Jurgis Matulaitis: kaip tampama palaimintuoju?

Jurgis Matulaitis buvo jauniausias daugiavaikėje šeimoje. Anksti netekęs tėvų. Priverstas palikti mokslus dėl ligos. Tačiau vėliau – pirmasis (arba lyderis, nūdienos sąvokomis kalbant). Pirmasis Bažnyčios socialinio mokymo dėstytojas Rytų Europoje. Pirmasis moderniųjų laikų lietuvis palaimintasis. Lyderis, neleidžiantis išnykti marijonų ordinui. Lyderis taikant tautas karštoje Vilniaus vyskupijoje 1918-1925 m. Lyderis rengiant Lietuvos bažnytinės provincijos projektą. Jurgio Matulaičio nuopelnų sąrašas tęstinis ir nuolat pildomas, tačiau dar neliekime auksinio palaimintojo stabo. Kitais metais minėsime J. Matulaičio metus. Pasirenkime jiems giliau pažindami šią didžią asmenybę, pažvelkime, kaip buvo ugdomas būsimasis arkivyskupas, kieno pavyzdžiu sekė, ką gyvenimo pagrindu laikė.

Apreiškei mažutėliui

Autentiškų šaltinių iš būsimo palaimintojo vaikystės trūksta, tačiau apibendrintą mintį suformuluoti galima. Silpnesnės sveikatos vaikas nebuvo geriausias pagalbininkas ūkio darbuose. To meto agrarinėje visuomenėje tai buvo nemenka našta šeimai – papildomų rankų trūkumas ir nuolatinis rūpestis. Vaikas susidurdavo ir su patyčiomis, pravardžiavimais. Tačiau jaunajam Jurgiui silpnybę pavyko paversti stiprybe. Ramus ir rimtas vaikinas daug skaitė, buvo nuoširdžiai pamaldus. Gabus mokslui, smalsus ir darbštus. Dievo, kaip gyvenimo ramsčio ir pagrindo, pasirinkimą lėmė ir ankstyva tėvelių netektis: dešimties liko visišku našlaičiu. Perskaičius šiuos kelis sakinius gali susidaryti įspūdis, kad sąlygos lyderystei buvo itin komplikuotos, vaikystė kupina iššūkių. Tačiau neskubėkime taip vertinti. Sunkumai užgrūdino ir nuolat mokė kreipti žvilgsnį į tai, kas tvaru ir amžina. Tad išskirkime pirmąsias švento vyro paveikslo detales: siekis mokytis/pažinti ir tikėjimas kaip gyvenimo pagrindas. Ant šių pamatų Jurgis statė savo gyvenimą. Nors tiksliau būtų sakyti – leido Dievui veikti ir kurti.

Mano jungas švelnus

Ar nuo pat vaikystės Lūginės jaunuolis siekė tapti dvasiškiu, tiksliai atsakyti negalime. Tėveliai buvo pavyzdingi katalikai, vaikus mylėjo ir mokė sunkumus įveikti su Dievo pagalba, nevengdavo pagelbėti kaimynams ir vargšams. Juos galima laikyti pirmaisiais Jurgio mokytojais ir pavyzdžiais. Tėvams mirus, Jurgiu rūpinosi broliai ir seserys. Ypač verta paminėti sesers Emilijos, priėmusios kone motinišką atsakomybę už jaunesnį brolį, įtaką: Jurgis, anot liudijimų, iš jos perėmė daug šviesių būdo savybių: švelnumą, romumą ir gebėjimą maloniai bendrauti. Neskaitant šeimos, čia pat atsiranda ir kiti pirmieji gyvo tikėjimo pavyzdžiai ir autoritetai – tėvai marijonai. Jie tarnavo tiek parapijoje, tiek ir mokytojavo pradžios mokykloje bei gimnazijoje. Kurį laiką mokyklos dėl ligos nelankęs ir supratęs, kad ūkininkavimas nėra jo pašaukimas, Jurgis Matulaitis, nors iš brolio palaikymo ir nesulaukęs, nusprendžia tapti kunigu ir pusbrolio Jono, gimnazijos mokytojo skatinamas, ima studijuoti Kelcų ir Varšuvos seminarijose bei Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Taigi tai dar kelios dalys būsimo lyderio formacijoje: tinkami autoritetai ir mokytojai.

Sekite jų tikėjimu

J. Matulaitį formavo ne tik artima aplinka. Knygose jis pažino šventuosius, jų mintimis ir darbais rėmėsi savo gyvenime. Keli ryškiausi pavyzdžiai. Tiek dienoraščiuose, tiek laiškuose būsimasis palaimintasis dažnai cituodavo šventąjį Paulių, tautų apaštalą. Vienas garsiausių ir vaisingiausių krikščionybės lyderių Jurgį žavėjo savo ištverme, sekant Kristų ir skelbiant mokymą, ištikimybe Bažnyčiai. Net ir savo vyskupo herbo šūkiu pal. Jurgis pasirinko frazę iš Šv. apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21). Matulaičio gyvenimo programa tapo ir kita Pauliaus mintis, šįkart apie buvimą viskuo ir visiems: „Duok, kad sudegčiau kaip žvakė ant altoriaus nuo darbo šilumos ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai… Kad visiems viskuo tapčiau“ (ištrauka iš Matulaičio „Užrašų“). Minimą šventąjį Jurgis dažnai citavo tiek dienoraščiuose, tiek laiškuose.

Popiežius Leonas XIII-asis Jurgiui tapo susidomėjimo Bažnyčios socialiniu mokymu įkvėpėju. Dvasiniame ir maldos gyvenime Matulaitis sekė Šv. Ignaco Lojolos, Šv. Pranciškaus Bordžijos (abu jėzuitai) pavyzdžiais, o ilgą laiką jo dvasios tėvu buvo taip pat būsimas palaimintasis lenkų kapucinas Honoratas Kozminskis.

Taigi J. Matulaitį formavo tiek šalia esantys, tiek seniau gyvenę ir knygų puslapiuose aprašyti ar pasakojimuose girdėti tikėjimo vyrai ir moterys. Palaimintasis ir mus moko bei įkvepia tyrinėti šventųjų mintis, biografijas, prašyti jų užtarimo, mokytis dorybių. Šiuo atveju tinka Jurgio taip mėgto ir mylėto šv. apaštalo Pauliaus žodžiai Laiške žydams: „Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo pabaigą, sekite jų tikėjimu.“ (Žyd 13, 7). Šis aspektas neabejotinai prisidėjo prie J. Matulaičio – tikėjimo lyderio – formacijos.

Tikėjimą parodykite darbais

Aukščiausiais balais baigęs mokslus, J. Matulaitis netruko įgytų teorinių žinių realizuoti praktiškai. 1905-1907 m. jaunas kunigas organizavo Bažnyčios socialinio mokymo kursus Lenkijoje, parengė Darbininkų draugijos statutą, pagelbėdavo vienuolinėms bendrijoms. Vėliau tokie kursai organizuoti ir Lietuvoje. 1907 m. pal. Jurgis Peterburgo dvasinėje akademijoje pradėjo dėstyti visoje Rytų Europoje naują discipliną, sociologiją (tai, iš esmės, buvo kursas apie socialinį Bažnyčios mokymą).

Aktyviai užsiimta ir karitatyvine veikla: padedant atnaujinti marijonų vienuolijas, Jurgio rūpesčiu steigtos našlaičių prieglaudos, amatų mokyklos ir kitos organizacijos, ženkliai prisidėjusios prie sunkiau besiverčiančių visuomenės grupių gerovės. Ypač ryškiai būsimo palaimintojo socialinė veikla pasireiškė 1914-1918 m. karo kamuojamoje Varšuvoje, vyraujant badui ir skurdui. Įsteigęs našlaičių prieglaudą ir amatų mokyklą kunigas (Peterburgo dvasinės akademijos profesorius!) pats keliaudavo į turtingesnių žmonių namus ir nusižeminęs prašė paramos. Neretai susidurdavo su panieka ir atstūmimu, bet tai jo neatgrasė nuo pradėtos misijos.

Mažiau žinoma, tačiau už socialinę veiklą J. Matulaitis net buvo gavęs Varšuvos garbės piliečio vardą! Pats turėdamas sunkios vaikystės patirtis, būsimas palaimintasis nuosekliai dirbo, kad keistų kitų likimus.

Tegu visi būna viena

Didžiausias lyderystės išbandymas Matulaičiui teko 1918 m. Vilniuje, tapus vyskupijos ganytoju. Palaimintasis nenoriai, tačiau ryžtingai priėmė šį naują kryžių. Nuo pat pirmos dienos Jurgis tapo politinių intrigų objektu: tiek lenkai, tiek lietuviai, turėję savų interesų, siekė išnaudoti vyskupą kaip politinį įrankį. Matulaitis įtakoms nepasidavęs, dėl to supykdęs abi puses tiek, kad kai kurie politikai demonstratyviai atsisakė dalyvauti ingreso iškilmėse.

Gebėjimą aukotis už ganomuosius Jurgis įrodė ir 1919 m., miestą užėmus bolševikams. Okupantai paėmė įkaitais kelis šimtus žmonių, grasino mirtimi. Vyskupas nesislėpė rūsyje ir pats nuėjo derėtis su bolševikų komisaru. Už įkaitų išlaisvinimą nedavė aukso ir sidabro (to ir neturėjo), bet pasisiūlė pats tapti belaisviu, kad agresoriai išlaisvintų bent dalį nekaltai suimtųjų.

Tuometė vyskupija dydžiu lenkė dabartinę Lietuvos teritoriją, o demografinė jos sudėtis turbūt primintų šiuolaikinį megapolį – tautų, profesijų, pažiūrų, kalbų ir visokia kitokia įvairovė tikrai nepalengvino ordinaro pareigų. Visgi gausių gyvenimo iššūkių užgrūdintas dvasininkas ir čia tvarkėsi meistriškai. Dirbo visuotinės Bažnyčios, o ne atskirtų politinių ar tautinių srovių labui. Kristaus pavyzdžiu stengėsi būti lygiai teisingas ir prieinamas visiems, nors ir susidūrė su gausiomis apkalbomis, grasinimais, šmeižtu. Pusseptintų metų trukusi tarnystė tapo vienu ryškiausiu ir vaisingiausiu dvasinio lyderio gyvenimo etapu.

J. Matulaičio vyskupavimas tarpukario Vilniuje nauja šviesa nušvinta dabarties geopolitinių įvykių kontekste. Palaimintasis įkvepia mus nevienalytėje, susiskaldžiusioje visuomenėje ieškoti kas vienija, o ne skiria; asmeninius interesus aukoti dėl bendruomenės labo; konfliktus spręsti ramiai, švelniai ir diplomatiškai. Mūsų tarpusavio vaidai yra sielų priešo ir piktų kaimynų Rytuose pergalė. Suskilę namai neišlieka.

Paskutiniai bus pirmi

Jurgis sunkiai kovojo su ūkio darbų iššūkiais. Ketvirtoje klasėje buvo paliktas antriems metams dėl prastų senųjų kalbų pažymių. Atrodė, kad kaulų tuberkuliozė paliks jį eiliniu ūkio pagalbininku kaime. Tačiau visi jo pasirinkimai – tikėti, sunkiai mokytis ir tarnauti kitiems – lėmė jo virsmą į vieną ryškiausių XX a. lietuvių katalikų lyderių. O dar svarbiau, padėjo pasiekti šventumą, kiekvieno krikščionio esminį tikslą. Pal. Jurgis niekad nesiekė būti „pirmas“ dėl paties pirmumo. Jis gyveno ir veikė degdamas meile Kristui ir žmonėms. Todėl gebėjo uždegti ir kitus. Tai, kas svarbiausia, buvo Jurgio pasirinkta jau vaikystėje. O visa kita Dievo pridėta vėliau.

Taigi palaimintasis Jurgis Matulaitis – yra tikras tikėjimo ir artimo meilės lyderis.