Ką Biblijoje veikia Laiškas Filemonui? Įsivaizduojamas draugų pokalbis

A: Anądien nusprendžiau paskaityti ką nors iš Biblijos. Bet, žinai, misija ne tokia ir paprasta. Sugalvojau perskaityti ką nors trumpo, kad iškart nenusivilčiau, jog nesugebu pabaigti. Užmetęs akį į turinį, atsiverčiau Laišką Filemonui. Ir perskaičiau per porą minučių… Bet negaliu pasakyti, kad labai daug supratau. Lyg ir apaštalas Paulius ragina kažkokį vyruką, vardu Filemonas, atleisti nuo jo pabėgusiam vergui ir jį priimti atgal. Ką man su ta informacija daryti? Aš juk vergų neturiu…

B: Ir ačiū Dievui, kad neturi. Štai šiek tiek konteksto, kad būtų lengviau suprasti. Laiškas Filemonui yra trumpiausias laiškas Naujajame Testamente ir, tikriausiai, dėl to dažnai „pražiūrimas“. Nors jis ir trumpas – viso labo 335 žodžiai originalo (graikų) kalba, bet savyje turi galingą užtaisą. Šitas tekstas yra vienas iš vadinamųjų „Kalėjimo laiškų“, tad įdomu, kad jame kalbama apie laisvę.

A: Gerai, tai apie ką tas laiškas?

B: Pradėkime nuo pradžių. Laiško pradžių, turiu omenyje. Jo įžangoje yra pasveikinimas, kuriame paminimi ne vienas, bet du laiško siuntėjai – Paulius ir Timotiejus.

A: Tikrai, nepastebėjau. Kaip čia taip?

B: Senovės pasaulyje laiškus dažnai rašydavo raštininkai, o jų pagalba apaštalas Paulius rėmėsi tikrai. Tad galbūt Timotiejus būtent tokią funkciją ir atliko. O gal veikė ir kaip notaras.

A: Kaip tas, kuris patvirtina laiško autentiškumą?

B: Būtent. Tai – intriguojanti detalė. Ji reiškia, kad laiško tema yra itin svarbi. Na, tokia ji ir yra, nepaisant teksto ilgio. Jau žinome, kad siuntėjų yra ne vienas. Tačiau taip pat ir adresatų. Jais įvardijami Filemonas, kuris pavadinamas „mylimu bendradarbiu“, Apfija ir Archipas. Pastarieji gali būti Filemono žmona ir sūnus, bet to tiksliai nežinome. Paminimi ir kiti Jėzaus sekėjai, rinkdavęsi Filemono namuose.

A: Palauk… Bet skaitant atrodo, kad laiškas parašytas vieno asmens kitam asmeniui.

B: Todėl ir laikomas asmeniniu Pauliaus laišku Filemonui. Jame yra užuominų, kad taip jį ir derėtų vertinti. Pavyzdžiui, Filemonas sąraše minimas pirmas, o tai nėra atsitiktinumas. Negana to, dauguma įvardžių ir veiksmažodžių yra antro asmens vienaskaitiniai, o ne daugiskaitiniai. Kita vertus, tai, kad laiške minima ir daugiau žmonių, leidžia manyti, jog žinia turėtų padaryti įtaką ne tik tiesioginiam gavėjui.

A: Gerai, išsiaiškinome siuntėjus ir gavėjus. Bet mane domina pagrindinė laiško žinia ir kodėl Paulius jį apskritai rašo.

B: Supratau, supratau. Pirmiausia, turėk omenyje, kad tai – prašymo arba pageidavimo laiškas, sukurptas sekant helenistinio laiško rašymo taisyklėmis. To prašymo pradžia – 8 eilutė, tačiau tik 17-oje sužinome tiksliai, ko autorius nori. Jis sako: „Jei laikai mane bendradarbiu, priimk jį, kaip priimtum mane“. Visa laiško struktūra pajungta šito prašymo įgyvendinimo užtikrinimui. Kalbėdamas apie tą, kurį reikia priimti, Paulius turi omenyje Onesimą. Šis yra Filemonui priklausantis vergas. Panašu, kad tarp jų įvyko kažkas ne itin gero, o tai paskatino Onesimą pabėgti. Paulius šį laišką rašo norėdamas šią situaciją išspręsti.

A: O kam jam tai daryti? Maža jam savo problemų?

B: Na, iš laiško sužinome, kad Paulius ir Filemonas vienas kitą pažįsta iš anksčiau. Tiesą sakant, praeityje jie yra buvę bendradarbiai. O iškart po sveikinimo einančios eilutės byloja, kad Paulius Filemoną itin vertina ir gerbia. Jis jį giria dėl jo meilės ir sugebėjimo padrąsinti kitus tikinčiuosius. Atrodo, ir tai įdomu, kad pabėgęs nuo Filemono Onesimas kažkokiu būdu atsidūrė pas Paulių. Šio pamokslų paveiktas atsivertė bei dabar yra siunčiamas atgal pas šeimininką.

A: Taigi tai žiauru! Kodėl Paulius taip elgiasi?

B: Tai tikrai galėtų būti žiauru, jei žiaurus būtų Filemonas. Tačiau laiške piešiamas jo, kaip mylinčio ir malonaus žmogaus, paveikslas. Negana to, taip pat panašu, kad Onesimas kažkuo Filemonui nusikalto.

A: Argi būti vergvaldžiu jau savaime nėra nehumaniška? Koks skirtumas, jei ir esi „malonus“ vergvaldys…

B: Turėk omenyje, kad senovės pasaulyje vergystė buvo įprasta praktika. Žinoma, tai vis tiek didelė tragedija ir jos nepateisina, tačiau tuo laikmečiu buvo neįsivaizduojama, kad visuomenė apskritai galėtų funkcionuoti be vergystės. Jei nori palyginimo, senovės pasauliui ji tarnavo kaip mums elektra ir tekantis vanduo. Kadangi nebuvo jokios socialinės ar sveikatos apsaugos sistemos, kai kurie žmonės patys save ar savo šeimos narius parduodavo į vergystę, kad gautų pavalgyti ir stogą virš galvos. Negana to, vergais galėdavo tapti ir labai turtingi bei galingi žmonės, jei pralaimėdavo mūšyje. Dar atkreipk dėmesį, kad tuometinė vergystė neturėjo nieko bendra su odos spalva, o vergams būdavo įmanoma pakilti į aukštesnius visuomenės sluoksnius bei įgyti tam tikrų privilegijų.

Tačiau Paulius vergystėje įžvelgė esminę problemą. Jam buvo svarbu, kaip žmonės vertina ir elgiasi vienas su kitu. Pirmuosiuose Biblijos skyriuose pasakojama, kad Dievas sukuria žmones pagal savo atvaizdą. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo turi prigimtinę vertę ir orumą, tad į jį negalima žvelgti iš aukšto bei niekinti. Ir visiškai nesvarbu, kokios jis ar ji socialinės, ekonominės ar dar kitokios padėties.

A: Gerai, bet jei Paulius suprato esmines vergystės problemas, kodėl jis paprasčiausiai nepasakė, kad ją reiktų uždrausti? Būtų labai smagu, jei tokį aiškų pareiškimą rastume Biblijoje. Visi nesusipratimai būtų paaiškinti.

B: Tokioje visuomenėje kaip Pauliaus veikti reikėjo subtiliai. Po tokio viešo pareiškimo tikėtina, kad Paulius ar bet kas kitas būtų tiesiog neutralizuoti. Net jei ir ne, ką tiksliai turėtų padaryti maža grupelė, kaip tada buvo vertinami keistuoliai, einantys prieš visą visuomenės tvarką, kad ją pakeistų? Dar daugiau, jei kažkokiu stebuklingu būdu tai būtų staigiai pavykę, įsivaizduok, kas nutiktų, jei vienu metu visi vergai paliktų savo šeimininkus. Gatvėse atsirastų tūkstančiai žmonių, neturinčių gyvenamosios vietos, darbo ir maisto. Krikščionybė, tada vadinta „Keliu“, buvo maža ir persekiojama žydų atskala, kuri buvo įsipareigojusi Jėzui ir Jo mokslui, bet turėjusi veikti išmintingai.

Kita vertus, Laiškas Filemonui daro būtent tai, apie ką kalbi. Subtiliai, bet rimtai. Galima sakyti, kad juo yra tarsi užprogramuojamas sprogmuo, kuris, laikui atėjus, ištaškys visą vergystės sistemą. Tiesą sakant, abolicionistų judėjimo vedliai dauguma ir buvo krikščionys, rėmę savo idėjas ir veiksmus ne kuo kitu, bet bibliniais tekstais. Įskaitant ir šį, apie kurį kalbame.

A: Tai kaip Paulius užprogramuoja tą sprogmenį?

B: Jis tai daro atlikdamas itin rizikingą manevrą. Vietoj to, kad tiesiog paleistų Onesimą ar duotų pinigų ir padėtų sprukti toliau, Paulius nusprendžia tvarkytis su problema, kurios šerdyje – santykis. Tai, kas įvyko tarp Filemono ir Onesimo, jį pažeidė ir sukėlė tarpusavio priešiškumą, o to tiesiog palikti negalima. Ypatingai dabar, kai Onesimas, kaip ir Filemonas, irgi Pauliaus dėka tapo krikščionimi. Tai reiškia, kad jie abu yra šitos naujos Jėzaus buriamos šeimos nariai. Ji, savo ruožtu, privalo pasižymėti meile, atleidimu, patarnavimu, pasiaukojimu ir tikra bendryste. Ši šeima turi būti pavyzdys išoriniam pasauliui, kaip turi veikti visuomenė.

Žodis „bendrystė“ (graikiškai „koinonia“) nurodo į abipusį ir bendrą dalyvavimą, kažko dalijimąsi kartu. Paulius į tą pačią mintį apeliuoja ir 6-oje bei 17-oje eilutėse, rodydamas, kad Filemonas, pats Paulius, o dabar ir Onesimas yra vienos Jėzaus šeimos nariai, kartu gaunantys jo malonę ir meilę. Paulius elgiasi įstabiai. Pirmiausia, jis kiek įmanoma artimiau susitapatina su Filemonu, o tada tą patį padaro ir su Onesimu. Po to pakartoja savo prašymą Filemonui priimti Onesimą, tačiau dabar jau ne kaip pabėgusį vergą, kuriam jis turėtų atleisti, bet kaip brolį Kristuje, lygiavertį tos pačios šeimos narį. Ši mintis buvo visiškai naujoviška tam laikmečiui ir pasauliui. 

O dabar – įdomioji dalis. Nors šis laiškas yra vienintelis, kuriame apaštalas visiškai neužsimena apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, jam to daryti čia ir nereikia. Šiuos dalykus jis pats įkūnija. Paulius prisiima Onesimo skolą ir tampa sutaikinimo tarp jo ir Filemono laidininku. Tai stipriai simbolinė, tačiau ir labai praktiška reprezentacija to, kaip pasaulis buvo sutaikytas su Dievu per Kristų. Pauliui ši mintis yra visaapimanti, galėtume sakyti – kosminė, tačiau turi tiesioginių implikacijų kiekvienam asmeniui, kuris save laiko krikščionimi. Jėzaus sekėjai prieš Kryžių visi yra lygūs. Kadangi per Jėzų patyrė gailestingumą, atleidimą ir meilę, ir patys turi tapti viso to laidininkais kitiems, taip dalyvaudami naujojoje jų Viešpaties kuriamoje žmonijoje.

A: Neblogai.

B: Tikrai neblogas tas Laiškas Filemonui. Žiūrėk, gal ir dar kokį imsies perskaityti.