Tik pasiekus Antakalnio kiemus, atrodo, jog esu ne Vilniuje: pakeliui nuskinu šilauogę, praeinu akmenyje iškaltą „Velykų bobutės“ skulptūrą, taksofono būdelę, prikrautą knygų, ir išgirstu Eolo arfos vėjo varpų garsus – tikslas pasiektas, pagaliau esu menininko Gitenio Umbraso valdose. Kalbamės apie jaunystės tylos eksperimentus, jau Venecijoje sugalvotą Šv. Kristoforo mozaikos eskizą ir tai, ko negalime išmatuoti kilogramais.
Kur užaugote ir kada supratote, jog būsite menininkas?
Gyvenu tame pačiame bute, kuriame ir gimiau. Nedaugelis vilniečių galėtų tai pasakyti. Čia, po tėvų sodintomis obelimis, likę daryti sekretai, laidotas miręs balandis. Visa ši aplinka yra mano gimtinė. Tėtis buvo architektas, mama – grafikė. Trečiame aukšte gyveno tekstilininkė Honorota Razmienė. Kitame name buvo įsikūrę Adamoniai, Juta Čeičytė. Toks buvo tėvų ratas, tokia buvo aplinka, kurioje vaikystėje dūkdavome. Pamenu, asfaltuojant dabartinę Oginskio (anksčiau Lentupio) gatvę, iš akmenėlių karštame asfalte sudėliojome savo vardus, taip pat paišėme ant silikatinių plytų chruščiovkės sienose iš tėvų nukniauktomis pastelėmis. Vėliau gatvė buvo dar kelis kartus naujai asfaltuota, o namai renovuoti, apšiltinti. Po renovuotomis sienomis susiklostė keletas kultūrinių sluoksnių.
Nori skaityti toliau? Tapk „Ateities“ žurnalo prenumeratoriumi ir pirmas gauk naujausius mūsų tektus!
Prisijungti arba
Prenumeruoti
