Juozas Lukša: meilės laiškai

„Motinos skruostais riedėjo ašaros. Priėję prie jos, abu priklaupėm, laukdami palaiminimo. Ištiesusi savo grubias rankas virš mūsų palenktų galvų, ji tyliai laimino mudviejų pasirinktą kelią, kurį mums nurodė gili tėvynės meilė, priešinimasis prieš elementariausių žmogaus teisių sunaikinimą, prieš žmogaus protu neaprėpiamą dvidešimtojo amžiaus vergiją… – Viešpats Dievas tesaugo judviejų žingsnius, – buvo vieninteliai ir paskutiniai mamos žodžiai. Širdyje prašydami Aukščiausiojo palaimos, įspaudėm pirmuosius partizaniškus žingsnius į gimtąją žemę, dėl kurios prisiekėm visa paaukoti – visas žemiškos laimės viltis ir net gyvybę. Šis kelias jau tūkstančius buvo suviliojęs šventon kovon. Šiandien ir mudu su Stepu jau rikiavomės nakties brolių gretose, kurios, siekdamos tėvų žemei laisvės, nesigailėjo savo gyvybės.“

Šie Juozo Lukšos-Daumanto žodžiai knygoje „Partizanai“ atskleidžia didvyrišką Lietuvos laisvės kovotojo bei partizanų vado pasirinkimą. Dar labai jaunas Juozas pasirenka stoti į partizanų gretas, paaukodamas tai, ką žmogus paprastai saugo labiausiai: „visas žemiškos laimės viltis ir net gyvybę“.

Tokio apsisprendimo vedamas Juozas du kartus prasiveržia pro geležinę uždangą, kad Vakarų pasauliui paliudytų Lietuvos okupacijos tikrovę ir Sovietų Sąjungos vykdomą sisteminį brutalumą. Skirmantas, Skrajūnas, Daumantas – tai tik keletas jo slapyvardžių. Lietuvos istorinėje atmintyje šiandiena jis prisiminamas kaip išskirtinis žvalgybininkas ir bebaimis partizanas – vadas. Tačiau, kokia buvo kita Juozo Lukšos asmenybės pusė?

1948-ųjų vasarą Paryžiuje Juozas sutinka medicinos studentę Nijolę Bražėnaitę. Netrukus tarp jų įsiplieskia meilė, kuri kiek vėliau virto vos savaitę trukusia santuoka. Pirmasis Juozo laiškas mylimąją pasiekė 1948 metų liepos 24 dieną. Vėlesni laiškai atskleidžia judviejų meilę, nuo pat pradžių paženklintą bendra ir skausminga svajone išvysti Nepriklausomą Lietuvą. Tą pačią Lietuvą Juozas vėliau savo laiškuose vadins pirmąja žmona.

Šiandien reflektuojant šią intrigos ir tragedijos kupiną istoriją, neretai mėgstama kelti klausimą, kuri iš šių meilių Juozui buvo viršesnė? Nijolė ar Lietuva? Moteris, su kuria jis troško patirti žemišką laimę ir kurti gyvenimą, ar Tėvynė, dėl kurios buvo pasirengęs visa tai paaukoti gyvybės kaina?

Šiame straipsnyje kviečiu Tave, skaitytojau, pažinti partizaną Juozą Lukšą visiškai kitais kampais – nematytais, jautriais, trapiais ir iki skausmo intymiais. Tačiau turiu vieną prašymą: kai skaitysi Juozo laiškus Nijolei, nemanyk, kad jie buvo skirti tik jai vienai…

Laiškuose atsiveria visai kitoks partizano pasaulis. Žmogus, kurį esame įpratę sieti su plieniniu valios tvirtumu, drąsa ir pareiga, šiame gyvenimo etape apnuogina savo liūdesį, nerimą ir švelnumą mylimajai. Nijolei dėl suprastėjusios sveikatos kuriam laikui išvykus, Juozas Paryžiuje rašytame laiške  neslėpia jį užgulusios vienatvės: „Dažnai, Niliuk, Tavęs čia taip pasiilgstu, kad nenoromis norisi surasti gyvenime atsakymą – kas buvo toks man pavydulingas, kad Tu turėjai iš Paryžiaus išvažiuoti? Dabar tiek daug valandų nuklysta amžinybėn, nusinešdamos ne dviejų džiaugsmo ir laimės, bet ilgesio kančios spalvas. Ir tai vyksta pačiomis brangiausiomis mūsų gyvenimo dienomis. Gal dabartinis mūsų tarpusavio ilgesys bus laidas nedūžtamai ir neišblėstančiai ateities laimei...“ Tad vienatvėje Juozas ieško prasmės, tikėdamas, kad esama kančia atneš dar didesnę ateities laimę.

Tačiau šis ilgesys atkartoja kitą gilią jo širdies žaizdą. Tokią pačią kupiną ilgesio kančią Juozas nešiojo stebėdamas okupantų valdomą Lietuvą. Juk jis buvo patyręs laisvą Lietuvą, todėl dabartinė Tėvynės būklė jam atrodė nepakeliama: „Kažin kodėl Dievui patiko ir mūsų eroj matyti lietuvių tautą žygiuojančią per gyvenimą su biblinėmis kančiomis? Ir, kai atsigrįsti praeitu keliu atgal, pradedi nuogąstauti – gal jau per daug aukų pareikalavo mums skirta misija? Ne kartą tenka suabejoti, ar pakaks aukų, kol audros dūkstančios mūsų tėviškėj pails ir pasitrauks.“

Taigi Nijolės ir laisvos Lietuvos nebuvimas susipina į vieną būseną, kurioje tai, kas artima, tampa nepasiekiama ir mylima tai, ko vien troškimu neišgelbėsi. Juozas pats kartais priverstas nutildyti romantiką savyje: „Aš priverstas užmiršti romantišką nuotaiką ir vėl priimti kovos stilių, koks mane keli metai, kai lydi.“ Laiškuose matomas dalykiškumas ir šaukiančios pareigos atlikimas, kuris jų meilei suteikė tik dar didesnį sunkumą, abiems suprantant, kad įprastas gyvenimas jiems nebuvo lemtas.

Laiškuose beveik nėra ramybės dėl ateities. Kasdienybė pilna nežinomybės, rūpesčių dėl Tėvynės ir vis arčiau sėlinančios mirties nuojautos. „Menu, Niliuk, kai Tu pas mane atėjai su ašarų žymėmis akyse. Kaukiau ir aš, tik ne akyse buvo tai matyti. (…) Tu tai pastebėjai, Niliuk. Ir… daugiau negu kad neapsirikai, aš pergyvenu. Kartu sakau, jog Tu mane daugiau myli, negu kad aš galiu džiaugtis šia mintimi, iškildamas iš savo kasdienybės.“ Taigi Juozo tvirta išorė slėpė jautrų vidų ir nerimą.

Tačiau, būtų klaidinga matyti Juozo Lukšos ir Nijolės meilę vien tik kaip kančios istoriją. Pro sunkumų šydą prasiskverbia Juozo gebėjimas vaikiškai ir kartu brandžiai džiaugtis atrasta meile: „Sunku paprastais žodžiais išsireikšti, kaip aš esu laimingas Tave, Aukse, mylėdamas, kiekvienai dienai, kiekvienam rūpesniui suteikdamas daugybę spalvingų niuansų. Kiekviename savo žingsny aš matau, aš jaučiu Tave, Mano Brangi Svajone; aš taip elgiuos lyg būčiau dviese ir dviejų ateičiai visa lipdyčiau, o koks aš dažnai būčiau be Tavęs nelaimingas!“ Taigi meilė Nijolei perkeičia esamą realybę, kurią Juozas išgyvena jau ne kaip vienas, bet ima gyventi už abu.

Dar ryškiau jo džiaugsmas atsiskleidžia prabilus apie jųdviejų sprendimą susituokti: „Noriu primint Tau ir džiaugsmą, užliejusį mano sielą po Tavo žodžių, sutinkančių ir formaliai pėda pėdon sudėti mūsų dviejų žingsnius. Per menki mano jausmai, kad aną laimę galėčiau pilnai įvertinti ir suvokti. Savo kaulų amžiumi būsiu dėkingas Kūrėjui ir brangiai Tėvynei, kad Tu buvai leista egzistuoti mūsų planetoj ir tokia niliška. Tikiu, kad su Tavim, Mano Meile, kiekviena gyvenimo kartuma nusišypsos, kiekviena gyvenimo sunki našta bus tik lengvutis džiaugsmas. Aš neįsivaizduoju savo sielos vienišos be Tavosios ir Tave matau kiekvienoje akį užgavusioje šviesos kibirkštyje“. Tad net dėkodamas už Nijolę, Juozas greta Kūrėjo mini Tėvynę. Taigi meilė moteriai jo sąmonėje neatsiskiria nuo Lietuvos, jos vienai kitai suteikia prasmę.

Skaitant Juozo laiškus, susidaro įspūdis, kad Nijolė kaip ir Lietuva jam buvo aukščiau visko, tai tarsi idealai, kurie taip arti, beveik ranka pasiekiami ir tik tiek mažai tetrūksta, kad juos būtų galima įgyvendinti. Tačiau siekdamas išgyventi pilnatvę ir tikrąją laimę, Juozas nuolatos atsimuša į sudėtingą tikrovę.

„Nepalieku nei sapnų formoj nė vienai nakčiai be Tavęs“, – prisipažįsta jis Nijolei. Svajos ir būsimo gyvenimo vaizdiniai tampa erdve, kurioje bent trumpam galima pasitraukti nuo slegiančios realybės. Kitame laiške štai pusiau juokais priduria: „O taip norėčiau Tave susapnuoti šiąnakt, kad ir besibarančią“.

Dažnai Juozas laiškuose užsimena apie judviejų su Nijole ateitį, apie jų keliones ir bendrą buitį kartu dirbant dėl prasmingo tikslo: „Tikiu, kad su Tavim, Mano Meile, kiekviena gyvenimo kartuma nusišypsos, kiekviena gyvenimo sunki našta bus tik lengvutis džiaugsmas. Aš neįsivaizduoju savo sielos vienišos be Tavęs, o mano sielai be Tavęs – tai mirčiai lygu“. Visa tai jis mini ne šiaip sau, svajonė Juozui yra būdas išlikti.

Derėtų paminėti, kad ir kovose dėl Nepriklausomybės, Juozui viltį teikė svajonė ir tikslas, pamatyti laisvą Lietuvą – su sava santvarka, teisine sistema ir suvereniu balsu tarptautinėje arenoje. Tai svajonės ir viltys, kurios leido Juozui morališkai ir dvasiškai nepalūžti. „O jei kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikint, tai Tu, Niliuk, tąsyk padaryk mane kažkur egzistuojantį laimingu, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą. Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis.“ Šiuose žodžiuose Juozas parodo sąmoningumą ir brandžią meilę. Jis ne tik jaučia artėjančią mirtį, bet ir mėgina iš anksto išlaisvinti Nijolę nuo slegiančių apmąstymų. Jos būsima laimė taps ir Juozo pomirtine ramybe.

Juozas puikiai suprato, kad Lietuvos laisvė neįmanoma be aukos… Ir štai 1950 metų rudenį grįždamas į Tėvynę, jis rašė Nijolei: „Tolyn traukiuosi su dideliu skausmu, atplėštas nuo Tavo brangių rankų, bet negaliu kitaip. Juk anaiptol negalėčiau būti visumos žingsnio veržlumo dalimi, jei bijočiau už jo atsakingo pasiaukojimo. Vadinasi, jei aš negalėčiau pasiaukoti, tai aš nebūčiau žmogumi.“

Jis nepasirenka Tėvynės vietoj mylimosios. Jis neišsižada Nijolės tam, kad galėtų grįžti į Lietuvą. Jis grįžta todėl, nes tai tampa atsakomybe už jų bendrąjį likimą. Ne tik už save ir už Lietuvą, bet dabar ir už Nijolę: „Toliau jau grumsiuos ne dėl savo vieno, bet dėl mudviejų garbės.“

Galiausiai, Juozo Lukšos meilės Nijolei ir Lietuvai neįmanoma pasverti ir nuspręsti, kuri buvo viršesnė ar didesnė. Meilė Nijolei suteikė jam tikslą, dėl kurio jis kovojo. Meilė Lietuvai teikė ateities vilties, kurioje laimingas gyvenimas kartu būtų buvęs įmanomas. Šios dvi meilės tampa tarpusavyje nedalomos ir vieną kitą papildančios… Kartais atrodo, kad Juozas kalba Nijolei. Kartais Lietuvai. O kartais abi jos tampa viena meile, turinčia du vardus.

Tačiau Juozo Lukšo svajonei nebuvo lemta išsipildyti. 1951 metų rugsėjo 4 dieną Juozas Lukša buvo išduotas dvigubo agento J. Kukausko, kuris įvyliojo partizaną į pasalą. J. Kukauskas kartu su Lukša Prancūzijoje baigė amerikiečių žvalgybos mokyklą, tačiau tardomas palūžo. Jis keletą mėnesių rašė laiškus apie toje vietovėje neva veikiantį naują partizanų būrį, su kuriuo susitikti ir atvyko Lukša. Anot liudijimų, patekęs į apsuptį, Juozas Lukša įnirtingai priešinosi, bet negalėjo įveikti už jį gerokai gausesnių NKVD pajėgų.