Pastaruoju metu pasaulį drebino begalė naujienų. Iškalbingos antraštės, pranešančios apie naujus ir vis tebesitęsiančius karinius konfliktus, JAV politikos akibrokštus, galiausiai pasaulį, pasitinkantį naująjį popiežių. Bet Lietuvos žiniasklaida čia pastovesnė. Nors antraščių įvairovė taip pat didelė, vis tik viena tema išlieka pastovi – nekilnojamojo turto mokestis. Ritosi ši tema diena iš dienos ir nusirito iki pat Glazgo, kur antrą savaitę kavoje ir užrašuose paskendusi tūno trečiakursė studentė prieš sesiją. O jei jau sesijai vis tiek ruoštis nesiseka, tai galima bent save apgaudinėjant, jog va vis tiek svarbų darbą darai, akis ir į lietuvišką žiniasklaidą nukreipti. Tik šiaip sau, pilietiškumui palaikyti. Na, o kad jau tos akys nuo paskaitų užrašų ten krypsta, tai vis ir užkliūva už tų pačių antraščių „Seimas atmetė nekilnojamojo turto mokestį, Vyriausybė siūlys naujus pakeitimus“. Ir negi tą straipsnį vėl praleisi tik tam, kad rytojaus dieną akis badytų ir vėl nauja, beveik identiška antraštė? Nuo mokesčių juk niekur nepabėgsi. Teks išsiaiškinti, kas gi ten kaip.
Gudresnis žmogus turbūt nusijuoktų ir sakytų, kad nieko čia aiškintis nereikia. Juk mokesčio pavadinimas pakankamai gerai nusako jo esmę: bus apmokestinamas nekilnojamas turtas. Tačiau šiame straipsnyje gilinsimės ne tiek į patį mokestį ar vis naujus jo pakeitimus, bet verčiau į tai, ar toks mokestis yra reikalingas ir jei taip, koks jis turėtų būti. Čia, kaip jau suprantate, kad straipsnio siužeto linija tęstųsi akivaizdžiai prieisime prie išvados, kad taip, toks mokestis yra reikalingas, bet pažadu jums, priešingai nei kai kuriose dvyliktokų rašinių temose, tokią prielaidą priimame ne tik dėl to, jog galėtume straipsnį pabaigti. Tad leiskite trumpai paaiškinti, kam gi reikia nekilnojamąjį turtą apmokestinti ir kaip, remiantis socialinio teisingumo principais, nurodytais Katalikų bažnyčios, tai padaryti.
Būdami vaikais turbūt ne vienas svarstėme, kad užaugę gyvensime savo svajonių name. Būstas atrodė kaip savaime suprantamas dalykas ir mažas vaikas turbūt net nesusimąstytų, jog galbūt jam augant ekonomika vystysis taip, jog savo būsto įsigyti galimai visai gyvenime neteks. Ypač, jei bus renkamasi gyventi name, ne bute, miesto centre ar labiau išvystytame rajone, o ne priemiestyje ar mažesniame miestelyje. Tokia toji nuolat besikeičiančios ekonomikos realybė. Bet kažkaip atrodo neteisinga netekti teisės į privatų, nuosavą būstą. Tokį pilnai pagrįstą žmogišką norą gina ir bažnyčia. Kadangi kalbame apie mokesčių sistemą Lietuvoje, tai prisiminkime ir vieną garsiausių Lietuvos socialinės filosofijos atstovų – palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kuris savo paskaitose dažnai primindavo Tomo Akviniečio išsakytą mintį, jog turėti nuosavybę žmogui ne tik leista, bet ir būtina, kadangi tai tampa stimulu darbui, padeda palaikyti santarvę, taiką ir tvarką tarp žmonių. Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokio būsto savininkų apmokestinimas tik dar labiau atitolina paprastą žmogų nuo galimybės būstą įsigyti, tačiau tai netiesa.
Tad kaip gi ekonomika prieina iki taško, kai nekilnojamojo turto kainos pradeda labai staigiai augti? Kai miestas vystosi, plečiasi, jame gerėja gyvenimo kokybė ir jis tampa patrauklesniu. Dar prieš išsiplečiant miestui, gudresnis verslininkas merkia akį ir pastebi vietas, kuriose būstų kainos ateityje galėtų augti. Jis investuoja ir susiperka žemę, pradeda statyti kotedžus, daugiabučius ar nuosavus gyvenamuosius namus. Keletas tokių žmonių išperka didžiąją dalį tokios teritorijos ir nustato tos vietos kainą, kuri automatiškai ima augti, nes paklausa yra (vietovė arti miesto centro; netoli vandens telkinio, parko ar miško; draugiška šeimoms ir naujakuriams), o konkurencijos nedaug, nes didžioji dalis žemės jau išpirkta. Užkilusios kainos ir besivystantys monopoliai apsunkina sąlygas paprastam žmogui įsigyti nekilnojamąjį turtą norimoje vietoje. Protingai nustatytas nekilnojamojo turto mokestis uždėtų papildomus mokesčius verslininkams, besiverčiantiems nekilnojamojo turto verslu ir neleistų kurtis monopoliams, o taip pat ir stabilizuotų būstų kainas, nes itin prabangūs pastatai būtų apmokestinami didesniu tarifu, jų paklausa sumažėtų ir susidarytų palankesnės sąlygos pigesniems būstams, tad kainos iš pradžių kristų, o vėliau stabilizuotųsi. Klausimas tik vienas: į kokias sąlygas reikia atsižvelgti tam, jog įvestas nekilnojamojo turto mokestis būtų naudingas, o ne žalingas ir garantuotų kuo geresnes sąlygas visiems gyventojams?
Bandant atsakyti į šį klausimą ir prieiname prie socialinio teisingumo sąvokos. Ją galime paaiškinti pasitelkę Biblijos pasakojimą: Jėzus atėjęs į šventyklą stebėjo, kaip žmonės aukoja pinigus. Turtingi žmonės metė po daug monetų ir aukojo kartais net didžiules sumas. Viena sena našlė įmetė vos dvi kelių centų monetas, tačiau Jėzus išskyrė ją iš minios, mat turtingieji teįdėjo mažą dalelę viso savo turto, o našlė, paaukojusi tik kelis centus, atidavė visą savo turtą. Tad vertinant jos auką svarbu atsižvelgti ne tik į jos aukojamą sumą, bet ir visą jos turimą turtą. Taip pat rengiant bet kokias mokesčių reformas būtina užtikrinti socialinį teisingumą.
Čia vertėtų prisiminti Matulaičio dažnai minimą Leoną XIII ir jo mintis, išsakytas enciklikoje Rerum novarum, kurioje popiežius gina asmens teisę į privačią nuosavybę, bet taip pat primena ir su tuo susijusias pareigas. Jis pradeda įvesdamas krikščioniškosios demokratijos sąvoką ir teigdamas, jog nuo kitų demokratijos judėjimų krikščioniškoji demokratija skiriasi tuo, kad savo siekiuose, principuose ir darbuose remiasi krikščioniškais etikos principais. Jis sutinka su Tomu Akviniečiu, kuris antrindamas Aristoteliui, teigia, jog reikia skirti nuosavybės turėjimą nuo jos vartojimo. Nuosavybės turėjimas privalo būti privatus, o vartojimas – bendras (turėti nuosavybę žmogui ne tik leista, bet ir būtina. Tačiau atsakydamas, kaip ja naudotis, Akvinietis teigia, jog išorinius daiktus žmogus turi laikyti ne savais, o bendrais, kad lengviau juos skirtų naudotis kitiems, tad šalia privačios nuosavybės atsiranda ir bendra). Tad negi Tomas Akvinietis teigia, jog negali turėti privataus nuosavo namo ir privalai juo dalytis su kaimynu? Žinoma, kad ne. Nors toks poelgis gal ir būtų gražus, bet tikrai neprivalomas. Iš tikrųjų, patenkinęs savo ir savo šeimos poreikius, žmogus iš nuosavybės gautu gėriu turi pasidalinti su kitais. Paprasčiausias būdas tai realizuoti visuomenėje yra mokesčiai, atitinkantys teisingumo reikalavimus.
Enciklikoje Rerum novarum Leonas XIII išvysto šią Tomo Akviniečio išsakytą idėją. Jis primena, kad krikščioniškosios demokratijos principai taip pat bus atliepti tik tada, kai žmogus bus laikomas nelygstama vertybe ir jo vertė niekaip nepriklausys nuo jo socialinio statuso ar turto kiekio. Turtas arba kilmė neteikia jokios privilegijos, išskyrus tą, jog tas, kuris turi daugiau, gali lengviau ir veiksmingiau tarnauti kitiems. Pasak taip suprantamos demokratijos žmogus teisių turi tik tiek, kiek jis prisiima pareigų ir jas vykdo. Tad jei žmogus turi teisę į privačią nuosavybę, vadinasi jis turi ir tam tikrų pareigų, susijusių su ta teise. Pirmoji jų – teisė į nuosavybę privalo paklusti sąžinei, todėl ją įsigyti galima tiktai garbingais būdais. Ir nors gėrybėmis svarbu nepiktnaudžiauti, niekas neturi gyventi žemiau lygmens reikalingo socialiniam ir kultūriniam būviui palaikyti. Tad tikrai neprivalu nuolat gyventi skurde ir viskuo dalytis su kitais, tik svarbu nešvaistyti ir nepiktnaudžiauti turimu turtu. Visų antra, teisė į nuosavybę turi užleisti pirmumą teisei į gyvenimą. Jeigu taip nutiktų, kad asmuo ar šeima badautų ir skurstų nerasdami darbo ir negaudami paramos iš žmonių, toks asmuo ar šeima turi teisę iš svetimos nuosavybės pasisavinti tiek, kad jiems užtektų išsivaduoti iš bado ir toks pasisavinimas nėra laikomas vagyste.
Tad kaip matome, vadovaujantis krikščioniškąja demokratija ir norint užtikrinti socialinį teisingumą, reikia mokesčių reformą sureguliuoti taip, jog šioji neleistų nuosavybės įsigyti negarbingais būdais, pažeidžiant kitų piliečių teises ir užtikrintų, jog nuosavybės tikslas būtų patenkinti būtinuosius poreikius ir užtikrinti socialinį statusą, tačiau visa tai, kas tai viršija, turėtų būti apmokestinta. Vadinasi apmokestinti reikia ne visus būstus ir ne nuo pradinės vertės ribos, o tik nuo tokios, kuri viršytų jau užtikrintą orų pragyvenimą ir socialinės padėties išlaikymą. Tad pavyzdžiui, jei senamiestyje 4 kambarių bute jau 70 metų gyvenanti senutė negali susimokėti jai uždėto mokesčio, bet nori bute nugyventi iki paskutinės dienos, jos apmokestinimas pažeistų jos socialinį statusą ir būtų neteisingas, kai kita vertus, jei tokiame būste gyventų turtingas teisininkas, išgalintis mokestį susimokėti be problemų, jam toks pat mokestis galėtų būti taikomas.
Galbūt kai kas galėtų paprieštarauti, jog norint geriau užtikrinti visuomenės socialinius poreikius, geriau padidinti ne nekilnojamojo turto, bet pridėtinės vertės mokestį. Juk dėl jo visuomenėje kils mažiau ginčų. Tas procentas tokia smulkmena, pagalvos ne vienas. Jo net nepajusime. Tačiau toli gražu taip nėra. Socialinį teisingumą geriau atitinka nekilnojamo turto mokestis, nes pridėtinės vertės mokestis labiausiai skriaudžia neturtinguosius. Būtiniems poreikiams patenkinti tiek vargšas, tiek turtuolis vartoja (ar bent turėtų vartoti vienodai), o atiduoda visuomenės poreikiams labai nevienodą dalį. Ta vargšė našlė, apie kurią anksčiau kalbėjome, atiduos du centus – visas savo pajamas, o turtuolis be galo mažą savo pajamų dalį. Iliuzija, kad pridėtinės vertės mokesčio padidinimas vienu procentu, žmogui menka suma. Tarkime, kad žmogaus būtiniems poreikiams patenkinti reikia 1000 eurų per mėnesį. Tai tas vienas procentas sumažins žmogaus pajamas 120 eurų per metus. O jei šeimą sudaro keturi asmenys. Tada tas procentas bus apie 400 eurų.
Taigi, kaip matome pastaruoju metu svarstomas ir taip plačiai aptarinėjamas nekilnojamojo turto mokesčių projektas iš tiesų yra reikalingas mūsų nuolat augančioje ir besivystančioje ekonomikoje. Bet reikalingas jis ne bet koks, o atitinkantis socialinio teisingumo principus. Tad jei skaitote apie šį ar bet kokį kitą su nuosavybe ir mokesčiais susijusį projektą ar įstatymą, paklauskite savęs ar visi jo punktai atitinka paminėtas dvi pagrindines pareigas, užtikrinančias mūsų teises: ar visi punktai yra suderinti su sąžinės ir moralės normomis ir ar teisė į nuosavybę nėra iškelta viršum aukštesniųjų teisių, tokių kaip teisė į gyvybę ir orų gyvenimą. Taigi mokesčiai jau sutvarkyti, tad ramiai galima kreipti akis link vadovėlių ir toliau ruoštis artėjančiai sesijai.
