Juvelyrė Asta Šimkevičienė: „Nepavargti kurstyti ugnelę“

Paskambinus Astai, visų pirma pasigirsta švelnumas. Nes gyvenimas kartais ima ir nustebina atlaidžiu grožiu ir savo mokėjimu surišti palaidus galus. Štai prieš dvidešimt metų kažkur Užupyje prie tėvo pribėga vaikas. Šis jam atriekia storą šmotą duonos ir uždeda dar storesnį gabalą dešros prieš įgrūsdamas tiesiai į dantis. Vaikas patenkintas žiaumoja, kol motina pirštais perbraukia plaukus. Tądien šilta. Pati vasaros užuomazga, o moteris, kuri pas juos svečiuojasi, yra mano mama. Mano mama, kuri jau laukiasi manęs, kuri visą likusį gyvenimą tyčia darysis sumuštinius, panašius į tą vieną tobulą gegužės sumuštinį. Mano mama, kuri jiems skolino savo drobinius marškinius, o šie jai ir mano tėčiui darė vestuvinius žiedus. Lygtais dar kabo Bernardinų koplyčioj Šimkevičių votas, kurį mano tėvai taip pat buvo užsisakę. Ir štai, praėjus šitiek metų, sėdžiu ant kelmo Telšiuose ir skambinu Astai su džiugiu jauduliu, nes taip sutapo, kad studijuoti pasirinkau juvelyriką. Perduodu daug daug metų dėl emigracijos nematytų draugų linkėjimus. Vieno nuo vaikystės pažįstamo kunigo šnipštelėjimo apie mane abiem juvelyrams pakako, kad į Telšius atvažiuočiau suvokdama, jog yra, kas laukia. O kaip nesigrožėti, kai suvoki, kad kažkoks klausimas ėmė ir buvo atsakytas.

Kas esi?

Esu Asta Šimkevičienė, penkių vaikų mama, žmona, bendruomenės žmogus.