JAV lietuviai kovoje už tėvynės laisvę: Vygantas, Pugevičius, Kojelis

JAV lietuvių tarpe – tūkstančiai garbingų, Lietuvai ir lietuvybei nusipelniusių vardų, kurie šiandien nepelnytai primiršti. Lietuvoje iki šiol nesame deramai apmąstę ir pagerbę išeivijos nuopelnų mūsų tėvynės laisvės byloje, o taip pat jos indėlio Lietuvos sėkmės istorijoje jau atgavus nepriklausomybę, kai greitai ir sklandžiai įsiliejome į Vakarų pasaulio valstybių šeimą, iš kurios kadais buvome jėga išplėšti. Norisi tikėti, kad ilgainiui pajėgsime apmąstyti ir susisteminti išeivijos darbus bei nuopelnus (išsami išeivijos lietuvių istorija dar turės būti parašyta!), o kol kas šis straipsnis tegul būna kuklus indėlis stengiantis bent šį tą užrašyti, priminti, aktualizuoti.

Teneužpyksta istorikai ir visi, kurie ne mažiau nusipelnę, tačiau šiame tekste neminimi. Apie šiuos tris JAV lietuvius pasirinkau rašyti todėl, kad jų visuomeniniai žygiai (su politiškumo atspalviu) man yra žinomi ir padarę neišdildomą įspūdį. Paminėsiu čia jų svarbiausius pasiekimus, kurie geriausiai atspindi, kokią plačią visuomeninę-politinę įtaką buvo pasiekę mūsų tėvynainiai tolimosiose JAV. 

Tikiu, jog susipažinę su šiais trimis herojais, kurie, be kita ko, daug prisidėjo prie ateitininkijos klestėjimo JAV, pritarsite, jog kalbėdami apie Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę niekaip negalime apsieiti nepaminėję jų svaraus indėlio. Ačiū jiems, kad niekada nepamiršo tėvynės, ją nešiojosi širdyse ir kaskart pirmiausia rinkosi veikti Lietuvos labui.

1959 m. Vytautas Vygantas išrinktas tarptautinės katalikų studentų organizacijos „Pax Romana“ pirmininku. 

Vytautas Vygantas išeivijoje buvo vienas iš labiausiai ateitininkus auginusių, jų sąmoningumu besirūpinusių žmonių. Jo vaidmuo taip pat labai svarbus Ateitininkų federacijos veiklos centrą perkeliant į Lietuvą, jai atkūrus nepriklausomybę.

Vytauto Vyganto dukra Monika Vygantaitė-Sabalienė pasakoja, kad tėtis į ateitininkišką veiklą įsitraukė būdamas visai jaunas, dar mokydamasis lietuvių gimnazijoje, veikusioje karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, ir organizacijoje aktyviai veikė iki pat gyvenimo pabaigos. Pasak jos, ateitininkija padėjo jam suprasti save, suformavo jo gyvenimo siekius.

Vygantaitė-Sabalienė dalijasi, jog Vygantas laikė save ideocentriniu žmogumi, kuriam ateitininkų idėjos nebuvo tik sausa teorija, bet realiai gyvenimą formuojanti jėga. Realizmas ir idealizmas unikaliai persipynė V. Vyganto asmenyje, todėl dukra jį apibūdina kaip pragmatišką idealistą, kuris mokėjo praktiniais būdais įgyvendinti siekį „Visa atnaujinti Kristuje“. Tai gerai atskleidžia ir V. Vyganto mėgtas šūkis: „Mūsų gyvenimo tikslas yra tobulėti kelionėje į Kristų“.

Vygantas buvo be galo veiklus žmogus, pasižymėjęs vadovavimo ir organizavimo talentu bei dideliu įžvalgumu. Jis tikėjo, kad įmanoma ir labai reikalinga paveikti kitus bei pasaulį savo idėjomis. Vėliau šie jo asmenybės bruožai buvo dar sustiprinti mokslo srities doktorato industrinės psichologijos srityje.

Rūpestis lietuvybės išsaugojimu išeivijoje tapo vienu svarbiausių V. Vyganto sau keltų uždavinių ir visuomeninės veiklos orientyrų. Net pasiekęs profesinių aukštumų, tapęs vienos „American Airlines“ dukterinių įmonių viceprezidentu, jis niekada neatitrūko nuo plačios visuomeninės veiklos ne tik tarp lietuvių, bet ir tarptautiniu mastu.

Vygantas dažnai burdavo ateitininkus bendriems tikslams. Jam rūpėjo ateitininkų sąjūdžio tęstinumas ir įsitvirtinimas už Lietuvos ribų. Dar būdamas Vokietijoje suorganizavo moksleivių kuopą, o vėliau, apsigyvenęs JAV, 1951 m. surengė pirmąją moksleivių stovyklą. Dirbo Simo Sužiedėlio, Juozo Girniaus vadovautose Ateitininkų federacijos valdybose. Septintajame dešimtmetyje tapo kun. Stasio Ylos pagrindiniu pagalbininku rengiant moksleivių ateitininkų kursus. Kun. Ylai mirus, V. Vygantas perėmė šių kursų programos vadovo pareigas, rūpinosi kursų organizavimu, programos sudarymu, būrė vadovus, skaitė paskaitas. Iš viso jaunimą moksleivių ideologiniuose kursuose ugdė net tris dešimtmečius. Kaip pastebi V. Vyganto dukra, jis pasižymėjo optimistišku nusiteikimu, labai pasitikėjo jaunimu, skatino veikti. Arkivyskupas Gintaras Grušas, ambasadorė Gintė Damušytė, kun. Arvydas Žygas, dirigentas, chorvedys Darius Polikaitis – tai tik keli žymūs šių kursų abiturientai.

Vytauto Vyganto veiklos barai apima daugelį svarbių lietuvybės išsaugojimo ir sklaidos išeivijoje sričių, taip pat ir už ateitininkijos ribų. Aktyviai dalyvavo Lietuvių studentų sąjungos valdyboje ir 1954 m., būdamas vos 24 metų amžiaus, tapo žurnalo „Lituanus“ steigėju bei spiritus movens. Žurnalo tikslas – anglų kalba supažindinti skaitytoją su Lietuvos kultūra, istorija, politine ir socialine padėtimi. Dešimtmetį V. Vygantas būrė redakcinius kolektyvus, vystė žurnalo koncepciją, rūpinosi tiražu, finansais, spausdinimu, informavo lietuvių visuomenę apie leidinio svarbą. „Lituanus“ net 50 metų išliko vienintelis tokio pobūdžio leidinys išeivijoje.

Būdamas 29 m. V. Vygantas 1959 m. buvo išrinktas tarptautinio katalikų studentų sąjūdžio „Pax Romana“ pirmininku, vėliau šioms pareigoms perrinktas iš viso trims kadencijoms. Pasak M. Vygantaitės-Sabalienės, vadovaudamas šiai pasaulinei katalikų organizacijai, jis sovietų okupuotoms šalims, kurios tuo metu buvo išbrauktos iš pasaulio šalių žemėlapių, V. Vygantas iškovojo teisę likti pilnateisėmis „Pax Romana“ narėmis. Pasinaudodamas pareigomis jis stengėsi informuoti pasaulio katalikus intelektualus apie Lietuvos okupaciją ir komunizmo keliamą grėsmę pasauliui. Remdamasis ateitininkiškoje veikloje sukaupta patirtimi, ruošė vadovų kursus, kuriuose dalyvavo būsimieji Europos, Azijos, Afrikos, Pietų Amerikos katalikai aktyvistai ir vadovai. Vyganto pirmininkavimo laikotarpis sutapo su Vatikano II suvažiavimu – vienu svarbiausių XX amžiaus Katalikų Bažnyčios istorijos momentų, todėl V. Vygantas buvo kviečiamas teikti pasiūlymus šio suvažiavimo liturginei komisijai. Taip pat pirmininkaudamas organizacijai jis dalyvavo dviejose privačiose audiencijose su popiežiais Jonu XXIII ir Pauliumi VI. 1967 m. popiežius Paulius VI V. Vygantui įteikė įvertinimo medalį.

Vygantaitė-Sabalienė apibendrina, jog Vytautas Vygantas buvo veiklos ir žodžio žmogus. Tačiau jo indėlis lietuviams katalikams ir lietuvybės sklaidai šiandien sunkiau apčiuopiamas pirmiausia todėl, kad jis niekuomet nesiekė vadovaujančių postų, dažniausiai rinkdavosi likti užkulisiuose, išskyrus tuos atvejus, kai, kaip yra sakęs artimiesiams, negalėjęs tų postų išvengti.

Vygantas iki pat mirties išliko nepailstamai energingas ir veiklus optimistas. 1994 metais Vilniuje vykusiame ateitininkų kongrese kvietė visuose veiksmuose vadovautis ateitininkiška perspektyva: „Ateitį regim Tėvynės laimingą!“ 

1997 m. Nepaprastojoje ateitininkų konferencijoje Palangoje V. Vygantui buvo suteiktas Ateitininkų federacijos Garbės pirmininko titulas. Jo talentai ir nuveikti darbai neabejotinai užtikrina jam vietą svarbiausiųjų ateitininkijos vadų tarpe.

Parengta pagal Monikos Vygantaitės-Sabalienės atsiminimus ir jos saugomą Vytauto Vyganto archyvinę medžiagą.

1976 m. Kazimieras Pugevičius – Lietuvių katalikų religinės šalpos (toliau – LKRŠ) reikalų vedėjas, Informacijos centro steigėjas, nuo 1976 iki 1992 m. aktyviai rūpinęsis materialine ir dvasine parama okupuotai Lietuvai. Vienas svarbiausių darbų – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ vertimas į anglų kalbą, dauginimas ir platinimas visame pasaulyje. 

Tačiau „Kronikos“ sklaida kun. Pugevičiaus vadovautos LKRŠ misija neapsiribojo. Stebina jo nusibrėžtų veiklos krypčių gausa, apimtys ir pajėgumai, kuriuos iš dalies paaiškina buvusios ilgametės kun. Pugevičiaus bendradarbės ambasadorės Gintės Damušytės prisiminimai: „Kunigas Pugevičius lankydavo amerikiečių parapijas ir, gavęs vyskupijų leidimus, pravesdavo rinkliavas persekiojamai Lietuvos bažnyčiai. Tuo mes išsiskyrėme iš daugelio kitų išeivijos organizacijų, nes turėjome nepaprastai daug paramos iš pačios Amerikos visuomenės, kuri suprato Religinės šalpos misiją ir ją stipriai paremdavo“. 

Kun. Pugevičius su bendradarbiais aktyviai rinko finansinę paramą, kurią pinigais ar nupirktais daiktais siųsdavo į Lietuvą, tačiau tuo pat metu nepaliovė apie persekiojamą Lietuvos Bažnyčią ir jos tikinčiuosius kalbėti Amerikos visuomenei bei JAV valdžios pareigūnams – dėl to buvo susitikęs su tuometiniu  JAV prezidentu Ronaldu Reaganu bei JAV senatoriais. 

Šalpa su kun. Pugevičiumi priešaky rengdavo maldos bei protesto akcijas, už kurias, kaip pats kun. Pugevičius rašo savo atsiminimuose, ne kartą teko praleisti dieną teisme ir areštinėje. Apie vieną tokių demonstracijų pasakoja viena jos organizatorių ir dalyvių G. Damušytė, iki šiol išsaugojusi nuotrauką, kur kun. Pugevičius areštuotas ir tikrinamas policijos pareigūnų prieš pasodinant į policijos vagonėlį: „Maskvos Olimpinių žaidynių atidarymo dieną mes, Amerikos lietuvių jaunimas, nusprendėme išnaudoti, kaip progą atkreipti dėmesį į Lietuvos okupaciją. Susirinkome 18 jaunuolių, į tą grupę įėjo ir kunigas Kazimieras Pugevičius, ir filmo „Šuolis“ herojus Simas Kudirka. Žinojom, kad pažeisim federalinį įstatymą, nes buvom numatę su grandinėmis prisirakinti prie sovietų ambasados tvoros, o įstatymas draudžia protestuoti arčiau nei 150 metrų nuo diplomatinės atstovybės. Bet mes labai norėjome atkreipti dėmesį į mūsų tikslą, patekti į spaudą, tad surizikavom. Prie ambasados per visą gatvę iškabinome transparantą su užrašu: „Laisvę Lietuvai – dabar!“ Kai kuriems iš mūsų pavyko prisirišti prie tvoros, kiti nespėjo, nes tuoj suvažiavo policija ir net su sraigtasparniu ėmė virš mūsų sukiotis. Prisirakinusius su didelėm žnyplėmis tuoj pat nukabino, visiems uždėjo antrankius ir nuvežė į Vašingtono miesto kalėjimą. Ačiū Dievui, turėjome Amerikos lietuvį teisininką, kuris ėmėsi mus ginti ir areštinėje teko praleisti tik dieną – teisėjas matė, kad mes tik grupė studentų, niekuo anksčiau nenusikaltusių, todėl tą pačią dieną mus paleido. Bet paskui vis tiek tampė po teismus, ir iš 18 dalyvių trys buvo nuteisti, nes diplomatinės atstovybės sargybiniai prisiminė, kad spėjo žodžiu juos perspėti, jog jie pažeidžia įstatymą. Kitų nespėjo ir buvome išteisinti. Ši mūsų akcija plačiai nuskambėjo spaudoje, net „Washington Post“ parašė, Lietuvos laisvės byla sulaukė daug dėmesio.“

Kun. Pugevičius savo atsiminimuose pažymi, jog „Religinės šalpos“ darbas, ypač „Kronikoms“ pradėjus plisti Vakaruose, vėl išeivijos lietuvių tarpe įžiebė jau spėjusią prigesti kovos už Lietuvos laisvę ugnį. Jis suaktualino Lietuvos laisvės klausimą ir vėl iškėlė jį į viešąjį diskursą sulaukus patikimų žinių iš vis dar kovojančios Lietuvos. Taip pat telkė išeivijos lietuvius padėti Lietuvai, skatino tarpusavio sutarimą rūpinantis bendru tikslu.

Gražiai kun. Pugevičiaus nuopelnai apibendrinami Monikos Paulavičiūtės-Kungienės knygoje „Lietuvių katalikų religinė šalpa 1961-2011 m.: veiklos frangmentai“. Pasak autorės, „kun. Pugevičius paaukojo be galo daug darbo ir talento okupuotos Lietuvos labui. <…> buvo aktyvus, talentingas, sumanus LKR Šalpos vedėjas. Visa savo prigimtimi jis buvo visuomenininkas. Jo bendravimas su žmonėmis, sąmojis, iškalba, orientacija, įtikinimo jėga, įžvalga, naujų idėjų iškėlimas, kantrybė, nuolatinės kelionės po parapijas, susitikimai, politinis bei diplomatinis darbas buvo neįkainojama parama okupuotai Lietuvos katalikų Bažnyčiai ir tikintiesiems“.

Parengta remiantis Vytauto Raškausko užrašytais ambasadorės Gintės Damušytės atsiminimais ir Monikos Paulavičiūtės-Kungienės knygos „Lietuvių katalikų religinė šalpa 1961-2011 m.: veiklos frangmentai“ (Niujorkas, 2012 m.) informacija.

1983 m. Lino Juozo Kojelio, kuris tuo metu dirbo JAV prezidento Ronaldo Reagano ryšių su visuomene skyriuje, iniciatyva į Baltuosius rūmus pakviesta 200 Baltijos valstybių atstovų. R. Reaganas pasirašė kreipimąsi, kuriame dar kartą patvirtina JAV Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politika. Pareiškimas taip pat buvo perduotas Jungtinėms Tautoms ir tapo vienu svarbiausių oficialių JAV dokumentų Baltijos šalių laisvės byloje.

Toliau pateikiame laikraštyje „Europos lietuvis“ skelbtą JAV Prezidento Ronaldo Reagano deklaracijos tekstą, kuriame, be kita ko, numatoma birželio 14-ąją JAV minėti kaip Baltų laisvės dieną. Šios dienos oficialus paminėjimas tapo svarbiu simboliniu veiksmu, pripažįstant Baltijos tautų teisę į laisvę ir nepriklausomybę ir kartu dar sykį paneigiant sovietų įvykdytos Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos legitimumą. Ronaldo Reagano pasirašyta deklaracija skambėjo taip:

„1940 metais Sovietų karinės pajėgos įsiveržė ir okupavo nepriklausomas valstybes: Lietuvą, Latviją ir Estiją. Taikingos Vakarų krypties Baltijos valstybės buvo sutriuškintos jų nedraugiško kaimyno ginklo jėga. Gėdingos Ribbentropo–Molotovo sutarties ciniška priedanga Sov. Sąjunga priverstinai įjungė tas tris Baltijos respublikas į savo imperiją. 

Po sovietų inkorporacijos dešimtys tūkstančių Baltijos piliečių buvo įkalinta, deportuota, persekiojama ir nužudyta. Jų religijos, kultūrinės ir istorinės vertybės buvo suniekintos. Svetima politinė santvarka, kuri yra įvesta jų kraštuose, siekė priversti tų kraštų žmones priimti totalitarinės valdžios jiems nepriimtiną santvarką. Bet sovietams nepavyko.

Šiandien Baltijos tautos tęsia kovą, siekdamos laisvės, kokią turime mes. Tie vyrai ir moterys pergyvena kalėjimus, tremtį ir persekiojimus už savo įsitikinimus. Drąsūs lietuviai, latviai ir estai vis dar siekia žmogaus teisių, kad galėtų galvoti, kalbėti ir tikėti pagal savo sąžinės balsą. 

Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai supranta Baltijos tautų teisėtas aspiracijas į valstybinę nepriklausomybę, ir mes negalime tylėti matydami nuolatinį Sov. Sąjungos vyriausybės atsisakymą leisti toms tautoms būti laisvomis. Mes palaikome jų teisę nuspręsti savo tautos likimą, laisvą nuo svetimo dominavimo. 

JAV vyriausybė niekad nepripažino Baltijos valstybių priverstino įjungimo į Sov. Sąjungą ir nepadarys to ateityje. 

Ginant Baltijos tautų teises, Jungtinės Amerikos Valstijos nėra pačios vienos. Sausio 13 dieną Europos Parlamentas priėmė daugumos balsų rezoliuciją „Dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje“, kurioje buvo reikalaujama grąžinti Baltijos valstybėms laisvo apsisprendimo teisę.

JAV Kongresas, priėmęs jungtinę Parlamento rezoliuciją Nr. 201, įgaliojo ir prašė prezidentą paskelbti 1983 metų birželio 14-tąją „Baltų laisvės diena“. 

Todėl aš, Ronaldas Reaganas, Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas, šiuomi skelbiu 1983 m. birželio 14-tąją „Baltų laisvės diena“. Kviečiu JAV gyventojus ruošti tą dieną atitinkamus minėjimus ir iškilmes ir taip patvirtinti mūsų įsipareigojimą siekti laisvės visoms pavergtoms tautoms. 

Šiuo aš patvirtinu ir pasirašau šią deklaraciją 1983 – mūsų Viešpaties metų – birželio tryliktą dieną ir du šimtai septintais Amerikos Jungtinių Valstijų nepriklausomybės metais.“ 

Parengta pagal Šaltiniai.info (pirminis šaltinis – laikraštis „Europos lietuvis“ nr. 25 (1662), 1983 06 24, p. 1) paskelbtą informaciją.