„Jaunimas – Lietuvos ateitis“, šūkauja dažnas politikas. Ir nė kiek neklysta. Beje, jam jauni žmonės turėtų būti itin įdomūs, nes kas kiti, jei ne politikai kuria valstybės ateities vizijas? Tačiau šis straipsnis ne apie politiką. Tai – kvietimas. Kvietimas vyresniems, suaugusiems. Mes, jaunimas, esame didelė jėga, nesustabdoma banga. Bet mums itin reikalinga kryptis, tikslas, kurį galite duoti būtent jūs. Nenorime griauti, norime statyti. Kartu šis straipsnis yra ir įspėjimas. Įspėjimas, ką gali padaryti netikrų idealų suvedžiotas jaunimas. Bet apie viską nuo pradžių…
Praeitąjį amžių galima drąsiai vadinti ideologijų amžiumi. Tiek „izmų“ vargu ar ateityje bebus. Tragiška, bet absoliuti dauguma jų atnešė tik mirtį, skausmą ir ašaras – tikrai ne tą, ką žadėjo. Šiuolaikinį žmogų nepaprastai stebina, koks milžiniškas buvo tų ideologijų palaikymas tarp žmonių, ypač tarp jaunų. Dabar kalbama apie liberalųjį, tolerantišką, išsilavinusį jaunimą, kuris, rodos, nepajėgus net mažo piketėlio suorganizuoti. Tačiau būtent jaunimo rankos pastatė daugelį diktatorių į valdžią, o didžioji dalis revoliucionierių savo „karjerą“ pradėjo būtent jauni. Ir dėl visko kaltas tas jaunas verdantis kraujas, tas nuotykių ir iššūkių troškimas. Ne, ir šiais laikais jis niekur neišgaravo.
Artimuosiuose rytuose vadinamoji „Islamo valstybė“, jeigu dar prisimenam, net kelis metus kapojo galvas, o dabar, Sirijoje ir vėl keičiantis valdžiai, turi galimybę atgimti. Absoliuti dauguma jos narių buvo ir yra – jauni musulmonai. Kilę iš žemiausių visuomenės sluoksnių, neturėję nei rimto darbo, nei išsilavinimo. Stūmę laiką siaurose perpildytų Damasko ir Bagdado priemiesčių gatvelėse. Viena iš netiesioginių pilietinio karo Sirijoje priežasčių laikoma ilgametė sausra. Jos nualintos žemės nebeteikė tų skurdžių vaisių ir alkis privertė daugybę jaunų sirų keltis į didesniųjų miestų priemiesčius. O ir gyventojų sudėtis čia visiškai kitokia nei pas mus – jauni žmonės (nuo 15 iki 30 metų) sudaro trečdalį visų gyventojų. Kitaip sakant, septyni milijonai energija ir maksimalizmu kunkuliuojančių jaunuolių, daugiau nei pusė jų – bedarbiai. O šalį tuo tarpu valdo autoritarinis režimas, nuobodūs seni dėdės su apkerpėjusiais praeito amžiaus šūkiais. Jokių vertybinių pavyzdžių, jokių kilnių autoritetų, jokių permainų, jokių galimybių prasimušti iš savo vargano gyvenimo. Jaunas žmogus, kol nerado darbo, nesukūrė šeimos ir nepasistatė namų, dar neturi ko prarasti (neatsitiktinė aliuzija į darbininkus, kurie, pasak praeito amžiaus demagogų „neturi ką prarasti, išskyrus savo grandines“). Todėl ir šitie septyni milijonai sirų išėjo į gatves, o po to išėjo ir kovoti. Tada jiems buvo pažadėta, kad jūs, jaunieji islamo kariai, būsite pradžia tūkstantmečio kalifato, o dėl jūsų vargano gyvenimo kalti jie ir tik jie: Asadas, alavitai, krikščionys, Amerika, Europa, Rusija, Iranas (sąrašas vis tęsiamas), o vienintelis išsigelbėjimas – tyras, nesuterštas, neatmieštas islamas. Žiaurūs, bet aiškūs įsakymai; galingas, bet morališkai išsigimęs priešas; negailestingas, bet teisingas visagalis Alahas, kurio vardu ir kovojama bei tuzinai nekaltų mergelių mirusiems už šventą Islamo reikalą. Kam visa tai pasakoju? Noriu parodyti, ką gali padaryti be aiškių gairių paliktas jaunimas. Mano aprašytu atveju – baisius dalykus. Bet tą pačią kunkuliuojančią jaunystę, tuos septynis milijonus buvo galima pakreipti ir kita linkme…
Mūsų tautoje padėtis visiškai neprimena Sirijos. Gyvename gerai, darbus turime, šeimas kuriame, tiesa, vis netvirtesnes. O svarbiausia – jaunų žmonių pas mus nedaug, o su kiekvienais metais vis mažiau. Dėl to ir gyvename ramiai, niekas į gatves neina, protestų nekelia, langų nedaužo, net gatvėse ir tose vis rečiau sutinki besišlaistančius jaunuolius. Tačiau neapsigaukime, tobulybės nepasiekėme, bendrojo gėrio dar toli gražu nesukūrėme. O be jaunatviško maksimalizmo to padaryti ir nepavyks. Pas jaunus žmones, ypač vaikus, visuomet yra toks didelis noras gyventi, iš pradžių tyrinėti, o paaugus – keisti pasaulį. Todėl jie ir visąlaik juda, kruta, nė už ką nenori eiti miegot ir tik visiškai išsekę krinta į lovas ar kur papuola. O suaugę žmonės dažnai nori geriau miegoti, nori ramybės. Jie jau yra pripratę prie įprastos tvarkos ir yra įsitikinę, kad pokyčiai atneš tik problemas. Kaip gali buvusių komjaunuolių karta sukurti pilietišką visuomenę? Jaunas žmogus dar nėra įvaldęs „baltojo melo“ meno, dar nesupranta, kodėl reikėtų patylėti prieš savo viršininką. Tad kas kitas, jei ne jaunoji karta yra pajėgi sukurti dorovingą ir patriotišką visuomenę?
Koks gi turėtų būti tas tikslas, kurio siektų jaunas žmogus? Be abejonės aukštas, pasiekiamas sunkiai, ne per dieną ar dvi, reikalaujantis milžiniškų pastangų, bet taip pat žadantis didelį atlygį. Kilnus, doras idealas, padedantis atsiskleisti dorybėms, o ne puikybei. Įpinkime čia ir vertybes, jos taip pat turi būti aukštos, o kartais, galbūt, ir griežtos. Jokių dviprasmybių, slidžių vietų ar drungnumo.
Kvepia ekstremizmu, taip? Jaunatvišku kategoriškumu ir maksimalizmu. Baisi jėga. Visos revoliucijos kilo būtent šios jėgos vedinos. Tautas ir valstybes apgynė ne kilnūs ponai generaliniame štabe, bet tūkstančiai jaunų žmonių, pasiruošusių guldyti savo gyvybę. Bet be gero lyderio, subrendusio autoriteto, ši jėga gali pavirst ir į strimgalvį bėgimą iš fronto linijos, atsisukimą į netikras vertybes. Saugokimės to, kaip saugomės visa naikinančio gaisro, ir sutramdykime tai, kaip sutramdome ugnį, kad ji šildytų mūsų namus.
Gerai, sakysit, tai kur mums tų jaunų žmonių rasti? Visų pirma, kiekviena sutuoktinių porą turi nepaprastą dovaną – patys atnešti į šį pasaulį jauną žmogų. O kas, jeigu reikia rasti čia ir dabar? Mielieji, universitetų auditorijos, gimnazijų klasės yra pilnos jaunų žmonių, trokštančių būti pastebėtais, nuveikti didžiulius darbus ir turinčių plačių svajonių, kurios dažnai sudūžta, pamačius suaugusių žmonių „realybę“. Kiekvieną vakarą tūkstančiai Lietuvos ir Vakarų studentų sėdasi prie kompiuterio savo nugyventuose bendrabučiuose ir pliekia žinutėmis arba kompiuterinius žaidimus. Jie akimirksniu mestų šiuos niekniekius, jei tik kas parodytų aukštą ir dorą tikslą. Tikslą, dėl kurio verta aukoti laiką, pinigus ir sveikatą, bet kuris vienintelis gali atnešti tą sunkiai apibrėžiamą, bet realų jausmą – gyvenimo pilnatvę. Jie ieško vedlių, žmonių, į kuriuos galėtų lygiuotis, jų priežiūroje tobulėti ir skleistis. Dauguma talentų sužibo būtent tada, kai kažkoks suaugęs žmogus juos pastebėjo ir pradėjo globoti. Bet kokia investicija į žmogų atsiperka, o į jauną – dešimteriopai. Tad kodėl tuštėjančiuose lietuvių namuose taip dažnai neatsiranda kambario ir tautos ateičiai – jaunam studentui ar moksleiviui..?
Sirakūzų išminčius Pitagoras yra pasakęs: „Duokit man atramos tašką, ir aš pajudinsiu Žemę“. O mes, jaunimas, sakom: duokit mums kilnų ir aukštą tikslą, ir mes pakeisim pasaulį.
