Rytų krikščionių, kūrinijos teologijos tyrinėtojo kun. Jokūbo-Marijos Goštauto paskaita „Karas iš krikščioniškosios perspektyvos“, skaityta Studentų ateitininkų žiemos akademijos „Mūsų draugai, mūsų priešai“ metu. Akademija vyko 2023 m. sausio 27–29 dienomis Liškiavoje.
Klausimai apie agresiją nebuvo svetimi nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių. Iš pradžių krikščionybė buvo griežtai pacifistinė. Net ir persekiojami krikščionys liko avinėliais tarp vilkų. Atsakyti į agresiją agresyvumu būtų prieštaravimas evangeliniam mokymui. Pokytis įvyko IV amžiuje. Tuo metu Konstantinas Didysis paskelbė Milano ediktą, krikščionybę pavertusį valstybine religija. Religiją susiejus su politika, ji privalėjo turėti savo požiūrį į kariavimą. Krikščionybė susidūrė su karine Romos imperijos logika – užkariauti, pasiimti žemes ir taip plėsti romėnų kultūrą. Tad krikščionių požiūris į kariavimą pakito – kovojama ne dėl kovojimo, bet dėl siekio užtikrinti gėrį.
Apie agresijos naudojimą kalba ir šv. Augustinas savo pagrindiniuose veikaluose „Dievo miestas“ ir „Dievo valstybė“. Tuo metu, kai jis tapo Hipono vyskupu, plito arijonų erezija, neigianti Kristaus dieviškumą. Šv. Augustinas lygino eretikus su ta viena paklydusia avimi iš šimto, kurios Kristus išeina ieškoti. Šv. Augustinas teigė, kad būdų sugrąžinti į tikrąjį tikėjimą yra įvairiausių, tačiau priešinimosi atveju reikia sugrąžinti jėga. Ne šv. Augustinas pradėjo tokį agresyvų kalbėjimo būdą, o patys eretikai, kurie užpuldavo ir nužudydavo tikro tikėjimo dvasininkus. Vėliau, praėjus daugybei amžių, tokią interpretaciją apie kariavimą perims ir apvers aukštyn kojomis Ispanijos inkvizicija. Dar keli „teisingo karo“ pavyzdžiai: mėginimas išlaisvinti Šventąją Žemę nuo „eretikų“-musulmonų ar Žanos d‘Ark siekis išlaisvinti Prancūziją nuo „eretikų“-anglų, taip pat įtampa tarp hugenotų ir prancūzų, išaugusi į šv. Baltramiejaus nakties skerdynes.
Nors kai kurie autoriai vis dar buvo linkę diskutuoti dėl „teisingo karo“ teorijos teisingumo, XX a. viduryje, nors ir netiesiogiai, Bažnyčia ją atmeta. Dabartinė oficiali Bažnyčios laikysena pateikta Jono XXIII enciklikoje „Pacem in Terris“ (1963) ir Vatikano II susirinkimo (1962-1965) mokyme.
Savo „Pacem in Terris“ Jonas XXIII pradeda tvirtindamas, kad „[t]aika žemėje, visų laikų žmonių didžiausias troškimas, gali būti sukurta ir įtvirtinta tik visiškai gerbiant Dievo nustatytą tvarką. Jeigu Dievas dovanojo gyvybę, mes turime ją saugoti.“ Anot popiežiaus, taika esanti autonomiška vertybė. Ją nulemia pagarba tobulajai tvarkai, tad šią vertybę pažįsta ir jos siekia visi žmonės. Taika pasaulyje negalima be visiško ir tinkamai kontroliuojamo nusiginklavimo, tarptautinio bendradarbiavimo. Jonas XXIII taip pat kalba apie asmeninę kiekvieno žmogaus atsakomybę už taiką, apie meilės, teisingumo, tiesos ir laisvės vertybes žmonių santykiuose.
Vatikano II susirinkimas pristato radikalų pasikeitimą karo teorijoje, atsižvelgiant į katalikišką mąstyseną. Pirmiausia, visiškai paliekama nuošalyje „teisingo karo“ teorija. Vatikano II susirinkimas aiškiai pasako, kad joks karas negali būti teisingas. Kadangi kiekvienas kariaujantysis karą mato iš savo pusės kaip teisingą ir kariaudamas siekia gėrio, tai kurio pusėje esantis gėris yra teisingesnis? Karas negali būti teisingas, nes pats karas jau yra neteisingas vienos iš kariaujančių pusių atžvilgiu. Kita dar svarbesnė naujovė yra ta, kad susirinkimo tėvai pripažino ginklo panaudojimą tik teisėto gynimosi nuo užpuoliko atveju. Visgi šių laikų teologai pabrėžia, kad ginklo naudojimas dažnai tampa neproporcingu net ir gynimosi atveju ir sukelia dar didesnę žalą.
Katalikų Bažnyčios katekizmo 2309 straipsniu parodoma, kokios yra sąlygos teisėtam gynimuisi karine jėga:
Reikia griežtai laikytis sąlygų, kuriomis leistina karinė savigyna. Toks rimtas sprendimas pavaldus griežtoms moralinio teisėtumo sąlygoms. Vienu metu turi būti šios sąlygos:
- tautai ar tautų bendrijai agresoriaus daroma žala tikrai ilgalaikė, sunki ir neginčijama;
- visos kitos priemonės užkirsti tam kelią neįmanomos ir neveiksmingos;
- yra rimto pagrindo tikėtis sėkmingos baigties;
- ginklų panaudojimas nesukels didesnio blogio ir sumaišties negu pašalintinas blogis. Šiai sąlygai įvertinti būtina kruopščiai atsižvelgti į šiuolaikinių masinio naikinimo priemonių galią.
Krikščioniškos moralinės teologijos specialistai diskutuoja, ką Vatikano II susirinkimas atnešė šiandieniniam krikščioniškam mąstymui. Vieni teigia, kad Katalikų Bažnyčia neapleido „teisingo karo“ teorijos, tik ją susiaurino iki teisėto gynimosi. Kiti sako, kad „teisingo karo“ teorija yra palikta nuošalyje, mat teisėto gynimosi idėja jau yra kito tipo mokymas, labiau kreipiantis dėmesį į humanitarinius klausimus. Kad ir kaip bebūtų, nebekalbama apie karo sukėlimą dėl siektino gėrio, kuris būtų teisingas, tik ginamasi dėl gėrio. Tokią poziciją galima įžvelgti ir šiomis dienomis karo atžvilgiu kalbančio popiežiaus Pranciškaus.
Vatikano II susirinkime pradedama kalbėti apie humanitarinę intervenciją arba įsikišimą. Bjauriausias humanitarinės intervencijos pavyzdys yra Rusijos puolama Ukraina, kai buvo pasakyta, kad ten skriaudžia rusus ir juos reikia gelbėti. Bet tai jau yra kraštutinis humanitarinės intervencijos pritaikymas.
Moralistai pabrėžia, kad humanitarinė intervencija nėra koncepcija, užimanti „teisingo karo“ teorijos vietą. Tai yra veikimas, pasitelkiant karines priemones, inicijuotas vienos valstybės arba grupės valstybių, nukreiptas prieš kitą valstybę ar valstybių grupę, atsižvelgiant į sunkius, nuolatinius, sistemiškus žmogaus teisių pažeidimus. Anksčiau valstybių suverenumas turėjo absoliučią ir nepažeidžiamą vertę – nebuvo galima ir įmanoma kištis į valstybės vidaus reikalus. Valstybė buvo aukščiausia vertybė. Dabar to nebėra, nes neteisingumo akivaizdoje vis labiau pasireiškia būtinumas tarptautinei bendrijai įsikišti į žmogaus teisių pažeidinėjimus tos valstybės teritorijose, nepaisant valdžios suverenumo. Pastaraisiais dešimtmečiais tokių pavyzdžių yra gausu Irane, Sirijoje, Afrikos valstybėse… Deja, dažniausiai, kai reaguojama, viskas nukrypsta į vienos galios arba valstybės asmeninius interesus.
Humanitarinio įsikišimo koncepcija suteikia teisinį ir moralinį pagrindą veikti netgi karinės jėgos panaudojimo būdu, tačiau tai nėra užmaskuotas karas. Humanitarinę intervenciją turėtume suprasti kaip policiją tvarkai palaikyti. Visgi kyla klausimas, kas gali nuspręsti, ar yra reikalingas įsikišimas?
Patirtis rodo, kad humanitarinio įsikišimo koncepcija negali būti patikėta kariniu atžvilgiu stipriausioms valstybėms arba apspręsta tik jų be jokio arbitražo, nes viskas gali nukrypti pačios valstybės interesų naudai. Vadinasi, pasireiškus žmogaus teisių pažeidimo atvejams, privalo veikti organizmas, neturintis jokių šalutinių naudos siekių. Tam mes turime Jungtinių Tautų Organizaciją. Tai nei valstybė, nei ekonominis vienetas, norintis užsidirbti ar turėti daugiau įtakos. Vis dėlto Jungtinių Tautų Organizacija turi keletą trūkumų. Ji neturi stiprios tarptautinės policinės, tai yra tvarkos palaikymo, jėgos. Nors turi darinius, pavyzdžiui, „Mėlynieji šalmai“, bet tai ne policinė, o humanitarinė jėga. Dėl policinės jėgos ji turi kreiptis į kitus deleguodama, tarkim, Jungtines Amerikos Valstijas. Gali pasireikšti interesų susikirtimai – kas turi veikti ir iš kur turi būti sutelktos pajėgos. Dažniausiai, kai deleguojama kokia nors jėga, valstybė ar valstybių sandrauga, viskas pavirsta karu, o tai nebėra policija. Kita problema su Jungtinių Tautų Organizacija yra ta, kad ji nėra iš tiesų sutvarkyta pagal demokratijos principus. Veto teisė patikėta tik valstybėms, laimėjusioms Antrąjį pasaulinį karą, tarp jų ir Rusija. Tai trukdo karo Ukrainoje kontekste priimti sprendimus. Taigi, nors organizacijos principas yra teisingas, verta peržvelgti jos funkcionavimą.
2000-aisiais metais Pasaulinės taikos dienos proga popiežius Jonas Paulius II pateikė sąlygas humanitariniam įsikišimui:
- valstybė turi būti kalta dėl sunkių ir pasikartojančių didelių savo tautos žmonių grupių teisių pažeidimų;
- pasekmės, išprovokuotos įsikišimo, negali būti sunkesnės už blogį, kurį norima atitaisyti;
- įsikišimas privalo būti pripažintas tarptautinio lygio autoriteto;
- jokiu būdu šių iniciatyvų nedera palikti grynai ginklų logikai, visuomet turi būti išlaikytos dvi pusės;
- privalo būti nutrauktas įsikišimas arba intervencija, vos pasiekus savo pirminį tikslą (Jungtinių Tautų Organizacija, atliekanti arbitražo vaidmenį, nusprendžia, koks yra pirminis siekis, ir veiksmai turi būti nutraukti vos pasiekus šitą pirminį tikslą);
- tarptautinė bendrija privalo visiškai kontroliuoti intervencijos būdus.
Paskutiniais savo valdymo metais popiežius Benediktas XVI pateikė nuorodą į atsakomybę saugoti koncepciją. Taigi, humanitarinis įsikišimas nėra šiaip įsikišimas dėl žmogaus teisių, o dėl gynimo, atsakomybės saugoti žmonių gyvybes. Šis principas, moralistų nuomone, suteikia daugiau aiškumo pastarajai koncepcijai apie humanitarinę intervenciją.
Pavarčius keletą moralistinės teologijos straipsnių ir knygų apie karą, pastebima keletas prevencijos nuorodų, kai kurios iš jų – kontraversiškos. Visų pirma, karo galima išvengti kovojant su skurdu ir nelygybe. Taip yra dėl to, kad vienos valstybės siekia naudos sau, o kitos siekia apsiginti nuo išnaudotojo. Civilinių karų priežastys dažniausiai būna irgi šios. Dar viena prevencinė priemonė būtų formuoti „teisingą sąžinę“ siekiant ugdyti taikos, kaip aukščiausios vertybės, troškimą. Tik kyla klausimas, kaip tai atlikti? Kitas būdas būtų atiduodant tautai sprendimą kariauti. Šis argumentas remiasi Imanuelio Kanto filosofija, teigiančia, kad jeigu apie karo poreikį spręstų tauta, tai karų sumažėtų. Sprendimą kariauti dažniausiai priima ne tauta, o valdžios institucijos: politikai, diktatoriai ar valdžios grupės. Niekada nėra buvę, kad sprendimas kariauti būtų atiduotas tautai, pavyzdžiui, referendumo būdu. Kantas teigia, kad tauta supranta, jog karo atveju ji nukentės. Dėl to jai atidavus sprendimo galią, karo poreikis sumažėtų iki minimumo. Ar iš tikrųjų? Turime pavyzdžių iš nacistinės Vokietijos ir šiandieninės Rusijos, kai visuomenei „plaunamos smegenys“. Anot moralistų, karo išvengti padėtų ir tarptautinio autoriteto, turinčio galią bendradarbiauti sprendžiant konfliktus, sukūrimas. Jungtinių Tautų Organizacija, kurią galima tobulinti arba kurti ką nors naujo, jau buvo mūsų aptarta. Taip pat padėtų Tarptautinio baudžiamojo tribunolo įsteigimas. Jis turėtų būti autoritetingas tarptautiniu atžvilgiu. Iš dalies toks tribunolas jau egzistuoja, tai – Hagos teismas. Dar kitiems atrodo, jog užkirsti kelią karams įmanoma panaikinant skirtingas valstybines visuomenes, kad susikurtų viena „universali žmonijos visuomenė“. Tokia visuomenė turėtų siekti bendro gėrio visiems, o ne asmeninio gėrio. Žinoma, būtų išlaikytas tautos identitetas ir jos išskirtinumas, tačiau nebeliktų atskirų valstybių, o viena visuotinė valstybė. Iš istorijos iškyla Sovietų Sąjungos vaizdinys.
Yra rezistentų, teigiančių, kad humanitarinis įsikišimas neatitinka evangelinio mokymo. Vienas iš jų yra kunigas Primo Mazzolari (1890–1959), kuris Pirmojo pasaulinio karo metu buvo karo kapelionu. Savo raštuose ir pamoksluose jis teigia, kad įstatymas „nežudyti“ yra universalus ir neginčijamas. Jis netgi išleido knygą pavadinimu „Nežudysi“ (įdomu tai, kad knyga buvo uždrausta Tikėjimo mokymo kongregacijos ir liepta ją išimti iš viešumos, ji buvo išleista iš naujo tik visai neseniai). Primo Mazzolari rašo, kad įstatymas „nežudyti“ negali ir neturi prisitaikyti prie jokių juridinių ar teorinių išvedžiojimų. Įstatymas krikščionims yra vienas. Nebelieka skirtumų tarp teisingo ir neteisingo, gynybinio ir preventyvaus karo. Kiekvienas karas yra brolžudystė, Dievo ir žmogaus paniekinimas. Dėl to arba pasmerkiami visi karai, net ir tie, kurie yra vadinami gynybiniais, arba jie visi yra pateisinami, nes užtenka vienos išimties, kad būtų pateisinti visi nusikaltimai.
Taigi, anot Primo Mazzolari, pirmoji karų priežastis yra dvasinis, moralinis ir materialinis žmonių skurdas. Karo išlaidos galėtų būti panaudotos kovojant su skurdu, statant gyvenvietes, ligonines, mokyklas, prieglaudas ir t. t. Karas visada yra nusikaltimas, kuris prislegia silpniausius, visada yra neproporcingas, antižmogiškas ir antikrikščioniškas. Nors Primo Mazzolari daug rašo, kad karas yra neteisingas, bet jis nieko nesako, kaip turime gintis, tik kad turime stotis kaip Kristus ir leistis nukryžiuojamiems. Primo Mazzolari atvejis parodo, kad tarp katalikų egzistuoja skirtingos laikysenos, ir įrodo, kad Vatikano II susirinkimas nesugebėjo išspręsti radikalumo problemos.
Lietuvoje vis populiarėjantis žymus teologas, mąstytojas Johnas Henry Newmanas (1801–1890) taip pat pasižymi radikaliu žvilgsniu į karo klausimą. Savo raštuose jis sako, kad kiekvienas karas yra neteisingas, netgi tas, kuris pretenduoja būti gynybiniu. Newmanas teigia, kad mūsų Viešpats neuždraudė gintis. Jis uždraudė tam tikrus gynybos būdus, nes neleidžiami bet kokie kitam kenksmingi būdai. Dėl to jis mums uždraudė gintis jėga, atsakyti antausiu į antausį. Ir mus įspėjo: „Girdėjote sakant akis už akį, dantis už dantį, bet aš jums sakau nesipriešinti blogiui.“
Apibendrinant visų priešininkų radikalų žvilgsnį į karą, galima padaryti tokias išvadas: įsakymas nežudyti nepripažįsta išimčių; neegzistuoja teisingi karai, netgi gynybinis karas nepateisinamas; katalikai privalo stoti į Dievo poziciją prieš bet kokį karą; Bažnyčia privalo sakyti, kad kiekvienas karas yra nuodėmė.
Kyla klausimas, kas teisus – radikalusis pacifizmas ar oficiali Bažnyčios pozicija? Didžioji dauguma katalikų teologų ir moralistų teigia, kad karas yra blogis, bet kartais jis neišvengiamas. Visuomet karo ar agresijos atveju Bažnyčios pozicija susiduria su pusiausvyros paieškomis tarp evangelinio mokymo apie neagresyvumą ir siekio apginti nekaltuosius. Ši įtampa yra ne tik problematiška, bet ir tam tikra prasme būtina, nes padeda išlaikyti pusiausvyros ieškojimo siekį. Žinoma, tai gali sukelti įspūdį apie tam tikrą neefektyvumą ir lėtumą priimant svarbius sprendimus, o tai išprovokuoja net ir tikinčiųjų priešiškumą ir nepasitenkinimą oficialia Bažnyčios laikysena. Visgi tikintys žmonės visuomet atsistoja nukryžiuoto Kristaus akivaizdoje, kuris liko iki galo ramus ir nuolankios širdies. Dievo teisingumas nėra žmonių teisingumas, kad ir kiek norėtume viską laikyti savo rankose. Bažnyčia turi siekti išlaikyti taiką pirmiausia ieškant taikių priemonių. Taip pat ji turi pagelbėti skriaudžiamiesiems bei kreipti visuomenės dėmesį ne į savo interesų patenkinimą, o į būdus, padedančius išvengti nekaltų aukų, kurių karo akivaizdoje daugiausia. Bažnyčia skatina ne karą, o gynimąsi pirmiausia rodydama pirštu į tuos, kurie kenčia ir žūsta.
Nuotraukos
