Kelios dienos iki egzamino. Su kambarioku sėdime virtuvėje, abu po ilgos dienos mokymosi. Šeštas puodelis kavos, bandant išspausti dar bent kelias valandas sėdint prie paskaitų užrašų. Užvedu pokalbį, bandau neliesti egzaminų temos, tad mintys automatiškai krypsta prie grįžimo namo ir artėjančių švenčių: „Na tai kaip, lauki Šv. Kalėdų?“. Kambariokas šiek tiek pamąsto ir nusišypsojęs atsako, kad gal nelabai. Pasak jo – jos patapusios per daug komercinės. Trumpai susimąstau, vis tik norisi pasakyti kažką pozityvaus, praskaidrinti jau ir taip nuo pasiruošimo egzaminams kambary tvyrančią įtampą. Ir topteli, kad juk Kalėdos iš principo yra apie šeimą ir buvimą kartu. Žinau, banali frazė, bet prieš pradėdami ant manęs pykti, jog užnugaryje palieku Kristų, kuris vis tik yra Šv. Kalėdų centre, leiskite kiek paaiškinti.
Dažnai mėgstu sakyti, jog Dievas turi gerą humoro jausmą ir štai kalėdinis laikotarpis, iš tiesų esantis apie Dievo Sūnų, tą puikiai atspindi. Nors Kalėdų centre yra kūdikėlis Jėzus, vis tik svarbu prisiminti, kad jos taip pat simbolizuoja ir didžiulį Marijos bei Juozapo pasiaukojimą. Tad Kalėdų centre, šalia užgimusio Jėzaus, atsiduria ir Marija su Juozapu, abu apgaubdami užgimusį Kūdikį meile. Iš Marijos meilės aukos Jėzui, Juozapo meilės aukos Marijai ir Dievo meilės aukos mums, ėdžiose užgimsta Jėzus, pasauliui nešdamas viltį. Tad Kalėdos yra apie pasiaukojančią meilę, kurią stipriausiai jaučiame šeimos ir artimųjų rate. Ir nors dažnai visuomenėje bandoma pabėgti nuo tikrosios Šv. Kalėdų prasmės – Jėzaus gimimo, vis tik šios prasmės panaikinti yra neįmanoma. Net bandydami pabėgti nuo Dievo valios, savo prigimti vėl grįžtame ir remiamės į ją. Ir taip Dievas, mus tiek mylėdamas, ir atiduodamas mums vienatinį savo Sūnų, įprasmina Jo gimimą tokiu būdu, kad net mums jo atsisakius ar pamiršus, sava prigimtimi vis tiek išgyvename Kalėdų prasmę. Žmonės renkasi šeimos ir artimųjų rate, kartu sėdasi prie vaišių stalo, dalina vienas kitam dovanas. Net ir taip dažnai mūsų peikiamos dovanos, yra vienas primityviausių pasiaukojančios meilės simbolių. Juk artimiesiems stengiamės dovanoti tai, kas jiems turėtų būti brangu, tai, ko manome, kad jiems labiausiai reikia, taip perteikdami ir parodydami savo meilę jiems. Ir darome tai, nereikalaudami atpildo. Taip ir meilė – yra atidavimas kitam žmogui to, ko jam labiausiai reikia, visai nesitikint grąžos.
Tačiau dabartinei visuomenei vis labiau linkstant į vidinį susitelkimą ir individualizmą, meilės kaip aukos suvokimas ima blukti, to pasekoje labiausiai paveikdamas šeimas. Pastaruoju metu viską esame linkę matyti ir vertinti iš „naudos“ perspektyvos. Šioje vietoje neaplenkta lieka ir meilė. Vertindami kitą žmogų kaip potencialų partnerį neretai galvojame, kokios naudos jis gali mums suteikti. Meilės kaip aukos idėja dažnai atrodo suvaržanti, verčianti atsisakyti vienokių ar kitokių poreikių, pastatyti kitą žmogų į pirmą vietą, vietoj savęs. Tačiau toks mąstymas yra klaidingas. Tai geriausiai galime pastebėti žvelgdami į šeimas. Suteikdami vienas kitam santuokos sakramentą, sutuoktiniai savo teises ne suvaržo, o kaip tik jas praplečia. Taip yra todėl, kad teisių bet koks žmogus turi tiek, kiek kažkas jo atžvilgiu turi pareigų. Šį fenomeną pastebėjo ir aprašė dar Tomas Akvinietis, įvardijęs jį kaip abipusiškumo principą. Jis teigė, kad teisės ir pareigos yra neatskiriamos – žmogus teisių turi tik tiek, kiek kiti asmenys turi moralinių ar teisinių įsipareigojimų to žmogaus atžvilgiu. Kitaip tariant, teisės be pareigų negali egzistuoti. Toks požiūris į žmogaus teises ir pareigas labiausiai atsiskleidžia santuokos ir šeimos kontekste. Tikroji meilė nėra orientuota į asmeninę naudą ar savanaudiškus tikslus, bet į pasiruošimą aukotis dėl kito, prisiimant atsakomybę už kitą asmenį. Tačiau santuokoje ši atsakomybė nėra suvaržymas – tai kelias į abipusį tobulėjimą ir tikrąją laisvę.
Santuokos sakramentas įpareigoja abu sutuoktinius rūpintis ir mylėti vienas kitą Dievo akivaizdoje ir štai tokios pasiaukojančios meilės vaisiumi šeimoje yra vaikai, kurie ne tik, kad nesuvaržo santuokos, bet ją sustiprina ir įprasmina, tokiu būdų įgyvendindami Dieviškąjį planą. Gimus vaikams, šeima ne traukiasi ar nyksta, bet gausėja ir pildosi. O jei pagalvotume iš naudos perspektyvos, kokią naudą mums teikia ką tik gimęs kūdikis? Materialiu požiūriu – jokios. Jis yra bejėgis, jis nieko nedaro, yra visiškai priklausomas nuo jį supančių žmonių ir reikalauja nuolatinio jų pasiaukojimo. Ir štai šis pasiaukojimas, ką tik gimusiam kūdikiui, jam leidžia augti ir vystytis, o šeimai plėstis ir stiprėti. Pareiga gimusiam kūdikiui dar labiau praplečia šeimos teises. Ne atsitiktinumas ir tai, jog Dievas savo Sūnų atsiuntė ne kaip milžiną ar galiūną, bet kaip silpną kūdikį, reikalaujantį meilės aukos ir suburiantį mus vienas šalia kito. Juk užauginti vaiką, reikia viso kaimo, o niekas nevienija labiau, nei bendras tikslas.
Meilę, kaip herojišką, įvardija ir Šv. Jonas Paulius II laiške moterims, pirmiausia teigdamas kad „Vyras ir moteris yra pašaukti dirbti kartu, kad jų bendrystė taptų gėrio ir šviesos šaltiniu kitiems“. Jis pabrėžia Marijos, kaip moteriško idealo svarbą, akcentuodamas, kad „Marija yra tobulos moters pavyzdys, ne dėl vienintelio Dievo Motinos privilegijos, bet ir dėl visiško savęs dovanojimo tarnaujant Dievo planui“. Marijos pasiaukojime slypi kiekvienos moters pašaukimas, taip jį įvardija Jonas Paulius II, dėkodamas moterims už buvimą motinomis ir už gebėjimą savy apglėbti žmogų ypatingu būdu, taip prisidedant prie gyvenimo slėpinio. Herojiška motinos meilė kyla iš aukos, tokiu būdu įgyvendindama Dievo planą santuokos sakramente ir atkartodama tai, kaip šį planą įvykdė moteriškumo idealas ir pavyzdys – Marija.
Meilės auka šeimose ir artimųjų rate mus lydi nuolat, tik mes ne visada tai pastebime. Kartais ši meilė slepiasi mažiausiuose gestuose. Augdama ne visada mėgau šventinį laikotarpį. Ruošimasis, tvarkymasis, maisto gaminimas, neretai sukeliantis chaosą ar net privedantis prie smulkių nesutarimų. Tačiau augant, požiūris į tas pačias situacijas ėmė kisti. Pradėjau mąstyti, kodėl mama taip ilgai renka staltiesę Kūčioms, kodėl tiek visko gaminame ir ruošiame? Kai visi susėdame prie Kūčių stalo, ir pamatai, kaip gamintas maistas apjungia visą šeimą, imi pastebėti mamos užsidėtus gražius karolius ar tėčio išlygintus marškinius, sesės įsisegtus auskarus… Imi suprasti, koks šis vakaras jiems svarbus, koks svarbus jiems esi tu. Visa tai simbolizuoja rūpestį ir mažus meilės darbus, kuriuos kasdien darome vieni dėl kitų. Kai aplinkui imi pastebėti kito pastangas ir auką, tampa kur kas lengviau pamiršti mažus nesutarimus ar švenčių atnešamą chaosą ir išgyventi meilės slėpinį, mums perduotą Šventosios šeimos, taip gražiai atsispindintį prie kiekvieno iš mūsų Kalėdinio stalo.
„Na, bent man taip atrodo“, tariau baigusi pasakojimą. „Ir dabar namų ruoša ir maisto gaminimas man suteikia džiaugsmą, o maži iškylantys konfliktai primena apie meilę ir rūpestį, kurį kaskart jaučiu sklindant iš savo artimųjų“. Kambariokas šyptelėjo. Kavos puodelyje nebeliko, ant stalo vis dar gulėjo atversti sąsiuviniai. Neuroanatomija pati savęs išmokti negali. Tad teks ją mokytis man. Abu dar pasėdėjome tyloje kelias minutes, širdyje dar truputį smarkiau laukdami jau taip greitai užgimstančio Kristaus ir ateisiančių Kalėdų.
