Ką reiškia „Emociškai brandus dvasingumas“?

Jau prieš dvi dešimtis metų išleista, tačiau aktualumu ir gyliu nė kiek nepasenusi dabartinės „Naujojo gyvenimo bažnyčios“ pastoriaus Peter Scazzero, kilusio iš italų-amerikiečių imigrantų šeimos, knyga „Emociškai brandus dvasingumas“ aptaria savęs pažinimo, mūsų ribotumo pripažinimo, meilės ir nuolankumo svarbą krikščionio gyvenime bei moko, kaip kasdienybėje gyventi su Dievu ir Dievui.

„Emociškai brandus dvasingumas“ yra suskirstyta į dvi dalis: pirmojoje aiškinama emociškai nebrandaus dvasingumo problema. Autorius pasitelkia „ledkalnio viršūnės“ metaforą, siekdamas parodyti, jog mūsų pasąmonėje („ledkalnio gelmėse“) slypi Jėzaus nepaliesti, dvasiškai skurdūs klodai, tačiau matoma „ledkalnio viršūnė“, tai tik 10 procentų viso mūsų paveikslo, kuris atrodo tikrai patraukliai – šią dalį puoselėdami, mes tampame malonesni ir labiau „susitvarkę“ savo gyvenimus. Taip pat pirmoje dalyje išskirti 10 nebrandaus dvasingumo požymių bei esminis priešnuodis jiems įveikti. Vienas labiausiai paplitusių – dešimtas, pavadintas „Teisiame kitus“. Jame itin taikliai aprašytas ydingas mūsų įprotis patarinėti ir aptarinėti kitus, išaukštinti savo teisumą, nieko nepriimant iš mūsų manymu mažiau brandžių žmonių, o lygiuojantis tik su tais, kuriuos laikome labiau išmintingais. Taip pat skyriuje primenama ir apie fariziejus, įsivaizdavusius esančius teisius, bet iš tiesų įkalintus savo dogmose ir siaurame matyme. Neretai skirtumus mes paverčiame moraliniais pranašumais ar dorybėmis, taip įgalindami save teisti kitus už jų skirtingumą. Įvardinęs visus požymius autorius pasiūlo, jo įsitikinimu, paveikų derinį, padėsiantį išlaisvinti keičiančią ir gydančią Jėzaus jėgą, kuri figūruos visoje knygoje – emocinę brandą ir kontempliatyvųjį dvasingumą.

Asmeninis atsivėrimas, kai knygoje dalinamasi išgyvenimais, patirtimis, labiau įtraukia, sudomina skaitytoją, leidžia jam susitapatinti ir taip geriau gyvenime pritaikyti knygoje perskaitytus žodžius. Taigi knygos autorius nevengia asmeniškumų, kiekviename skyriuje galima rasti istorijų iš jo gyvenimo, liudijančių, kad ir bažnyčios vedliai gali patirti ir patiria sunkumų. Turbūt labiausiai įsiminęs jo aprašytas nelengvas laikotarpis tęsėsi, kuomet jo žmona kuriam laikui paliko jo vadovaujamą bažnyčią. Be to skyriuje apie praeities perkeitimą jis pasakoja savo giminės istoriją, parodydamas, kokia sužeista buvo jo šeima – jo senelių santuoka buvo suplanuota, senelis buvo mergišius, dažnai rėkdavo, kontroliuodavo savo dukrą (autoriaus mamą), autoriaus „tėvas buvo emociškai atsiribojęs, paskendęs darbe ir savo pomėgiuose. Jis pavedė vaikų auginimą mano (autoriaus) mamai, o pats keliavo“. Tačiau knygos autorius šią situaciją priima kaip galimybę prisiimti atsakomybę už savo paties gyvenimą ir nebekartoti savo tėvų ir senelių klaidų.

Kalbant apie knygos trūkumus, tobulintinus dalykus, knyga pradedama gana drąsiai, galbūt net provokuojančiai, turint omeny, kokiai auditorijai knyga skirta: „Šios knygos tikslas nėra informuoti – ja siekiama pakeisti jūsų gyvenimą“. Tokia frazė labiau tiktų dabar itin populiariai asmeninio tobulėjimo literatūrai. Tokios pakraipos atspalvių buvo galima pastebėti ir kituose skyriuose, pavyzdžiui, 4 skyriuje, kuriame teigiama, jog svarbu pirma pažinti save, atrasti „tikrąjį aš“, kad galėtume pažinti Dievą. Bet ar pažindami Kūrėją ir Jo Raštą nesusipažįstame ir su savimi? Taip pat 6 skyrius, kuriame aprašomas „Sienos“ arba „Tamsios sielos nakties“ idėja, gali pasirodyti kiek kontraversiškas. Jame teigiama, jog emocinei brandai yra būtina skausminga kelionė per Sieną. Autorius įsitikinęs, kad tie, kurie nėra savo gyvenime perėję Sienos, negali pasiekti aukščiausio emociškai brandaus dvasingumo lygio. Atsitrenkimą į Sieną jis suvokia kaip Dievo artumo jausmo apleidimą, neigiamų jausmų antplūdį. Tačiau tai kiek keista, nes skyriaus pradžioje įvardijamos tokios Sienos kaip „skyrybos, darbo praradimas, artimo draugo ar šeimos nario mirtis, vėžio diagnozė“ ir daug kitų, dažniausiai nuo mūsų nepriklauso. Tačiau vėliau autorius „išvardija septynias didžiąsias ydas, kurių turi atsisakyti pradedantieji: puikybė, godulys, mėgavimasis, rūstybė, dvasinis rajumas, dvasinis pavydas, tinginystė“. Taip pat yra pabrėžiama, jog tam, „kad pereitume pradedančiųjų etapą, mums reikia Dievo dovanos – tamsios nakties arba Sienos“. Tačiau šios nuodėmės arba netinkami jausmai netgi įvardinti „viena labiausiai paplitusių dvasinio gyvenimo stabmeldystės formų“, nuo kurių, einant per Sieną, Dievas ir apvalo mūsų sielas. Tad Sienos idėja dėl vidinių prieštaravimų atrodo buvo nepakankamai išplėtota.

Skaitydama taip pat rašiausi mintis ir eilutes, kurios man įsiminė ir patiko, tad keliomis iš jų pasidalinsiu:

„Pašalinti jausmus iš dvasingumo – atmesti dalį žmogiškumo“;

„Pirmiausia turime atrasti save, kad galėtume save atiduoti“;

Bernardas Klervietis apie Jėzų: „Medus burnai, muzika ausiai ir džiaugsmas širdžiai“;

William Blake: „Matyti pasaulį smiltelėje ir dangų laukinėje gėlėje“;

„Lipti nuolankumo kopėčiomis norint subręsti Jame“;

„Tyla gąsdina, nes ji kaip niekas kitas apnuogina, nublokšdama mus į nepagražintą mūsų gyvenimo tikrovę“.

Taigi ši knyga tikrai nėra apologetinis veikalas, tai veikiau dvasinės pratybos, padedančios tikinčiajam sustiprėti ar tik naujai atradusiam tikėjimą geriau suprasti, kaip kiekvieną dieną bręsti emociškai ir panašėti į Dievą.