Žmonėms reikia turėti gyvenimo idealų ar autoritetų, iš kurių galėtų semtis įkvėpimo veikti ir gyventi. Kai kalbame apie tiesą ir drąsą, mano žvilgsnis krypsta į Dievo tarną – kunigą Alfonsą Lipniūną.
Dar prieš kelis mėnesius, jei kas būtų paklausęs apie jį, būčiau atsakiusi: „Kunigas Alfonsas Lipniūnas? Ne, nieko nežinau apie jį… O kas jis toks?“. Nors vardas kažkur buvo girdėtas, jis man nieko nesakė, o juo labiau – nieko nereiškė. Tačiau viskas pasikeitė po piligriminės kelionės su ateitininkais sendraugiais. Tada pažinau jį kur kas artimiau. Ši pažintis man tapo ne tik istorine, bet ir labai asmeniškai dvasine. Alfonsas Lipniūnas tapo man autoritetu ir užtarėju, kuris savo gyvenimu ir mirtimi liudijo, kad tiesa, drąsa ir ištikimybė Dievui yra aukščiau už bet kokius žemiškus troškimus.
Kunigas Alfonsas Lipniūnas buvo žmogus, kuris nebijojo kalbėti apie tai, kas teisinga, net kai tai grėsė jo gyvybei. Jo gyvenimas įrodo, kad Dievo tarno istorija gali tapti mums, tikintiesiems, tikru gyvenimo orientyru. Jis primena, kad būti krikščionimi nereiškia tik dalyvauti Šventosiose Mišiose ar nešioti kryželį. Tai reiškia – turėti stuburą. Gyventi pagal Kristaus mokymą. Kalbėti, kai visi tyli. Mylėti, kai kiti nekenčia. Atleisti, kai esi žeminamas.
Todėl kunigas Alfonsas Lipniūnas man yra liudijimas ir įkvėpimas. Tikėjimas nėra pasyvumas ar nuolankumo kaukė. Tikras tikėjimas yra aktyvus, degantis ir kuriantis. Lipniūnas kviečia mus gyventi taip, kaip tikime – nebijant atmetimo, kaltinimų ar kančios. Toks gyvenimo būdas reikalauja tvirtos dvasios ir disciplinos. Tačiau jo pavyzdys aiškiai sako: tai įmanoma!
Pažinusi kunigo Alfonso Lipniūno asmenybę ir gyvenimą, supratau, kad jo vardas man tapo tuo, į kurį kreipiuosi šventumo užtarimo. Tikiu, kad jis globoja, saugo ir užtaria tuos, kurie šaukiasi. Jo gyvenimas, tai plieninis liudijimas, kad dvasinis augimas vyksta ne komforte, bet per auką, ištikimybę ir kovą su savimi. Net kančioje.
Lipniūnas moko, kad šventumas nėra „mielas gerumas“ ar vien emocinis artumas Dievui. Šventumas – tai kasdienis, nuoseklus pasirinkimas gyventi Kristuje, visą atnaujinti Jame. Jis tapo man šventumo pavyzdžiu, kurio užtarimo prašau ir kuriuo noriu sekti, ištikimai tarnaudama Dievui.
Įkvėpta Lipniūno pavyzdžiu, vis prisimenu, sau jog esu pašaukta drąsiai ir tvirtai liudyti Kristų – ne tik žodžiais, bet ir gyvenimu. Tai įkvėpia mane, nebijoti atstovėti Katalikų Bažnyčios mokymo net tada, kai tai nepatogu, kai sulaukiu nepritarimo ar pašaipų. Tačiau ši drąsa neturi virsti kietumu, nes tikrasis tvirtumas kyla iš meilės. Todėl stengiuosi su tuo pačiu ryžtu veikti per artimo meilę ir empatiją, nepaisant to, koks bebūtų kitas žmogus – kokie jo įsitikinimai, praeitis ar net priešiškumas. Nes būtent tada, kai lengviausia yra nusisukti, esame kviečiami likti ir liudyti.
Ši patirtis, man tapo gyvu liudijimu, kad prisiliesti prie istorijos savo rankomis yra būtina, jei norime, kad ji mums iš tiesų rūpėtų. Apie tai ir buvo ši kelionė, kurios metu atradau kunigą Alfonsą Lipniūną.
