Juvelyrė Asta Šimkevičienė: „Nepavargti kurstyti ugnelę“

Paskambinus Astai, visų pirma pasigirsta švelnumas. Nes gyvenimas kartais ima ir nustebina atlaidžiu grožiu ir savo mokėjimu surišti palaidus galus. Štai prieš dvidešimt metų kažkur Užupyje prie tėvo pribėga vaikas. Šis jam atriekia storą šmotą duonos ir uždeda dar storesnį gabalą dešros prieš įgrūsdamas tiesiai į dantis. Vaikas patenkintas žiaumoja, kol motina pirštais perbraukia plaukus. Tądien šilta. Pati vasaros užuomazga, o moteris, kuri pas juos svečiuojasi, yra mano mama. Mano mama, kuri jau laukiasi manęs, kuri visą likusį gyvenimą tyčia darysis sumuštinius, panašius į tą vieną tobulą gegužės sumuštinį. Mano mama, kuri jiems skolino savo drobinius marškinius, o šie jai ir mano tėčiui darė vestuvinius žiedus. Lygtais dar kabo Bernardinų koplyčioj Šimkevičių votas, kurį mano tėvai taip pat buvo užsisakę. Ir štai, praėjus šitiek metų, sėdžiu ant kelmo Telšiuose ir skambinu Astai su džiugiu jauduliu, nes taip sutapo, kad studijuoti pasirinkau juvelyriką. Perduodu daug daug metų dėl emigracijos nematytų draugų linkėjimus. Vieno nuo vaikystės pažįstamo kunigo šnipštelėjimo apie mane abiem juvelyrams pakako, kad į Telšius atvažiuočiau suvokdama, jog yra, kas laukia. O kaip nesigrožėti, kai suvoki, kad kažkoks klausimas ėmė ir buvo atsakytas.

Kas esi?

Esu Asta Šimkevičienė, penkių vaikų mama, žmona, bendruomenės žmogus.

Ką atrandi savyje, kas padeda tau būti menininke?

Nenorėčiau savo kūrybai, savo kūrybos sampratai sukurti apibrėžimo. Neturiu nei barokinių rėmų, nei šiuolaikinių – estetizuotų. Kas man yra kūryba, atsakymo tikslaus nežinau. Todėl drįstu reflektuoti su estų kompozitoriaus išreikšta mintimi: „Aš ieškojau savotiškos garsų salelės. Ieškojau vietos slapčiausiose savojo „aš“ gelmėse, kur galėtų – pavadinkime taip – įvykti mano pokalbis su Dievu. Rasti šią vietą man buvo gyvybiškai svarbu. Esu tikras, kad panašų poreikį patiria kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo to, suvokia jis tai ar ne.“ Tai stiprus ilgesys, netelpantis savyje, bet tarsi prašantis apsivilkti rūbu, forma, tapti objektu, spalva, potėpiu, linija, tašku, fotografija ar žodžiu. Kūrybinis poreikis yra didžiulis. Dažnai jis yra nustumtas ir tikrai ne pirmoje vietoje. Kai esi mama, žmona, namų šeimininkė, turi namą, sodą, daržą, juvelyrines dirbtuves, laiką normuoji. Kartais sutrinku, nes nebežinau, ką laikyti prioritetu. Kūrybiniai darbai dėl savęs natūraliai prioritetu netampa. Netiesa, kad buitis nužudo kūrybą. Bet kad ji prabanga, tai jau tikrai. Kartais tai įmanoma, kai namai ir sklypas aptvarkyti, kai vaikai švarūs ir pamaitinti, kai užsakymai vyksta sklandžiai, kūryba pasišaukia ir tuomet aplimpi jos stebuklais.

Kaip jautiesi prie kitų žmonių, galbūt prie kitų profesijų atstovų būdama menininke?

Šį ypatingą jausmą, kad aš esu menininkė, pirmą kartą išgyvenau būdama 13 metų. Ilgą laiką jaučiau išskirtinumą. Būti menininku – tai gyvenimo būdas, tai ypatinga būsena, pilna jautrių pastebėjimų. Tai ne vien profesija. Tačiau laikui bėgant ši menininkės jausena keitėsi. Kūryba tapo įprasta profesija, jeigu tai užsakymas, esi priklausomas nuo užsakovo. Išgyvenau ir kūrybinių krizių, bandžiau visai atsisakyti kūrybos, dailininkės dirbtuvių, nes atrodė, kad nei man ji reikalinga, nei aplinkiniams. Dabar, kiek suprantu, visuomenėje esu kurianti penkių vaikų mama. Tačiau kitoniškumo jausmas tarp kitų profesijų atstovų yra nedaug pakitęs.

Kodėl juvelyrika?

Kai baigiau mokyklą, rinkausi Klaipėdos dailės akademijoje dizaino specialybę, bet neįstojau. Po metų atvykau į Telšių taikomosios dailės technikumą, rinkausi vėl dizainą. Nežinau, kodėl man atrodė, kad galėčiau būti dizainerė. Greičiausiai nebuvo kam patarti, šeimoje apie meną nebuvo kalbama, jis buvo nepažįstamas. Administratorė pasiūlė rinktis juvelyrikos specialybę. Sutikau, įstojau, netgi pirmu numeriu. Nuo tada ir prasidėjo juvelyrikos kelias. Aukštesnioji mokykla, o vėliau ir bakalauro studijos padėjo atrasti savo kelią į juvelyriką. Manoji juvelyrika – tai labiau metalo plastika, kur metalas yra medžiaga, padedanti išreikšti idėją, kūrybinę mintį.

Koks tavo santykis su medžiagomis? Kokias labiausiai mėgsti pasirinkti savo kūryboje? Ar savo darbuose jas naudodama teiki joms kokią simbolinę prasmę?

Pagrindinė mano medžiaga, su kuria dirbu, yra sidabras. Man labai patinka jo minkštumas, baltumas, jis lengvai pasiduoda apdirbamas. Labai draugiška medžiaga. Kūryboje esu naudojusi cementą, kietintą juodžemį, audinį. Įdomu eksperimentuoti, derinti tokias, atrodo, su sidabru nesuderinamas medžiagas. Parodoms dažnai renkuosi netradicinę medžiagą, įdomu ieškoti, pamatyti, kaip skirtingos medžiagos gali padėti atskleisti idėją.

Ar tau svarbus juvelyrikos taktilumas, kad ją norėtųsi liesti, čiupinėti?

Visai nesenai iš vieno vaiko supratau, kad taktilumas ir lietimas svarbu. Atėjęs į dirbtuves, jis pradėjo liesti, glostyti kalinėtą votą. Ir vis kartojo, koks švelnus, koks malonus.

Kur semiesi įkvėpimo?

Visų pirma vartau menininkų albumus, istorines knygas. Pirminio įkvėpimo ieškau knygose, gamtoje, bažnyčiose, muziejuose, galerijose, muzikoje. Tiesiog gyvenu gyvenimą, o kai turiu ką nors sukurti, tai nešiojuosi, kol šauna kokia mintis. Bet kur tada užsirašau, vėliau dirbtuvėse bandau išpiešti, o kartais iškart pradedu dirbti su medžiaga. Anksčiau bijodavau sugadinti, o dabar nebe, paimi ir padarai iš naujo. Tai kūrybinio proceso dalis.

Kaip jautiesi, kai tas įkvėpimas užplūsta?

Apima džiaugsmas, kaip kažką atradus, išvydus. Bet ne visada, užplūsta stiprūs išgyvenimai. Dažnai kūrybinis procesas su visais savo įkvėpimais atsiveria dirbtuvėse, prie darbo stalo, pačiame darbo procese, tyloje, žiūrint pro langą, stebint paukščius, vėją arba kai gamini namiškiams pietus, plepi ką nors paprasto, kasdieniško. Ši būsena man artimesnė nei stiprus sukrėtimas.

Kaip jautiesi ar elgiesi, kai įkvėpimo nėra?

Nieko nedarau. Bet ir nepanikuoju, nors anksčiau visko būdavo. Ir pykdavau, nusivildavau. Dabar žinau, kad daug kam reikia kantrybės, išlaukti, tiesiog laiko. Kartais net nesiimu tokių darbų, kurie „neužkabina“.

Ar kitų menininkų kūryba daro tau kokią įtaką?

Man labai svarbu kitų menininkų kūryba, ją stebėti, vaikščioti į parodas, skaityti menotyrininkų įžvalgas. Tai sudedamoji gyvenimo dalis, kuri greičiausiai daro įtaką tiek kūrybai, tiek kaip asmeniui. Neįsivaizduoju savęs be kitų žmonių kūrybos. Parašytų knygų, sukurtų paveikslų, objektų, pagamintų daiktų. Tiesiog ten, kur atsiranda menas, ten užkliūva akis.

Koks tavo santykis su juvelyrikos funkcionalumu? Ar jo vaikaisi, o gal kaip tik vengi?

Papuošalui funkcionalumas labai reikalingas. Stengiuosi jį padaryti kokybišką, kad žmogui ar pačiai būtų patogu nešioti.

Ar pati nešioji juvelyriką?

Kartais užsidedu auskarus, pačios sukurtus, žiedelį. Bet dažnai pamirštu, labiau patinka kurti kitiems nei pačiai nešioti.

Ar jauti, kad tai, jog ir tavo vyras užsiima ta pačia meno šaka, kažkaip veikia tavo kūrybą?

Taip, mes daug kalbam kūrybiniame procese, dalijamės, ginčijamės. Mindaugas didelis palaikymas tiek kūryboje, tiek šeimoje. Man labai svarbi jo nuomonė, jo įžvalgos padeda dažnai susidėlioti kūrybines mintis. Taip jau mes vienas kitą esame atradę.

Kas suteikia pasitikėjimo kūryboje? Ar buvo koks momentas, kai suvokei, kad pasirinkai teisingai?

Nesu pasitikinti savimi. Kūrybiniame procese man labai reikalinga refleksija su kitais. Ar tikrai teisingai pasirinkau. Svarbūs kolegų, draugų, mokytojų patarimai tiek technologiniame, tiek minties procese. Būna, skambiname vieni kitiems, tiesiog pasikalbame, paliūdime, pasiguodžiame nepasisekimuose. Labai gera užgyventi savo profesijoje tikrų draugų, kolegų. Man pavyko.

Kokią vietą tavo kūryboje užima sakralumas? Kokią prasmę jis teikia?

Ar darbas sakralus, tikriausiai, gali pasakyti tik žmogus iš šalies. Mano kūrybai daug įtakos daro bažnytinė dailė, senoji auksakalystė, ankstyvasis krikščionių menas. Esu sukūrusi nemažai votų. Šioje kūryboje esu tik tarpininkė, stengiuosi atspindėti kūryboje patirtą žmogaus Tikėjimo stebuklą, jo meilę Dievui, Bažnyčiai. Šie darbai mane pačią augina, prikelia. Suteikia prasmę. Atrodo, kad yra darbų, kurie patys susiranda tave. Man labai patinka bažnyčioje sukurti paveikslai, skulptūros, vitražai, auksakalystė, aptaisai, freskos. Tai savotiški Dievo prisilietimai. Aš tai išgyvenu. Aišku, kičą sunkiai toleruoju.

Ką patartum juvelyrui, kuris dar tik savo kelio pradžioje?

Nepavargti kurstyti ugnelę. Mokytis juvelyrinių technologijų, atrasti savo mėgstamą. Juvelyrika yra sunkus ir sudėtingas kelias. Reikia įsimylėti dirbtuvinį stalą, kuris pradžioje gali atsirasti virtuvėje, garaže, rūsyje ar palėpėje. Linkiu susižavėti, iškęsti kūrybines krizes, kad ir kas atsitiktų, grįžti prie stalo, susidėlioti įrankius, mintis.