Rugpjūčio 5-12 dienomis keturiese keliavome į Lenkijos miestelį Krutyń. Atstovavome Ateitininkų Federaciją stovykloje, kurią surengė JECI-MIEC, katalikiškas organizacijas visame pasaulyje vienijanti organizacija.
Visą dieną praleidus autobuse ir Varšuvos šurmulyje, miestelis pasitiko su nenumaldoma ramybe. Ir toji ramybė lydėjo per visą laiką, praleistą ten. Gyvenome mažuose nameliuose, apsupti kaimo gatvelių ir upės. Pusryčiai ir vakarienės lauke, kur prie stalų vyko inirtingi pokalbiai apie viską. Bendravimo su žmonėmis tarptautinėje aplinkoje turiu daug. Dešimtmetis gyvenant Liuksemburge ir einant į tarptautinę mokyklą savų privalumų tikrai atnešė. Bet tokia stovykla buvo pirmoji. Tad keista buvo savaitę kalbėti, galvoti ir melstis anglų kalba.
O progų tai daryti tikrai pasitaikė. Sėdint vieną vakarą su vienu iš mūsų sutiktų čekų, užsikalbėjom apie mėgstamus superherojų filmus. Užmačiau jo kojines su savo mėgstamu veikėju ir užkalbinau. Tai, žinoma, buvo smagu, tačiau staiga pokalbis pakrypo daug gilesne linkme. Ir staiga jau nebe ginčijamės, kuris superherojus stipresnis, o abu dalinamės apie tai, kaip nepastebimai, tačiau ir atkakliai Dievas veikia mūsų gyvenimuose. Kaip reikia išmokti tą pamatyti ir tuo džiaugtis. Kaip svarbiausia būti dėkingam. Ir kaip istorijos iš apaštalų gyvenimų mums stipriai primena mūsų pačių kasdienybę. Pripažinom, kad taip staiga persikeitęs pokalbis irgi yra Dievo dovana ir Jo veikimas mūsų patirtyje.
Susiformavo ir besimeldžiančiųjų grupelė. Tai buvo mažesnė dalis visų stovyklos dalyvių, bet užtat nuostabiai graži dalis. Meldėmės anglų kalba, o kai Švento Rašto apmąstymo pabaigoje kalbėdavome kurią nors žinomą maldą, kiekvienas tai darydavome savo kalba. Antys upėje, kurios klausėsi mūsų, kol melsdavomės ant lieptelio, tikriausiai mėgavosi, girdėdamos tą mūsų maldų dūzgesį, sumišųsį į vieną. Kai vienas iš mūsų skaitė ištrauką iš tos dienos skaitinių, įsibridęs upėn iki blauzdų, prie jo priplaukė gulbė, baltai šviečianti kaimelio prietemoje. Įdomi ta patirtis, kai visiems anglų nėra pirmoji kalba, tačiau visi žinome, kad širdys meldžiasi.
Iš bendrų veiklų, pokalbių, pasidalinimo maistu, juokelių, detalių apie savas kultūras užgimė tikrai gražūs santykiai. Su sutiktais čekais diskutuodavome apie viską, su graikais pasijuokdavome, su ispanais pašokdavome, o su lenkais kaip broliai elgėmės. Gražu pastebėti mūsų skirtumus, tačiau gražu ir suvokti, kad kai kurie pamatiniai dalykai tokie patys.
Šioje stovykloje buvo daug kalbama ir bandyta atkreipti mūsų dėmesį į įvairovę (= angl. diversity) ir socialines bei tautines mažumas (= angl. minorities). Tačiau tai buvo tokia tema, su kuria susiduriame kasdien, internete ar savo universitetuose, mokyklose. Ir, atrodo, jau puikiai esame išsinagrinėję ir suvokę, kaip stipriai ši problema dabar rūpi pasauliui. Tačiau nuo jos greitai pavargstama. Neretai prie stalo diskutuodami iškeldavome, kad šis požiūris į gyvenimą, skirstantis žmones į atskiras grupes, priklijuojantis jiems etiketes ir verčiantis juos jaustis jiems priešiškos aplinkos aukomis, neveda į gerą. Juk, kol nebuvo tam skirto laiko programoje ir neišsiaiškinome, kuriai mažumai save priskiria vienas ar kitas stovyklos dalyvis, mums tai visiškai nerūpėjo ir su visais bendravome kaip su paprastais žmonėmis. Su smalsumu ir meile artimui. Nesakau, kad etikečių prilipdymas ėmė ir sugriovė bet kokią progą užmegzti ryšį su tuo žmogumi. Tačiau tą vakarą buvo jausti tikrai didesnis susiskaldymas ir neramumas. Vyravo ir nemenkas priešiškumas katalikų pasaulėžiūrai, nors, kaip buvo žadėta, tai turėjo būti katalikiška stovykla. Ir, žinoma, ne kartą išgirdome, kad visi žmonės visiškai vienodi, turėtume juos suvokti kaip niekuo vienas nuo kito nesiskiriančius. Tada jau nesitvėriau savame kailyje ir teko pasakyti, kad manau, jog būti skirtingiems yra gerai. Žinoma, visi Dievo akyse yra verti tiek pat. Visi vienodai brangūs. Tačiau sakyti, kad aš nesiskiriu nuo vyro, nesiskiriu nuo savo seserų arba kad mano visi draugai vienodi ir panašūs į kitų žmonių draugus, yra tikrai netiesa. Juk todėl ir užgimsta draugystės. Pamatai žmogų, kuris kažkuo tau pasirodo yaptingas. O tada tas ypatybes pamilsti ir taip užsimezga santykis. Juk ir Mažajam Princui jo Rožė yra kitokia nei visos. Koks būtų liūdnas gyvenimas, jei jai sakytų, kad ji visiškai tokia pati kaip ir tos, kurios auga sode. Neveltui Lapei javų spalva primena Mažojo Princo plaukus. Jis jai yra ypatingas ir kitoks, visiškai kitoks nei visi. O tame ir visas grožis.
Toks mums pasirodė ir vienas lenkas, su kuriuo užmezgėme tokią draugystę, kad rugsėjo pabaigoje jis atvažiuos mūsų aplankyti į Lietuvą. Juk atsisveikinome apsikeitę knygų rekomendacijomis, ilgais pokalbiais ant lieptelio apie vidinius rūpesčius ir daugeliu juokelių apie kartais absurdiškas stovyklos užduotis. Tiek aš jo rekomenduotą knygą jau perskaičiau, tiek jis perskaitė manąją, tad bus apie ką pakalbėti ir susitikus jau čia, Lietuvoje.
Gražios buvo ne vien mūsų naujai atrastos draugystės su kitataučiais, bet ir dar stipresnė bendrystė tarp mūsų, keturių lietuvių. Dažnai valgydavome kartu ar prisėsdavome padiskutuoti. Nes, kad ir kaip gerai moki kitą kalbą, savąja kalba vis tiek lengviau išreikšti jausmus. Tiek prisijuokėme, kad ir dabar, kartodami kai kuriuos pasakymus ar nutikimus, juokiamės iki ašarų. Ir šiaip, labai pasijautė lietuvių dvasia. Plaukdami baidarėmis visa gerkle traukėm visas lietuviškas dainas, kurios tik atėjo į galvą. Visus nustebinome atsivežtos giros skoniu ir šakočio minkštumu. Gera turėti, kam pasiguosti, kam išsipasakot ir su kuo aptarti dieną prie arbatos.
Tad iš stovyklos tą ir išsinešu. Nesakyčiau, kad esu pasisėmusi daug žinių iš to, ką mums bandė suteikti organizatoriai. Šios populiarios temos nagrinėjimas yra jau seniai pabodęs. Tačiau tik įrodėme, kad galima mylėti kitą vien dėlto, kad ir jis turi gražią sielą, kurią sukūrė Jis. Dar ir dabar mano stalčiuje guli nuo kitų dalyvių gauti laiškeliai. Šypsaus juos skaitydama. Ir jau seniai tiek nedžiūgavau, kad gimiau būtent lietuve. Turime gražų kraštą, reikia nepamiršti, kad esame ypatingi savaip, kad verta už tai mylėti savo šalį.
Už paramą Ateitininkų federacijos tarptautinėms veikloms dėkojame Jaunimo reikalų agentūrai prie SADM bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.
Už paramą Moksleivių ateitininkų vasaros akademijai Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos katalikų religinės šalpos fondui, Jaunimo reikalų agentūrai prie SADM bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.