Ką primena ir ko moko jubiliejiniai Konstitucijų metai? Pokalbis su istorike Vilma Akmenyte-Ruzgiene

Kodėl Smetonai įvykdžius perversmą visuomenė nesiėmė ginti demokratinės santvarkos ir 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtos Konstitucijos? Kodėl partizanai valstybę atkurti ragino būtent 1922 m. Konstitucijos pagrindu, o vėlesniųjų, smetoniškųjų konstitucijų pavyzdžiu rinkosi nesekti? Ar 1992 m. priimtos ir šiandien galiojančios Konstitucijos kūrėjai įkvėpimo sėmėsi iš savo tarpukario pirmtakų? 

LR Seimui šiuos metus paskelbus Lietuvos Valstybės Konstitucijos metais, su istorike Vilma Akmenyte-Ruzgiene kalbamės apie dviejų Konstitucijų, kurių 100 ir 30 metų jubiliejus minime, priėmimo kontekstus, aplinkybes ir šių Konstitucijų kūrėjus. Pasak LR Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties skyriuje dirbančios istorikės, dabartinė Konstitucija yra ilgiausiai galiojanti mūsų valstybės istorijoje, o tai simbolizuoja mūsų visuomenės stabilumą.

Šių metų rugpjūčio 1 dieną minėjome pirmosios nuolatinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos šimtmetį. Koks jos priėmimo kontekstas?

Taip, šių metų rugpjūčio 1-oji buvo išskirtinė diena. Jei tai būtų buvusi 1925 m. rugpjūčio 1-oji, būtume ją minėję kaip valstybės dieną. Iki 1922 m. rugpjūčio 1-osios Lietuvos Valstybės Konstitucijos – toks oficialus šios Konstitucijos pavadinimas – priėmimo Lietuva gyveno net su keliomis laikinosiomis Konstitucijomis. Mat kai 1918 m. vasario 16-ąją buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, teko įdėti daug pastangų, kad nepriklausomybė virstų realiu veiksniu. Jau vien tai, kad pirmosios laikinosios konstitucijos – Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius Lietuvos Valstybės Taryba priėmė tik 1918 m. lapkričio 2 d., rodo, kad valstybės kūrimas buvo sudėtingas uždavinys. Labai greitai, 1919 m. balandžio 4 d., šie dėsniai buvo pakeisti papildžius juos Valstybės Prezidento institucija. Šiose laikinosiose konstitucijose buvo apibrėžtos Lietuvos valstybės valdžios institucijų funkcijos, piliečių teisės ir pareigos, jais buvo garantuota visų Lietuvos piliečių lygybė prieš įstatymus, taip pat asmens laisvė, dar buvo deklaruota demokratinė Lietuvos valstybės raidos kryptis. 1920 m. gegužės 15 d. susirinkęs demokratiškai išrinktas Lietuvos Steigiamasis Seimas Lietuvą paskelbė demokratine respublika ir po mažiau nei mėnesio, 1920 m. birželio 10 d., priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. Beje, jos projektą dar iki Steigiamojo Seimo susirinkimo parengė iš įvairių politinių krypčių atstovų ir teisininkų sudaryta komisija. Pagal šią Laikinąją Konstituciją Lietuva gyveno daugiau nei dvejus metus, kol galiausiai Lietuvos Steigiamasis Seimas parengė ir 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją. Steigiamasis Seimas atliko pagrindinę savo užduotį – parengė įstatymų įstatymą – Konstituciją, todėl šis Seimas yra vadinamas konstituanta. 

Ką žinome apie tarpukario Konstitucijos rengimo procesą? Kaip Konstitucijoje atsispindėjo ją kūrusio ir priėmusio Steigiamojo Seimo narių ir to meto visuomenės pažiūros, įsitikinimai? Ar daug būta diskusijų ir nesutarimų ją kuriant? Kokios pagrindinės takoskyros išryškėjo?

Nuolatinei Konstitucijai parengti buvo sudaryta Steigiamojo Seimo komisija, kurios nariais tapo visų Seimo frakcijų atstovai. Šią komisiją sudarė keturiolika narių, tačiau kai kuriuos iš jų pakeitė kiti Seimo nariai, tad iš viso šią komisiją sudarė dvidešimt vienas asmuo, tarp kurių ir žymūs parlamentarai: teisininkai – Antanas Tumėnas, Mykolas Sleževičius, Kazimieras Venclauskis, Adolfas Grajevskis, Mykolas Marma, Matas Untulis; dvasininkai – Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys, Juozas Vailokaitis, Jonas Steponavičius; medikai – Kazys Grinius, Vladas Lašas; karininkai – Petras Ruseckas, Ladas Natkevičius; žurnalistas, būsimasis diplomatas Kazys Bizauskas, dėstytojas, buvęs diplomatas Vincas Čepinskis; agronomas, būsimasis teisininkas Zigmas Starkus; ūkininkas Kazimieras Ambozaitis; rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė; mokytoja Salomėja Stakauskaitė; žydų atstovas, istorikas Maksas Soloveičikas. Beveik visi jie turėjo žurnalistinio darbo patirties, kai kurie iš jų paliko ryškų spaudą pedagogikos baruose. Natūralu, kad didelė komisijos narių profesinė įvairovė, skirtinga jų patirtis turėjo įtakos rengiant Konstitucijos tekstą. Beje, rengiant Konstitucijos projektą talkino ir kiti teisininkai – ne Seimo nariai, pavyzdžiui, Mykolas Riomeris. Konstitucijos rengėjai skaitė ir kitų valstybių Konstitucijas. Svarstant konstitucijos tekstą Seime, aštrios diskusijos kilo dėl Respublikos Prezidento institucijos. Beje, 1920 m. birželio 10 d. Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje buvo įtvirtinta, kad Respublikos Prezidento pareigas eina Steigiamojo Seimo Pirmininkas, todėl šioje kadencijoje Respublikos Prezidentas nebuvo renkamas. Kairiųjų pažiūrų politinės partijos kritikavo Respublikos Prezidento instituciją, manydamos, kad jai suteikiama pernelyg reprezentatyvi funkcija, kuri valstybei brangiai kainuoja. Taip pat diskusijų sukėlė tautinių mažumų teisių ir tikybos klausimai. Beje, 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo posėdyje balsuojant už Konstitucijos tekstą „en bloc“ „už“ balsavo 59 Seimo nariai, „prieš“ – 1, kiti susilaikė. 

Dėl kokių pamatinių nuostatų seimūnams pavyko susitarti? Kokią kryptį jie nubrėžė jaunai valstybei? Kaip šiuo požiūriu atrodėme to metu Europos kontekste?

Viena iš didžiausių vertybių – Konstitucijoje įtvirtinta demokratinės respublikos raidos kryptis. Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybės suverenitetas priklausė tautai. Šia Konstitucija buvo kuriama reprezentacinė demokratinė santvarka su visų Lietuvos Respublikos piliečių išrinkto parlamento dominavimu, tuo tarpu Respublikos Prezidentas liko labiau reprezentacinė institucija, renkama Seime ir priklausoma nuo parlamento. Vykdomoji valdžia priklausė Ministrų Kabinetui, kuris privalėjo užsitikrinti parlamento palaikymą. Konstitucijoje išskirtinis dėmesys buvo skirtas piliečiui, jo laisvėms, teisėms ir gerovei, taip pat teisingumo stiprinimui. Ši Konstitucija sudarė sąlygas tautinių mažumų autonomijai. 

Nors sukurta visuotiniu balsavimu išrinkto Seimo, taigi, sakytume, paremta tautos mandatu, pirmoji Konstitucija galiojo neilgai, į valdžią perversmo keliu atėjęs Smetona nutarė ją pakeisti. Kaip šiandien turėtume suprasti ir vertinti šį perversmą? Ar Lietuvos žmonės rėmė jų pačių nubrėžtos demokratinės linijos atsisakymą, ar veikiau nepajėgė pasipriešinti? Kodėl neatsirado norinčių apginti Konstituciją ir demokratinę santvarką?

1922-ųjų Lietuvos Valstybės Konstitucija galiojo beveik šešerius metus – iki 1928 metų. Tų metų gegužės 15-ąją Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona kartu su Ministrų kabinetu priėmė ir paskelbė naująją Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri ir pakeitė Steigiamojo Seimo priimtą Konstituciją. Beje, žymus konstitucinės teisės žinovas, įvykių amžininkas Mykolas Riomeris manė, kad konstituciniu perversmu reikėtų laikyti kitą datą – 1927 m. balandžio 12 dieną. Tą dieną Lietuvos Respublikos Prezidentas paleido Seimą, tačiau per Konstitucijoje nurodytą laiką nepaskelbė naujų Seimo rinkimų ir taip pažeidė Konstituciją. Nors Seimo institucija nebuvo panaikinta, tačiau iki 1936 m. jis nesirinko. Todėl ir 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, nors buvo parengta teisininkų, tačiau nebebuvo patvirtinta Seime. 

Simboliška, kad 1928 m. Konstitucija buvo pasirašyta ir paskelbta gegužės 15-ąją, kuri tuo metu buvo minima kaip Steigiamojo Seimo susirinkimo diena. Beje, tiek gegužės 15-oji, tiek rugpjūčio 1-oji – Valstybės Konstitucijos priėmimo diena – buvo pripažintos valstybės švenčių dienomis ir abi buvo įtrauktos į to meto „Švenčių ir poilsio įstatymą“, tačiau 1930-aisiais abi šios dienos iš šio įstatymo išbrauktos, nes jos buvo tapusios priekaištu ir nuolatiniu priminimu apie Konstitucijos sulaužymą. Neteko skaityti, kad anuomet būtų buvę organizuojami mitingai protestuojant dėl Konstitucijos pakeitimo, nors būtinybė saugoti Konstituciją būdavo primenama ano meto opozicinių dienraščių puslapiuose. Tikėtina, kad tai buvo susiję ir su to meto visuomenės raštingumo būkle. Remiantis 1923 m. rugsėjo mėnesio visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, raštingi buvo 67 proc. Lietuvos gyventojų. O Konstituciją reikėjo ne tik perskaityti, bet ir permanyti – kaip ten bebūtų, bet teisiniai dalykai ne visiems yra lengvai suprantami. Ne veltui, 1922 m. priėmus Konstituciją, Kaune įvairiose salėse buvo rengiami Konstitucijos skaitymai – tai buvo savitos Konstitucijos aiškinimo ir aktualinimo paskaitos. Kalbant apie protestus, yra pasakojimų, kad kai kurie Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytojai teisininkai atsisakydavo paskaitose kalbėti apie autoritarines Konstitucijas. Beje, viena iš priežasčių, kodėl 1922 m. Konstitucija neišlaikė laiko išbandymų, galėtų būti visuomenės kaita ir jos negebėjimas prisitaikyti prie Konstitucijoje įtvirtintos parlamento viršenybės nulemto nestabilumo. Vadinamoji „seimokratija“ parodė, kad to meto politinės partijos nebuvo linkusios į kompromisus, negebėdavo sudaryti pastovios daugumos, o tai neleido užtikrinti ramios, stabilios visuomenės būklės. 

Vyriausioji partizanų vadovybė – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba – 1949 m. priėmė Vasario 16-osios deklaraciją, kurioje pažymėjo, kad po sovietinės okupacijos Lietuvos valstybė turės būti atstatoma 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasia. Dėl kokių pagrindinių priežasčių partizanai kelrodžiu pasirinko būtent pirmąją Konstituciją?

Tai yra gražus sutapimas – 1922 m. Konstitucija 1949 metais buvo aktualizuota okupuotoje Lietuvoje ir lietuvių bendruomenėje išeivijoje – tais metais išeivijos lietuviai Londone pakartojo 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos leidimą serijoje „Tėvynės sargo biblioteka“. 

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija buvo suprantama kaip demokratijos ir pilietinių teisių etalonas, todėl ji ir buvo pasirinkta kaip būsimos valstybės atkūrimo pagrindas. Tuo išsakoma kritika ir Lietuvos autoritariniam režimui, kurį simbolizavo 1928 ir 1938 metų Konstitucijos. Net ir išeivijoje svarstant Lietuvos išlaisvinimo galimybes ir būsimą nepriklausomybės atkūrimą buvo pabrėžiama, kad laisvę atgausiančioje Lietuvoje turėsianti būti moderniais pagrindais atkurta demokratinė Lietuvos valstybės santvarka, todėl pirmenybė teikta Steigiamojo Seimo parengtai ir jo 1922 m. priimtai Lietuvos Valstybės Konstitucijai. 

Kuo iš esmės skyrėsi pirmoji nuolatinė Konstitucija ir vėliau priimtos, smetoniškosios, konstitucijos? 

1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija įtvirtino demokratines vertybes, užtikrino pilietines teises, įtvirtino parlamentinės valstybės modelį, ir tai yra bene didžiausias 1928 ir 1938 metų Konstitucijų, kurios simbolizuoja nutolimą nuo demokratinių vertybių ir iliustruoja posūkį autoritarizmo link, skirtumas. Tiesa, skiriasi Konstitucijų pavadinimai, apimtis, skyrių skaičius. Antai, 1922 ir 1928 metų Konstitucijų oficialus pavadinimas – Lietuvos Valstybės Konstitucija, tuo tarpu 1938 metų Konstitucijos pavadinimas buvo sutrumpintas, liko tiesiog Lietuvos Konstitucija. 1922 metų Konstitucija buvo priimta parlamente, o 1928 metų Konstitucija buvo priimta Lietuvos Respublikos Prezidento ir Ministrų kabineto nutarimu, nes Seimas tuo metu buvo paleistas. 1938 metų Konstituciją patvirtino Seimas, tačiau jis nebuvo Konstitucijos rengėjas ir apskritai atliko tik Respublikos Prezidento pritarėjo funkciją. Beje, 1928 metų Konstitucija buvo ilgiausiai galiojusi prieškario Lietuvos Respublikos Konstitucija, ji veikė net 10 metų. Dar vienas ryškus skirtumas – 1938 metų Konstitucijoje nebėra žodžio „demokratija“, net Lietuvos valstybė yra įvardijama tik kaip „Lietuvos respublika“. 1938 m. Konstitucijos, lyginant ją su ankstesniais analogais, apimtis yra didesnė, ją sudaro daugiau skyrių. Nors ja buvo sustiprintos Respublikos Prezidento galios, tačiau žodis „Seimas“ yra minimas daugiau kartų nei „Prezidentas“. 

Kalbant apie dabar galiojančią Konstituciją, ji pirmoji mūsų valstybės istorijoje priimta tiesioginiu tautos balsavimu, referendumu. Kodėl konkrečiame istoriniame kontekste buvo svarbu ją priimti tiesiogiai, o ne šią teisę palikti tautos išrinktiems atstovams? 

Balsavimu referendume buvo priimtos Lietuvos ir kitų valstybių, tarp jų ir mūsų kaimynių Latvijos bei Estijos Konstitucijos. Referendumas buvo svarbus tuo, kad tai buvo dar vienas balsavimas dėl valstybės nepriklausomybės patvirtinimo, o taip pat ir valstybės kaip demokratinės respublikos raidos patvirtinimas. Galima manyti, kad Konstitucija, kuriai referendume pritarė dauguma visų Lietuvos piliečių, labiau atspindės piliečių susitarimą ir bus didesnis valstybės stabilumo garantas. Beje, čia verta prisiminti ir dar vieną šiandien galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos išskirtinumą. Nepraėjus mėnesiui po 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos įvykdytos agresijos prieš Lietuvos valstybę, 1991 m. vasario 9 d. buvo surengta visuotinė Lietuvos gyventojų apklausa (plebiscitas), kurioje dalyvavo apie 84 proc. visų rinkimų teisę turėjusių Lietuvos piliečių, o iš jų apie 90 proc. patvirtino teiginį, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Šis pamatinis teiginys tapo Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ 1 straipsniu, kuris yra nekeičiamas ir neatšaukiamas. 1992 m. spalio 25 d. referendume buvo patvirtintas visas Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekstas. 

Ar atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę ir rengiant Konstituciją buvo viešai deklaruojamas siekis remtis tarpukario pavyzdžiu, ar buvo pabrėžiamas tęstinumas? Štai VU Teisės fakulteto docentas konstitucionalistas Vaidotas Vaičaitis portale „Teise.pro“, straipsnyje „1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos Šimtmetis“ pastebi, kad „1990-1992 metais veikusi Aukščiausioji Taryba, kuri ir aprobavo 1992 m. Konstitucijos tekstą, didele dalimi save tapatino su Steigiamuoju Seimu, veikusiu 1920-1922 metais ir priėmusiu 1922 m. Lietuvos Konstituciją. Be to, jei žiūrėtume į 1922 m. Konstitucijos tekstą, tai matytume, jog dabartinės Konstitucijos skirstymas į struktūrines dalis (skirsnius) yra analogiškas 1922 m. Konstitucijos struktūrai“.

Valstybės tęstinumo užtikrinimas buvo vienas esminių dalykų atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Svarbu pažymėti, kad 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę trumpam, vos kelioms minutėms, buvo atkurtas iki Lietuvos okupacijos galiojusios 1938 metų Lietuvos Konstitucijos veikimas. Rengiant tos dienos teisės aktus buvo svarstytas ir 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos atkūrimas, tačiau 1940 metais ji jau nebegaliojo. Todėl, siekiant dar kartą pabrėžti prieškario Lietuvos Respublikos tęstinumą ir atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės ryšį su prieškario Lietuvos Respublika, trumpam buvo atnaujintas būtent 1938 metų Konstitucijos galiojimas. Iš karto po to buvo priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas – nauja Laikinoji Konstitucija, pagal kurią Lietuva gyveno iki 1992 m. lapkričio, kai įsigaliojo referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Beje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje galime rasti nuorodą į ankstesnes Lietuvos Respublikos Konstitucijas ir net į Lietuvos Statutus. Preambulė skelbia: „LIETUVIŲ TAUTA <…> – prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, – jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis <…> atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ“. Tai, kad 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra naujas, savarankiškas teisės aktas, atsispindi ir visame Lietuvos Valstybės Konstitucijos metų minėjime – viename šimtmetyje turime dvi, savarankiškas sukaktis: Lietuvos Valstybės Konstitucijos 100-metį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30-metį. Tai esminis skirtumas nuo Latvijos, kuri pasirinko ne rašyti naują Konstituciją, o su tam tikrais pakeitimais atkūrė 1922 m. Latvijos Respublikos Konstituciją, kuri galioja šiandien. 

Ką žinome apie dabar galiojančios Konstitucijos kūrėjus?

1990 m. kovo 11 d., priėmus Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, greit paaiškėjo, kad jis neatitinka naujų visuomenės ir valstybės poreikių, sparčiai kito ekonominiai, socialiniai, politiniai santykiai. Buvo nuspręsta rengti naują Konstitucijos projektą. Tačiau čia prasideda paini ir intriguojanti Konstitucijos rengimo istorija. 1990 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu buvo sudaryta deputatų grupė, kuri turėjo parengti Konstitucijos koncepcijos metmenims, o 1991 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo sudaryta Laikinoji komisija Konstitucijos projektui parengti. Paraleliai Konstitucijos projektus rengė visuomeninės teisininkų organizacijos ir politinės partijos. 1992 m. kovo mėn. Laikinoji komisija pateikė Konstitucijos projektą Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, kuri pritarė komisijos darbui ir nutarė pateikti Konstitucijos projektą visuomenei svarstyti. Netrukus spaudoje buvo paskelbtas Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“ parengtas alternatyvus Konstitucijos projektas. Atsirado du alternatyvūs Konstitucijos projektai. Iš esmės jos skyrėsi požiūriu į valstybės sąrangą. Laikinosios komisijos parengtas projektas pirmenybę teikė parlamentinės respublikos valdymo formai, o Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“ projekte dominavo pusiau prezidentinės respublikos valdymo modelis. Iš šių dviejų projektų reikėjo parengti vieną Konstitucijos projektą, kurį būtų galima pateikti balsavimui referendume. Teko ieškoti politinių ir teisinių kompromisų, todėl buvo sudaryta Konstitucinių problemų derinimo grupė, kuri ir parengė galutinį Konstitucijos projektą. Jam 1992 m. spalio 25 d. referendume pritarė Lietuvos piliečiai. Šias Konstitucijos rengimo peripetijas yra aprašę teisininkai, vieni iš Konstitucijos kūrėjų prof. Juozas Žilys ir prof. Vytautas Sinkevičius. Reikšmingas vaidmuo rengiant Konstitucijos projektą teko Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatams, ypatingai prof. Egidijui Jarašiūnui ir prof. Kęstučiui Lapinskui, nors žymę rengiant Konstitucijos projektą paliko ir daugiau to meto teisininkų ir politikų. 

Dabartinė Konstitucija taip pat yra ilgiausiai galiojanti mūsų valstybės istorijoje. Kas jūsų, kaip istorikės, matymu šįkart lemia tokį sėkmingą tęstinumą, lyginant su ankstesniais mūsų valstybės gyvavimo laikotarpiais? 

Pagrindinių teisės aktų, o ypač Konstitucijos pastovumas simbolizuoja pačios visuomenės stabilumą. Mykolas Riomeris yra gražiai pasakęs, kad Konstitucija yra rašoma ne vienai, o kartais ir kelioms kartoms. Šiandien galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija vienos kartos laikotarpį jau pergyveno ir nors sulaukė tam tikrų korekcijų, tačiau yra vienas pastoviausių teisės aktų, o tai, žvelgiant iš modernios Lietuvos valstybės patirčių perspektyvos, yra didžiulis pasiekimas. Šis stabilumas liudija mūsų visuomenės brandą, o kartu – tai pagiriamasis žodis Konstitucijos kūrėjams, kurie sudėtingomis sąlygomis, tvyrant aštriai diskusijų atmosferai sugebėjo rasti kompromisinį variantą, priimtiną visai Lietuvos visuomenei. 

Dirbate LR Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriuje. Kaip Jūsų atstovaujamas skyrius, Seimas, valstybė šiemet mini konstitucijų jubiliejus?

2021 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 metus paskelbė Lietuvos Valstybės Konstitucijos metais, taip įvertindamas pirmosios modernios, nuolatinės, demokratinės 1922 metų Konstitucijos svarbą. Iš esmės šiais metais minimos dvi sukaktys: teisės paminklu tapusios Lietuvos Valstybės Konstitucijos 100-metis ir šiandien veikiančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30-metis. Šioms sukaktims paminėti skirta įvairių renginių. Be tradicinių, kaip Konstitucijos egzaminas, buvo surengtos kelios konferencijos, parengta keletas parodų, vyko pokalbiai su šiandieninės Konstitucijos kūrėjais, buvo surengtos moksleivių viktorinos Konstitucijos tema. Konstitucija buvo paminėta ir Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas surengė didžiulę tarptautinę konferenciją. Minėdami šias sukaktis, parengėme porą parodų, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Seimo Didžiajame kieme eksponuojamą parodą „Piliečių valia. Lietuvos Respublikos Konstitucijai – 30“. Parodoje atskirai pristatomas kiekvienas šiandien veikiančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos skirsnis, kurį palydi trumpas komentaras ir iliustruoja viena nuotrauka. Paroda kviečia susipažinti su Konstitucijos struktūra, o svarbiausia – ragina perskaityti jos tekstą.