Juozo Girniaus kuopos piligriminės kelionės į Marijampolę įspūdžiai

Ateitininkų Juozo Girniaus kuopa – tai jaunimo bendruomenė, kurioje svarbiausi dalykai yra tikėjimas ir draugystė. Mūsų piligriminės kelionės tikslas į Marijampolę buvo ne tik pabūti kartu, bet ir geriau pažinti šį miestą. Taip pat tikėjomės daugiau sužinoti apie netoliese gimusį ir augusį palaimintąjį Jurgį Matulaitį, jo gyvenimą, veiklą ir paliktą pėdsaką. Mums, ateitininkams, ši kelionė buvo ne tik akiračio praplėtimas, ji taip pat privertė paklausti savęs: kaip ganytojo pavyzdys gali keisti mūsų pačių kasdienybę?

Kelionę pradėjome Vilnius Dievo Gailestingumo šventovėje, kur dalyvavome Šv. Mišiose, apmąstėme savo intencijas. Netrukus rimtį pakeitė veiksmas – į traukinį spėjome įšokti likus vos minutei iki išvykimo. Trūko vietų, todėl dalis mūsų įsitaisė ant grindų, ir tai tapo pirmuoju kelionės nuotykiu.

Marijampolėje mus pasitiko vienuolė Inga, ji papasakojo Šventosios šeimos seserų vienuolyno, kuriame ir praleidome naktį, istoriją. Vienuolijos įkūrėja Elžbieta Bendoravičiūtė  palaikoma bendraminčių parašė įstatus ir 1931 m. įsteigė Lietuvaičių Katalikių Bendriją „Sesutės“. Geradariai seserims padovanojo žemės sklypą Alyvų g., kuriame 1932 m. pradėtas statyti bendrijos bei Amatų mokyklos pastatas. 1935 metais jame apsigyveno seserys, atidaryta siuvykla. Sovietų okupacijos metais seserų namas buvo atimtas, vėliau stovėjo tuščias, nusiaubtas, išdaužytais langais. Todėl vienuolėms teko beveik viską kurti iš naujo. Klausantis sesės Ingos pasakojimo buvo sunku patikėti, kiek darbo ir pastangų reikėjo, kad ši vieta vėl taptų jauki ir gyva. Supratau, kad tas pats J. Matulaičio įkvėpimas – darbuotis dėl kitų nesitikint greito atlygio – iki šiol gyvas šių seserų širdyse. Jos ne tik atstatė sienas, bet ir sukūrė namus, kuriuose kiekvienas pakeleivis jaučiasi laukiamas.

Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikos klebonas Giedrius Bakūnas su kiekvienu pasisveikindamas paspaudė ranką. Jis pasakojo, kad J. Matulaičio palaikai ilsisi Bazilikos altoriuje. Taip pat priminė pagrindinį J. Matulaičio šūkį: „Blogį nugalėti gerumu“. Sužinojome, kad palaimintasis buvo ne tik dvasininkas, bet ir labai aktyvus visuomenininkas. Pavyzdžiui, tarpukario Vilniuje jis pirmasis Lietuvoje dėstė Katalikų bažnyčios socialinį mokymą, organizavo pagalbą vargšams bei rūpinosi darbininkų teisėmis, todėl po šios kelionės tikrai norisi daugiau paskaityti apie tą laikotarpį ir jo nuveiktus darbus.

Kitą rytą po bendros maldos leidomės į kelionę po Marijampolę. Ekskursiją vedė gidas Arūnas Kapsevičius. Labiausiai įsiminė jo šmaikštūs pasakojimai apie Jono Jablonskio paminklą, kuris, pasak gido, buvo nusisukęs „lyg nuo VMI“, apie  J. Basanavičiaus aikštėje stovintį paminklą „Tautai ir kalbai“ juokavo: „Užteko pinigų tik statulai, o berniukui aprengti – jau nebe“.

Vėliau vykome į Lūginės kaimą. Nors nuovargis jau jautėsi, geros nuotaikos netrūko – eidami kalbėjomės, dainavome. Atvykę užėjome į palaimintojo J. Matulaičio koplyčią, kuri pastatyta jo gimtinės vietoje. Ten stabtelėjome pailsėti, pasimelsti. Labai pradžiugino Igno visiems nupirkti ledai.

Atgal pasukome trumpesniu keliu, žaidėme smagius žaidimus, o kai pasidarydavo sunku, prisimindavome savo intencijas. Sugrįžusius pasitiko Šventosios Šeimos seserys, kurių globa leido pasijusti lyg namuose: visais pasirūpinta, kad nieko netrūktų, o seserų gamintas maistas buvo labai skanus. Kelionė atgal jau buvo ramesnė – nebereikėjo skubėti į traukinį, visi sėdėjome patogiai kartu, dalijomės įspūdžiais ir prisiminėme piligrimystę. Nors grįžome pavargę, bet su dar stipresniu bendrystės jausmu. Ši išvyka man asmeniškai parodė, kad gyvai išgirstos istorijos labai įkvepia. Palaimintojo Jurgio Matulaičio pavyzdys privertė susimąstyti, kad ir mes, ateitininkai, savo kasdienėje aplinkoje galime padaryti daugiau gerų darbų.

Už paramą Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai