Jau 37 metai eina, kai Rygoje gyvena Birutė Januškienė. Ši 71-erių metų moteris – Sopulingosios Dievo Motinos bažnyčios lietuvių parapijos siela. Ji papasakojo apie savo, kaip užsienyje esančios lietuvės, gyvenimą Latvijoje. O priežasčių, kodėl ji atsidūrė Rygoje ir kaip jai tikėjimas tapo svarbus, užuomazgas galima rasti nuo pat vaikystės.
Pirmasis skyrius. Vaikystė
1951-ųjų metų gegužės 2-ąją dieną Pagryžuvio ligoninėje gimė Birutė. Netrukus ši mergaitė tapo našlaite. Kai jai buvo 2,5 metų, jos mamytė ištekėjo darsyk. Taip Birutė persikėlė gyventi į kaimelį šalia Liolių. Šeimoje gimė dar 4 vaikai. Birutės 2 broliukai ir 2 sesutės niekada negalėjo suprasti, kodėl jų vyriausioji sesuo yra kitokia. Dėl šios priežasties Birutė buvo engiama. Dabar ji mano, jog veikiausiai Dievas ją išsiuntė gyventi į kitą valstybę, kad ji atsiskirtų nuo savųjų. Ir nors dešimtmečius Birutė pragyveno Rygoje neramiai, jausdama didžiulę nostalgiją Lietuvai, tik prieš keletą metų ji susitaikė su Viešpaties noru. Dėl to ji nusprendė, kad norėtų būti palaidota Latvijoje, tiesa, su lietuviškais tautiniais drabužiais.
Birutės pažintis su Visagaliu užsimezgė taip pat vaikystėje. Liolių bažnyčioje jai katechetė papasakojo, kas yra Dievas, kaip Jį pajusti, išmokė maldelių. Birutė priėjo išpažinties ir Pirmosios Komunijos. Taip pat tikėjimo mokė ir jos močiutė – tai ji išmokė mergaitę melstis nesiblaškant. Birutės močiutė labai pykdavo ant savo sūnaus, kuris kalbėdamas „Tėve mūsų“ maldą judindavo kojas. O Birutė buvo anūkėlė, kuri klausėsi pastabų.
Visgi mergaitė labiausiai pajuto Dievo artumą, kai susirgo jos mama – jai buvo kraujo užkrėtimas. Tuo metu Birutei buvo 7 metai ir 7 mėnesiai ir jai teko auginti savo sesutę, gimusią tik prieš 7 mėnesius, dar vieną sesutę ir broliuką. Apie pusmetį mamytė gydėsi Šiauliuose. Kai tėvukas nusprendė ją parsivežti į Liolius, likus 5 kilometrams iki namų, kur mamos laukė seniai jos nematę vaikai, jai pablogėjo sveikata – prasidėjo priepuoliai, kai smarkiau plaka širdis ir atrodo, kad netrukus mirsi. Birutė sako, jog tai buvo stresinė depresija, nors tuo metu niekas tokio termino nežinojo. Buvo iškviestas felčeris bei kunigas, mamytė atliko išpažintį, priėmė komuniją, gavo palaiminimą ir buvo įsakyta jos nejudinti. Po savaitės mama buvo parvežta namo. Dvejus metus Birutė buvo jos gydytoja, todėl metus negalėjo lankyti mokyklos, tad pas ją privačiai ateidavo mokytojai. Birutė pildavo mamytei ant krūtinės kamparo spirito ir savo mažais kumštukais jį įtrindavo. Mergaitė klausydavosi mamos širdies, kuri patuksendavo, sustodavo, vėl patuksendavo. Dėl to iki šios dienos Birutė yra jautri bet kokiam širdies tuksenimui. Tuo metu namuose kabėjo Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus Kristaus širdžių ikonos. Kai Birutė turėdavo laisvą minutę (neslaugydavo mamos ir neprižiūrėdavo savo brolio, sesių), ji atsiklaupdavo šalia tų ikonų ir prašydavo Dievo, kad neatimtų mamos. Nors patėvis buvo geras, visi žinojo, kas būtų pamotė – tokia kaimo senmergė, turinti vieną vaiką. To Birutė visai nenorėjo. Melsdamasi žiūrėjo ne į Kristaus veidą, bet į Jo širdį ir į ją rodantį pirštą. Po 2 metų gulėjimo lovoje mamytę pasodino į vežimėlį, kuriame sėdėdama beržų pavėsyje stebėdavo, kaip jos dukros ravi daržą. Birutė įsitikinusi – vien dėl Dievo galybės jos mamytė išgyveno. Po dvejų metų gimė dar vienas broliukas. Ir dabar, nors Birutė yra nuodugniau išnagrinėjusi Bažnyčios mokymą, jai gyvas tikėjimas toliau siejasi su tuo patyrimu šalia Kristaus Širdies ikonos. Kadangi buvo vyriausia iš vaikų, Birutė paveldėjo abi ikonas ir šiandien jos kabo jos namuose Rygoje.
Antrasis skyrius. Gyvenimas Rygoje
Birutė ištekėjo ir susilaukė sūnaus. Deja, netrukus jos vyras mirė, tad 5 metus ji augino sūnų viena. Dėl sveikatos (tuo metu Lietuvoje nebuvo galimybių gydytis) ir vyro, kuris Birutei pristatė reikalingus vaistus, moteris persikėlė gyventi į Rygą. Birutė su juo susituokė ir, nors toji santuoka ne visada buvo idiliška, svarbiausia, jog sūnus vėl turėjo tėvą.
Iki to laiko Birutė dirbo Raseinių taupomojoje kasoje. Mokykloje ji buvo pramokusi rusų kalbos, tad jei koks rusakalbis apsilankydavo Raseiniuose, būtent ji jį aptarnaudavo. Birutė buvo pervesta į Rygos taupomąją kasą, kur jai iškart reikėjo kalbėti rusiškai. Tokiu būdu ji pagilino savo rusų kalbos žinias ir netrukus po atsikraustymo pradėjo mokytis „iškraipytos lietuvių kalbos“ – latvių.
Jaunystėje Birutė dainuodavo įvairiuose ansambliuose ir dalyvaudavo dainų šventėse. Ji lygiavosi į Nelę Paltinienę, o jos muzikos mokytoja lygino jos balsą su Robertino Loretti. Vėliau Birutei buvo išoperuota angina ir jos balsas pažemėjo. Nors Latvijoje lietuviai buriasi į kolektyvus, pavyzdžiui, „Bijūnas“, Birutė nesijautė, jog jai ten vieta. Dėl to ji prisijungė prie latviško ansamblio. Kai geriau pramoko latviškai, jai ėmė kalbėti mylimo latvių dainininko Ojāro Grīnbergo dainos žodžiai: „kāpēc man dziedāt svešu dziesmu“ (kodėl man dainuoti svetimą dainą). Tad ji nusprendė išeiti iš latvių ansamblio.
Nors dainuoti Latvijoje Birutei nelabai sekėsi, užtat ji šoko. Kai dėl stuburo gavo 2 grupės neįgalumą, ji pradėjo dalyvauti moterų neįgaliųjų organizacijos „Aspazija“ veikloje. Ten ji apie 20 metų šoko ir kartu su šokėjais važiuodavo į Lietuvą, kur Birutė, pripratinta prie scenos nuo vaikystės, būdavo kaip vertėja ir vedėja.
Trečiasis skyrius. Lietuvių parapija
Dėl netinkamo kunigų elgesio Lietuvoje Birutė buvo nusivylusi dvasininkija. Sūnus jau buvo priėmęs Pirmąją Komuniją, tad Birutė kuriam laikui buvo nutolusi nuo intensyvaus religinio gyvenimo. Nors tada ji Latvijoje lankydavosi bažnyčioje tik per didžiąsias šventes, Dievas visada buvo jos širdyje.
Laikas bėgo, sūnus užaugo ir nusprendė išvažiuoti gyventi į Angliją. Birutė labai bijojo, kad jis nepasiklystų ir nepražūtų nemokėdamas kalbos. Tad ji nuėjo į Sopulingosios Dievo Motinos bažnyčią ir puolė ant kelių melstis už savo vaiką. Netikėtai prie jos priėjo moteris ir sakė: „Vaikeli, taupyk savo keliukus, tau skaudės paskui. Sėsk, Dievas mato, ko tu atėjai ir ko tu nori. Sėsk ir melskis atsisėdusi.“ Ji apkabino Birutę šiltai tarsi motina ir tą apkabinimą ji jaučia iki šiol. Vėliau moteris nuvedė Birutę giedoti prie vargonų. Ten burdavosi apie 10 giedotojų, tarp kurių Birutė buvo jauniausia. Ir taip Viešpats atvedė Birutę į lietuvių parapiją, kurioje ji tapo viena aktyviausių narių.
Anksčiau lietuviškos pamaldos vykdavo ir kitose bažnyčiose. Parapijos moterys eidavo į Rygos Šv. Pranciškaus bažnyčią giedoti rožinio, eiti kryžiaus kelią. Sopulingosios Dievo Motinos bažnyčioje pamaldos lietuvių kalba vyksta apie 36 metus – tiek laiko Birutė jau gyvena Rygoje. Tačiau ji nerimauja, kad pamaldos lietuvių kalba Rygoje gali baigtis – sumažėjo ateinančiųjų skaičius. Nors Rygoje gyvena nemažai lietuvių, dauguma jų neina į lietuvių Mišias. Kurį laiką vaikai iš Rygos lietuvių vidurinės mokyklos ateidavo bent per didžiąsias ir valstybines šventes, tačiau dabar jaunimo pamaldose mažai. O mirtis vis pasiglemžia senuosius parapijos narius – kasmet į anapilį iškeliauja 1 ar 2 lietuviai, ypač daug mirė pandemijos metu. Kadangi ateinančių tikinčiųjų lietuvių skaičius mažas, jų indėlis apmokėti bažnyčios išlaidas taip pat yra nedidelis, ypač kai kainos pakilo. Gali būti taip, kad lietuviai išsiskirstys ir pradės eiti į bažnyčias šalia namų. Juk visi supranta latviškai, be to, gali eiti ir į rusų ar lenkų pamaldas. O Birutė laikosi savo – kāpēc man dziedāt svešu dziesmu, kodėl jai melstis kita kalba – ne. Kad ir kur bebūtų, Birutė visuomet meldžiasi tik lietuviškai, nes tai yra jos tapatybės dalis. Nors dabar nėra kunigo, kilusio iš Lietuvos, Mišias aukoja nuotaikingas lietuviškai pramokęs latvis Andris, o klebonauja lenkų kilmės kunigas Andžėjus.
Parapijiečiai rūpinasi kitais ir palaiko vieni kitus maldoje. Kartais kartu pasibūna ir po Mišių. Kai buvo kunigas Algimantas Gudaitis, po Mišių jis kartu su parapijiečiais eidavo į kavinę pasėdėti, padainuoti. Algimantas išmokė senuosius lietuvius persižegnoti prie stalo. Su parapijiečiais į kavinę eidavo ir kunigas Gintaras Vitkus, kuris, anot Birutės, puikus pamokslininkas. Dauguma parapijiečių namuose jaučiasi vieniši, tad nuėjimas kartu į kavinę atneša daug džiugesio.
Birutė – tikras parapijos šviesulys, jos širdyje lietuvių parapija ne vien sekmadieniais. Ji turi visų bendruomenės narių telefonų numerius ir stengiasi kartą per savaitę paskambinti, pasiteirauti, kaip jaučiasi. Ji sveikina parapijiečius gimimo dienos proga. Kai kunigas Gintaras susirgo koronavirusu ir jau žadėjo palikti Rygos lietuvių parapiją, Birutė nupirko kepalą juodos latviškos duonos ir rankšluostį. O pavasarį pusmetį prie parapijos buvo prisijungusios dvi mainų dalyvės, studentės Severija ir Gabrielė. Joms išvykstant, Birutei buvo svarbu parodyti dėkingumą ir meilę, norėjo palikti gerą prisiminimą, tad iš parapijiečių susirinko truputėlį pinigų ir įteikė joms puodukus su latviškais motyvais.
Tekstas baigiasi, tačiau ne istorija apie Rygoje gyvenančią Birutę, nes jos dar laukia gausybė staigmenų ateityje. O papasakoti apie viską galės, kai atvyksite 9 val.į lietuvių Mišias Rygos Sopulingosios Dievo Motinos bažnyčioje.