo pagalbos maldas ir šauksmus. Gili patirtis buvo pamatyti ir įsivaizduoti, kaip net tokioje vietoje Dievo tarnas kun. A. Lipniūnas šventai veikė. Veikė, nes tvirtai iš širdies gelmių tikėjo Dievo gerumu ir pergale, net ir blogio akivaizdoje.
Paklausius ateitininkų sendraugių, o ką jiems reiškia būti ateitininku kun. A. Lipniūno akimis, ir kiek mes šiandien atitinkame tą idealą Aliute Permiakova-Malinauskienė teigia: „Vienintelis krikščionio idealas – pats Kristus, todėl ir A. Lipniūnas juo sekė… Svarbu visame kame turėti viltį gyventi, padėti kitiems, kai jiems sunkiausia ir ugdyti Dievo žvilgsnį į visus žmones. Kiek mes atitinkame A. Lipniūno idealą sunku pasakyti, bet pradėti reikia nuo savęs”.
Tuo tarpu V. Raubaitė Mikelionienė pakomentavo, jog: „Man kun. A. Lipniūno pavyzdys kalba apie jo begalinę meilę žmonėms. Jis matė kam reikia pagalbos, ugdė jaunimą, nepaisant to, kad valdžia persekiojo ir draudė ateitininkų veiklą. Jis pasižymėjo begaliniu vadovavimo talentu ir kūrybiškumu organizuoti veiklą tiek laisvėje, tiek ir koncentracijos stovykloje. Jis daug žmonių į tai įtraukė. Ar jam viskas pavyko? Greičiausiai darė klaidų, klydo, mokėsi iš jų, nes sąlygos buvo sudėtingos. Tačiau turėjo viltį Kristuje. Šiandien ateitininkijoje yra daug pasišventusių žmonių, kurie ištikimai tarnauja organizacijai, bet yra ir nemažai nepagrįstos kritikos, nepasitikėjimo. Sakyčiau yra „pletkų kultūros“ apraiškų, o gal pavydo. Visi, kurie organizuoja veiklą, dirba valdybose klystame, mokomės ir augame. Iš kun. A. Lipniūno galėtume mokytis dėkingumo, palaikymo, padrąsinimo. Ir pavargus, ar įsiskaudinus paklausti Jėzaus – o ką man daryti toliau, ko tu Viešpatie nori? Man labai skaudu, kad dalis ateitininkų atsitraukia, nebendrauja su organizacija ir įvardija, kad juos įžeidė, apkaltino, nepasirūpino… Kaip nariai esame netobuli, bet mokykimės mylėti ir gerbti visus, kurie prisiekė „Visa atnaujinti Kristuje“, nepaisant nuomonių skirtumų.“
Puckas
Iš Štuthofo keliavome į Pucką, miestą prie jūros, kur kun. A. Lipniūnas aukojo paskutines Šv. Mišias. Bažnyčios didingoje prietemoje, jutome ne tik istoriją, bet ir šventojo artumą. Ateitininkas sendraugis V. Vaičaitis dalinasi: „Man įstrigo, kaip Lipniūnas gerbiamas Pucke ir kitur Lenkijoje. Tai įrodymas, kad jis peržengė vienos tautos ir valstybės ribas…“.
Paskutinę dieną palikome Pucką ir išvykome į Gdanską.
Didysis klausimas
Tačiau po piligriminės kelionės man kilo klausimas, o ką visgi kun. A. Lipniūnas reiškia mums, ateitininkams šiandien?
Ateitininkas sendraugis V. Vaičaitis: „Lipniūnas man yra tikras šventasis, nepriklausomai nuo to, ar žemėje jis bus tokiu pripažintas. Aišku, jis brangus ir dėl to, kad yra ateitininkas ir mano žemietis, dirbo ir kunigavo Panevėžyje.“
Ateitininkė sendraugė A. Permiakova-Malinauskienė: „Aš – panevėžietė, o A. Lipniūnas irgi čia gyveno, čia palaidotas, dažnai praeinu pro jo kapą, vaikštau gatvėmis, kur jis ėjo, apsilankau Katedroje, kurioje ir jis meldėsi. Jis mokėsi Balčikonio gimnazijoj – aš irgi truputį, jis dirbo su jaunimu – aš irgi… A. Lipniūnas – šviesuolis, gyvenęs Dievu, dalinęs savo dievišką žvilgsnį ir darbus ne tik lietuviams, bet ir už Lietuvos sienų… Lipniūnas – tas, kuris kovojo už teisingumą, už ateitininkus, už tikėjimą ir nebijojo persekiojimo. Taigi asmeniškai todėl jis ir svarbus man, kad yra kuo sekti…“
Ateitininkė sendraugė V. Raubaitė Mikelionienė: „Jis yra Dievo dovana mums ateitininkams, Lietuvai ir Lenkijai. Tikiu, kad šventieji (jau paskebti ar dar ne) realiai gali padėti, tik aš turiu prisiminti ir paprašyti užtarimo, pagalbos. Kiekvieną trečiadienį sendraugiai ateitininkai nuotoliniu būdu jungiasi maldai ir prašo kun. A. Lipniūno bei Adelės Dirsytės užtarimo įvairiomis intencijomis. Manau, kad mūsų kankiniams, esantiems danguje, rūpi kaip gyvuoja ateitininkai ir jie nori mums padėti. Tad kviečiame jungtis maldai ne tik sendraugius, bet ir moksleivius ar studentus.“
Galiausiai paklausus sendraugės V. Raubaitės-Mikelionienės, kokį palinkėjimą išsakytų jaunimui, žvelgiant į kun. A. Lipniūno pavyzdį, ji pasidalino:
„Žvelgiant į kun. A. Lipniūno gyvenimą matome jo ryšį su Kristumi. Jaunimui linkiu – atpažinkite savo pašaukimą, būkite laimingi ir drąsiai eikite pasirinktu keliu. Bus visokių pagundų, abejonių, sunkumų, tačiau neverta grežiotis atgal, tik pirmyn. Kiekvienam svarbu suvokti, kur yra gyvenimo prasmė: tarnauti sau ar kitiems, stengtis gyventi pagal Evangeliją ar pagal savo „jausmus“. Juk mes ateitininkai esame prisiekę – „Visa atnaujinti Kristuje“ – tad stenkimės pažinti Kristų, kurį skelbiame, ir tik Jam vienam tarnauti.“
Neabejotina, jog kun. A. Lipniūnas mums ateitininkams yra svarbus tiek istorine, tiek dvasine prasme. O ši piligriminė kelionė šventojo keliais tapo vidiniu kvietimu peržvelgti, kuo mes gyvename – tai yra, kokiais idealais mes sekame ir kiek mes patys ateitininkai esame ištikimi pažadui „Visa atnaujinti Kristuje“. Kun. A. Lipniūnas yra ne tik mūsų sąžinės sargas, įkvėpimo šaltinis, bet ir draugas ateitininkiškame kelyje.
Kun. Alfonsai Lipniūnai, melski už mus!