„Man patinka rašomosios mašinėlės rašalas; jis toks rašališkas. Nemanau, kad yra kitas žmogus, kuriam tokį stiprų pasitenkinimą daiktai keltų vien būdami tuo, kuo yra, kaip man. Pribloškiantis vandens šlapumas mane džiugina ir svaigina – ugnies ugningumas, plieninis plieno kietumas, neapsakomas purvo purvinumas“, – krikščionis britų rašytojas Gilbertas Keithas Chestertonas kartą rašė laiške savo žmonai.
Žymioje knygoje „Ortodoksija“, kurioje išdėstė savąją gyvenimo filosofiją, Chestertonas svarsto, jog galbūt pasakose ar poezijoje apie stebuklingus auksinius obuolius kalbama tam, kad iš naujo pamatytume stebuklą, kuris yra paprasčiausi žali obuoliai. Mes priprantame prie tikrovės keistumo ir jis mums pradeda atrodyti kasdieniškas. Obuoliai nėra matematinės teoremos, kurių buvimas yra būtinas ir neišvengiamas; obuolių buvimas nėra savaime suprantamas dalykas, obuolių galėtų ir nebūti. Kodėl obuoliai yra, o ne nėra, – gili paslaptis.
Galbūt esate girdėję sakant: „žaibas – tai tik elektros dalelių iškrova“ arba „įsimylėjimas – tai tik cheminės reakcijos smegenyse“. Net jei tik taip ir būtų, ką reiškia tas „tik“? Kad kažkur aukštai virš žemės lyjant lietui susikaupia elektros krūvis, kuris vieną sekundę netikėtai išsilieja ant ąžuolo ir mes krūptelime pamatę blykstelėjimą ir išgirstame dundesį – ar gi ne fantastika? Kad du žmonės prisiriša vienas prie kito, nė minutę negali vienas apie kitą negalvoti, vaikšto į pasimatymus, galbūt susižada ir ruošiasi kurti šeimą ir kad jų išgyvenimai kažkaip susiję su neįtikėtinai painiais cheminių medžiagų ir elektros signalų procesais smegenyse – ar gi ne stebuklinga?
Galima pasukti ir kitaip. Banalu, bet teisinga – o stipriai į tai įsigyvenus, net baugu – sakyti, kad viskas yra laikina. Laikini ne tik tokie nuolat į šiukšlių bedugnę garmantys daiktai kaip džinsai, pieno pakeliai ir mobilūs telefonai. Namo, kuriame gyvenate kadaise nebuvo ir kada nors neliks net ir atsiminimo apie jį. Mokslininkai spėlioja apie ateityje galimą Saulės sistemos pabaigą. Tiesą sakant, labiau nei kas kita, gąsdina tai, kad kada nors šiame pasaulyje nebebus ir jūsų, ir manęs.
Realybė, kurią matome ir jaučiame, iš tikrųjų egzistuoja lyg nuolat balansuodama stovėtų ties nebūties bedugnės riba. Mus supantys daiktai tėra trumpučiai buvimo blykstelėjimai nebuvimo tamsoje, burbulai tekančioje daiktų upėje. Ir vis dėlto, jie yra. Tad sugretinus daiktų buvimą ir laikinumą, jų buvimas atrodo kaip stulbinanti – ir išties džiuginanti – būties pergalė prieš nebūtį. Iš tikrųjų – viržiai, liepos, automobiliai ar daugiabučiai už jūsų lango kartu tyliai triumfuoja prieš nebuvimą. Kam reikia nimfų ir fėjų, kai džiaugsmingą triumfo prieš tuštumą giesmę gieda upės ir medžiai?
Amerikietis teologas Davidas Fagerbergas yra pastebėjęs, kad džiugi Chestertono nuostaba dėl paslaptingo pasaulio egzistavimo ir daiktų buvimo tuo, kuo jie yra, veda tiek prie dėkingumo, tiek prie nuolankumo. Chestertonas rašo: „Mes dėkojame žmonėms, kurie gimtadienio proga mums dovanoja cigarus ar šlepetes. Kaip galiu niekam nedėkoti, gimtadienio proga gavęs gimimą?“
Bent aš, kai vaikystėje girdėdavau man sakant: „džiaukis, kad esi sveikas, turi rankas ir kojas“, būdavau linkęs tuos žodžius suprasti, kaip raginimą džiaugtis tuo, kad kažkam nepasisekė dar labiau nei man. Tai neskatina tikro dėkingumo. Tikras dėkingumas yra suprasti, kad daugybę dovanų gyvenime gavai ir gauni, nors niekaip jų nesipelnei. Žmonės, kurie nemato arba nevaikšto, taip pat daugybę dalykų gauna dovanų – įskaitant patį gyvenimą. Vienoje iš savo užrašinių Chestertonas paliko tokius žodžius: „Štai baigiasi dar viena diena / Kuomet turėjau, akis, ausis rankas / Ir didžiulį pasaulį aplink / Rytoj prasideda kita / Kodėl man buvo duotos dvi?“ Nėra priežasties, kodėl kiekvienas iš mūsų turėtume gauti rytojų – bet gauname. Ar gi tai nekelia nuostabos?
„Nuolankumas yra didingas, jaudinantis dalykas, pakylėjantis krikščionybės paradoksas“, – rašė Chestertonas. Dėl apverktino nuolankumo trūkumo, manome „gyvenimą esant nuobodų, kaip cinikai, o ne įstabų, kaip vaikai“. Tikras nuolankumas nėra dirbtinis, puritoniškas savęs žeminimas, bet kantrus tiesos apie save priėmimas – tame tarpe ir tiesos, kad nei vienas nesame svarbiausias dalykas pasaulyje. Susireikšminęs susitelkimas į save trukdo pamatyti, koks dailiai detalus ir gražiai įmantrus, koks tuo pačiu gluminantis ir didingas yra pasaulis aplink. Mintį, jog nesusireikšminimas ir nuolankumas susijęs su džiaugsmu, Chestertonas išreiškė metaforomis: „Paukštis aktyvus, nes jis minkštas. Akmuo bejėgis, nes jis kietas. Akmens prigimtis jį traukia žemyn, nes kietumas – tai silpnybė. Paukščio prigimtis leidžia jam kilti, nes trapumas – tai jėga. Tobuloje jėgoje yra tam tikro lengvabūdiškumo, lengvumo, kuris išsilaiko ore. Angelai gali skristi, nes jie atsikratę rimto, sunkaus požiūrio į save.“
Komentaras perskaitytas 2025 m. birželio 8 d. Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“.