Ką mes matome aplink save?

Vaikystėje, kai galvodavom apie nenumatomai tolimą ateitį, sakydavom „už šimto metų“. Užaugus šimtmetis nebeatrodo toks ilgas. Kartais sunku save įsivaizduoti ir suvokti laiko ribose – galime suvokti šimtmečius ir tūkstantmečius protu, o vis tik išgyventi jų sava patirtimi, patalpinti į gyvenimo rėmus, negebame. Nors mūsų kasdienybė smarkiai skiriasi nuo protėvių technologiniu pažangumu, tendencijomis, bendravimo ypatumais ir socialiniais reiškiniais, vis tik, žmogaus prigimtis linkusi išgyventi tuos pačius jausmus, siekti tų pačių tikslų ir nenumaldomai gręžtis į Kūrėją. Tad, kad ir kaip keistume mus supančią kūriniją, nuolatos atsiremiame į tuos pačius vidinius iššūkius ir problemas. Štai, kodėl galime taip nuoširdžiai žavėtis Dovstojevskio romano „Idiotas“ pagrindinio veikėjo naivumu, tapatintis su Kafkos Vabalu, pasijusti vidury 1984-ųjų ar grįžti atgal prie nuolatinio tikėjimo šviesesniu rytojumi bėgant O. Henry apsakymų puslapiais.

Mūsų inteligentai taip pat nuolat sugrįždavo prie tų pačių idėjų. Jie kūrė planus nepriklausomai Lietuvai ir 1831, ir 1863, ir 1905. Jie ne tik nuvedė Lietuvą iki 1918 metų nepriklausomybės, bet ir padėjo pagrindus šios nepriklausomybės ateičiai. O mūsų, Ateitininkų, kelias prasidėjo dar 1910 m., dešimtmečiui iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1911 m. užgimusiame himne jau skamba „Dirbkim, kovokim dėl Lietuvos“. Mūsų įkūrėjas ir organizacijos Tėvas Pranas Dovydaitis, anuomet prisiėmęs naštą kurti ir puoselėti organizaciją, savo šaknis išleidusią mažame lietuvių studentų būrelyje Belgijoje, išliejo tokius stiprius pamatus, jog ant jų pastatė didžiausią katalikišką jaunimo organizaciją Lietuvoje. O jos pradžia buvo „Trys pamatiniai klausimai“,išleisti pirmajame Ateities numeryje. Svarbus ir pasirinktas organizacijos pavadinimas „Ateitininkai“. Tai žmonės, ne tik žvelgiantys į ateitį, bet ir ją kuriantys. Tačiau tam, kad gebėtume tą ateitį kurti, siekiant „Visa atnaujinti Kristuje“, svarbu suvokti, kas supa mus čia ir dabar. Tad, dar kartą paklauskime antrojo iš „Trijų pamatinių klausimų“ – ką mes matome aplink save?

Pirmiausia, pažvelkime, kaip į šį klausimą anuomet atsakė Pranas Dovydaitis. Pirmiausia, jis pastebi nesustabdomą žmogaus veržimąsi į laisvę. Ir mūsų dabartinėje visuomenėje laisvės siekimas yra kaip niekad populiarus. Tik, kodėl besivaikydami tos vadinamosios „laisvės“, dažnai patenkame į vergovę? Šį klausimą Dovydaitis aptaria duodamas pavyzdį su dviem žmonėmis, kurių vienas, atmetęs tikėjimą, yra tapęs blogų įpročių vergu: „jis neišdrįsta tart žodį ir žengt žingsnį prieš mados prietarus, neišdrįsta pasipriešint papročių ir rutinos verguvei – ką pasakys tie ir tie?? – užtatai velyk tunot savo egoizme, kaip kokiame lukšte…” Ir, iš tiesų, kaip dažnai mes tampame vergais kompanijų, bandančių mums įsiūlyti naujausią drabužį, maisto papildus ar gyvenimo būdą.. Kiek laiko praleidžiame vaikydamiesi instagramo įvaizdžių ir dienotvarkių, kodėl leidžiame savo dienas stebėdami kitų gyvenimus internete, užuot gyvenę savąjį?

Mūsų laisvė yra neatskiriama nuo valios. Mes, kaip krikščionys, laisvę suprantame ne kaip galimybę daryti bet ką, bet kaip gebėjimą pasirinkti tikslą ir jo siekti, atsižvelgiant į mūsų sąžinės ir protingumo reikalavimus. Gebėjimas suprasti ir įvertinti skirtingus tikslus kaip gerus ar blogus (laisva valia, ar kaip ją įvardina Tomas Akvinietis liberum arbitrium) yra būtina laisvės sąlyga. Tačiau valia, visuomet yra nukreipta į gėrio siekimą. Ir čia svarbu savo laisva valia gręžtis į Dievą, jog mūsų pasirinkti tikslai mus vestų, ne į vergovę blogiems įpročiems, bet į tikrąją laisvę.

Tad laisvė nėra paprasta galimybė rinktis tarp alternatyvų. Ji yra gebėjimas rinktis taip, kad mūsų pasirinkimai mus augintų. Kuo labiau mūsų protas atpažįsta tikrąjį gėrį, o valia prie jo prisiriša, tuo mažiau esame blaškomi atsitiktinių norų. Galiausiai tikroji laisvė atsiskleidžia tada, kai gėrį renkamės ne iš baimės ar spaudimo, bet todėl, kad jis tapo mūsų vidiniu polinkiu – kai gera daryti tampa natūralu. Tad kuo labiau valią pririšame prie Dievo, kaip tikrojo gėrio šaltinio, tuo laisvesni esame.

Kaip dar vieną iš Dievo atmetimo požymių valstybėje, Dovydaitis pastebi įsivyraujančią skirtį tarp mokslo ir tikėjimo. Esą, kuo daugiau žinome, tuo laisvesni nuo Dievo tampame, patys perimdami jo vaidmenį žemėje. Mokslo pasaulyje yra populiari frazė „knowledge is power“ – žinojimas yra galia. Bet tikrasis mokslo tikslas yra tiesa, o ne galia. Ši frazė puikiai atspindi tokio mąstymo klaidingumą. Pirmiausia, pati frazė „knowledge is power“, kurią išpopuliarino anglų filosofas Francis Baconas, istoriškai reiškė gebėjimą suprasti gamtos dėsnius ir juos taikyti. Ir tai tiesa – žinios suteikia galimybę veikti pasaulyje, kurti ir tobulinti įvairias sritis, remiantis jau egzistuojančiais dėsniais. Tačiau problema atsiranda tada, kai iš to padarome klaidingą metafizikos išvadą: jei galime paaiškinti reiškinius be Dievo, vadinasi, Dievas nereikalingas.

Mokslas, negali būti atskirtas nuo tikėjimo, mat mokslas atsako tik į klausimą „kaip?“, o tikėjimas leidžia atsakyti „kodėl?“ ir „kam?“. Jei į klausimą „kodėl“ bandome atsakyti per klausimą „kaip“, žinojimas peržengia savo ribas ir tampa nebe pažinimu, o ideologija. Pavyzdžiui mes žinome, kad žemė sukasi aplink saulę, o ne tikime tuo. Jei mokslą paversime ideologija – jis neteks savos prasmės, juk apie žemės sukimąsi aplink saulę mes sprendžiame iš gravitacijos dėsnio, Veneros fazių ir begalės kitų įrodymų. Jei juos pakeistume tiesiog tikėjimu, nieko nepeštume. Žinojimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, jis tiesiog plečia mūsų galimybių lauką. Tačiau galimybių daugėjimas nėra tas pats, kas laisvės augimas. Jei žmogus turi daugiau technologinės galios, bet neturi krypties, jo pasirinkimų horizontas plečiasi, bet vidinė orientacija gali silpnėti. Vėl grįžtame prie to, jog lasvei būtina valia, o valia visada siekia gėrio, bet ji gali suklysti dėl klaidingo gėrio suvokimo. Jei žinojimas atskiriamas nuo tiesos apie žmogaus prigimtį, jis gali tapti keliu į vergovę, padidindamas mūsų galimybę pasirinkti neteisingus tikslus. Tada žinojimas tampa galios įrankiu, o galia be krypties veda į destrukciją.

Kai žmogus ima manyti, kad žinojimas suteikia jam absoliučią autonomiją, jis iš tikrųjų tampa priklausomas nuo savo paties riboto supratimo. Atmesdami Dievą kaip galutinį tikslą, mes netampame laisvais, verčiau pakeičiame mus mylintį Dievą į jo vietą pastatydami kitą orientyrą. Valia vis tiek bus nukreipta į kažką: į technologinį progresą, ekonominę naudą ar asmeninį komfortą. Klausimas ne ar turėsime tikslą, bet kokio tikslo siekiame ir prie kokio tikslo veda mūsų daromi pasirinkimai?

Tad tikrasis konfliktas nėra tarp mokslo ir tikėjimo. Konfliktas yra tarp dviejų laisvės sampratų: laisvės, suprantamos kaip galios plėtimo, arba kaip kryptingo bendrojo gėrio siekimo. Jei galia atsiskiria nuo gėrio, ji neišlaisvina, o tik padidina mūsų klaidų mastą.

Prie ko priveda galios siekimas puikiai matome ir niūdienos pasaulyje. Siaubingas Rusijos vykdomas karas Ukrainoje, tūkstančių gyvybių pareikalavęs karas artimuosiuose rytuose ir vis didesnė nežinomybė, ką atneš rytdiena. Apsižvalgius vaizdas iš pirmo žvilgsnio ne koks. Tačiau būtent tokių įvykių akivaizdoje buvome ir 1911 metais. Praeitis mums ne tik suteikia drąsos veikti, ji taip pat mums duoda ir pamatą tokiam veikimui. Mūsų pamatai, ideologija ir principai nėra tik tam, jog juos išmoktume ir žinotume. Jie mūsų gairės kiekvienoj situacijoj. Tik gyvendami pagal duotuosius principus, jais uždegsime ir kitus. Mūsų šūkis mums skelbia apie nuolatinį atnaujinimą, o ne naujo kūrimą. Jei aplink save matome individualizmą, kurkime bendruomenes, jei nesantaiką ir susikaldymą, puoselėkime šeimyniškumą, jei matome apatiškumą, būkime visuomeniški, o kai matome neviltį, įneškime tikėjimą, taip savo darbais stiprindami Lietuvą, dirbadami ir kovodami dėl jos ateities, ugdydami tautiškumą. Tad žvelkime aplink save su aiškiu tikslu „Visa Atnaujinti Kristuje“, tam jog išlietume pamatus dar bent 115 metų.

Už paramą Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos katalikų religinės šalpos fondui bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai