Įsitverti simbolio: pasikartojantys ritualai

Praėjusį pavasarį pasirodžius režisierės Giedrės Beinoriūtės filmui „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ kino salėse susidomėję stebėjome, kaip kasmet Velykų naktį į Pievėnų bažnytėlę priguža žmonių – nuo smalsiomis akimis pasaulį tyrinėjančių vaikų iki jį jau puikiausiai pažįstačių senjorų. Jie neklausinėja, kam ir apie ką visa tai, jiems (beveik) nekyla abejonių, eiti į apeigas ar ne. Pievėnų pasaulis  tiesiog taip surėdytas – surinkti „sargybinius“, juos aprengti, paaiškinti taisykles, paruošti vaišes ir, galiausiai, Velyknaktį praleisti saugant Nukryžiuotąjį. Galėtume sakyti, ritualai, ir tiek. Tačiau, kodėl šie ritualai vis labiau sekuliarėjančiame pasaulyje išlieka tokie svarbūs?

Ritualo sąvoka gali būti interpretuojama įvairiai. Britų menininkas ir aktyvistas Jay Jordan savo straipsnyje „Rituals of resistance“ tai įvardijo kaip „magišką teatrą“ – magišką, nes tikime, kad intencijos ir sutelktas dėmesys turi įtakos tikrovei; teatrą, nes ritualams būdinga sava dramaturgija, scenografija, kaukės ir kostiumai. Tačiau pjesėms šiame teatre taip pat būdingi žanrai – ritualai būna sakralūs ir profaniški, veikia bendruomenę ir asmenybę, o neretai apjungia ir keletą šių aspektų. Be to, jie, kaip ir spektakliai, atviri interpretacijoms – tie patys veiksmai kiekvienam juos atliekančiam įgyja skirtingas reikšmes ir prasmes, kartu išlaikydami ir tam tikrą bendrą, vienijantį matmenį. Šie simboliai į savo glėbį priima visus norinčius, nesvarbu, koks būtų jų amžius, išsilavinimas, politinės pažiūros ar kiti visuomenei svarbūs faktoriai. Esminis kriterijus čia – tikėjimas ir pasitikėjimas ritualo galia. Kartu šis stabilumo bei kintamumo derinys leidžia ir patiems ritualams išlikti, prisitaikant prie greitai kintančio pasaulio.

Būtent šį nuolatinį kismą galėtume drąsiai įvardyti kaip vieną iš šiandienės Zeitgeist atributų. Pastovumas vis dažniau tapatinamas su nuobodumu, poilsis prilyginamas neproduktyvumui, pasitenkinimas esama padėtimi vertinamas kaip ambicijų trūkumas. Šiandienėje visuomenėje nuolat privalome mokytis, tobulėti, įveikti ir pranokti save, judėti vis pirmyn, siekti vis aukštesnių tikslų. Šalia to, atsikvėpti neleidžia ir kone kasdien kintanti politinė padėtis ar vis sparčiau tobulėjančios technologijos. Prie viso to būtina prisitaikyti, o vos tik spėjame su pokyčiais apsiprasti, stabilus pagrindas ir vėl slysta iš po kojų.

Taigi nenuostabu, kad ir mūsų laiko suvokimas tampa išskirtinai linijinis. Remiantis šia teorija, jis teka kryptingai pirmyn, nuo tam tikros pradžios iki tam tikros pabaigos: laikas yra nuolatinis judėjimas tam tikro tikslo link be jokios galimybės grįžti atgal, laikas yra nuolatinis pokytis ir progresas. Ši pajauta ypač būdinga Vakarų intelektualinei tradicijai. Tačiau galimas ir kitas suvokimo būdas, paremtas biologiniais pojūčiais – ciklinis laikas. Čia, kaip ir gamtoje, svarbiausią vietą užima įvairūs pasikartojimai, neturintys jokios aiškios krypties, užtat nepajudinamai stabilūs – Saulė kasdien teka ryte ir leidžiasi vakare, kovą (bent jau teoriškai) ateina pavasaris, rugsėjį – ruduo. Toks nuolatinis pasikartojimas, atliepiantis natūralią mūsų pajautą, suteikia saugumo ir stabilumo jausmą.

Ir būtent šis pastovumas yra esminė ritualų vertė. Jie bent retsykiais mums leidžia sąmoningai grįžti į ciklinį laiko pojūtį, tarsi Atlantai tvirtais pečiais remdami progreso dėsniams paklūstantį pasaulį. Aplink kinta viskas, išskyrus šiuos nuosekliai ir pastoviai kartojamus veiksmus: nuo mažų dienos įpročių – rytinės kavos puodelio ar vakaro su knyga, iki didžiųjų švenčių tradicijų – Kalėdų eglutės, himno giedojimo Liepos 6-ąją, kapų lankymo per Vėlines. Jų nereikia tobulinti, jiems nereikia, kad kaskart prisitaikytume prie vienokių ar kitokių naujovių. Ritualų nereikia kaskart vis iš naujo pažinti ar išmokti, pakanka juos atpažinti ir kartoti. Šiame praeinančiame, o tiksliau – prabėgančiame pasaulyje jie vieninteliai stovi ir garantuoja bent šiokį tokį stabilumą.

Dar viena šiuolaikybės Dievo rykštė – bendruomeniškumo nykimas. Viena svarbiausių postmodernios asmenybės užduočių – „būti savimi“. Kaskart ko nors naujo trokštančiame pasaulyje svarbiausiomis vertybėmis tampa unikalumas ir išskirtinumas, nuolatinis savęs kūrimas ir perkūrimas iš begalės aplink tvyrančių idėjų iki galo taip ir nesusisaistant nė su viena iš jų. Užuot save suvokus ir apibūdinus per tai, kas bendra su aplinkiniais, šiandien vis daugiau svarbos teikiame įvairiausioms skirtybėms. Žodis „bendruomenė“, kilęs iš bendrumo, vis dažniau pakeičiamas „visuomene“, į kurią telpa visi, tačiau veikiau kaip padriki individai ir jų kuriami socialiniai vaidmenys, negu tvirtus ir nuoširdžius ryšius kuriančios asmenybės. Visa tai ilgainiui tik stiprina susvetimėjimo, izoliacijos ir vienatvės jausenas, nes niekur nedingę bendruomeniškumo ir žmogiškųjų ryšių poreikiai atliepiami kitu kraštutinumu – socialinių burbulų, pagrįstų identiškomis nuomonėmis ir požiūriais, formavimusi.

Tačiau tokios, vien ideologiniu pagrindu besiformuojančios grupės, akivaizdu, skatina tik radikalizaciją ir susipriešinimą. Įsitikinę savo teisumu ir sulaukdami pakankamai palaikymo iš aplinkos, galiausiai, turėdami pakankamai pasirinkimo laisvės, su kuo ryšius megzti ir ką palikti užribyje, nė nebesistengiame išgirsti ar suprasti Kito. Ne tik nebemokame rasti kompromiso, bet net ir nebenorime kurti erdvės galimoms diskusijoms ir sutarimo atradimui. O juk būtent tai – gebėjimas tartis, susitarti ir, reikalui esant, prisitaikyti, yra esminė sąlyga ne tik bet kokiems žmogiškiesiems santykiams, bet ir šiandienės demokratinės visuomenės išsaugojimui.

Ir būtent čia svarbų, nors ir nepastebimą, vaidmenį atlieka bendruomeniniai ritualai. Tam, kad šie veiksmai vyktų ir įvyktų, reikalinga žmonių grupė – per Velykas norisi su kuo nors sudaužti kiaušinius, Liepos 6-ąją himną daug smagiau giedoti choru ir net Vėlinių neatsiejama dalis – seniai matytų draugų ir giminaičių susitikimai. Visa tai – simboliai, nesunkiai pasiduodantys skirtingoms interpretacijoms. Kaip konkretūs veiksmai šie ritualai bendri visiems, juose dalyvaujantiems, tačiau jų prasmės ir reikšmės kiekvienai asmenybei gali būti vis kitokios. Būtent tai formuoja bendrumą nepaisant skirtumų, dar daugiau – visus tuos skirtumus nepastebimai nustumia į šalį ir išryškina tai, kas mus sieja – juk Joninių laužo ratelyje ne taip ir svarbu, koks greta esančiųjų išsilavinimas ar politinės pažiūros. Svarbu, kad jie yra ir leidžia ritualui vykti. Taip gimsta tai, ką korėjiečių filosofas Byung-Chul Han vadina „bendruomene be komunikacijos“ ir priešina įprastai šiandienei „komunikacijai be bendruomenės“.

Taigi, dalyvaudami ritualiniuose veiksmuose, kuo puikiausiai sugebame pamiršti visus skirtumus, bendrauti ir rasti bendrumų, gerbti ir vertinti tuos, kurie yra aplink ir leidžia ritualui vykti. Galbūt tokio požiūrio, o gal tiksliau pajautos, išsaugojimas galėtų tapti ir kasdienių, profaniškų problemų sprendimu? Suvokimas, jog mūsų pilnatvei būtina bendruomenė, prasidedanti nuo bendravimo ir pagarbos, net jei jos nariai ir nėra identiškos mūsų kopijos.

Galiausiai ritualai, o ypač – tradiciniai, veikia ir kaip tautiškumo bei istorinės atminties simbolis. Jų dėka praeitis, o kartu ir istorija, nėra vien praėjęs ir svarbos netekęs laikas, ji kaskart sudabartinama, o kartu ir primena mums, kad taip pat esame šios bendros laiko tėkmės dalis. Suvokdami savo vietą ir vaidmenį joje, prisiimdami atsakomybę už savos istorijos tąsą, rūpinamės jos palikimo išsaugojimu ir perdavimu, o kartu, istoriją įjungdami į kasdienybę, užsitikriname ir savosios dabarties tęstinumą bei ilgalaikiškumą. Turbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl vis dar gyvuoja tokia šventė kaip Užgavėnės – ne todėl, kad išties reikėtų „vyti“ žiemą, kuri dažniausiai ir taip būna „pabėgusi“, bet todėl, kad pajustume priklausą tai pačiai bendruomenei, kaip ir mūsų protėvių bei ateities kartos. Ir būtent šiandien, kai tautos – itin abstrakčiais ryšiais jungiamos bendruomenės – išsaugojimas tampa vis sudėtingesnis, visas abstrakcijas įkūnijantys ritualai įgauna dar daugiau nepamainomos vertės.

Tad, kad ir kaip sparčiai artėtume naujomis technologijomis ir inovacijomis pripildytos ateities link, tam tikros žmogiškosios savybės svarbos vis dar nepraranda. Net ir trokšdami nuolatinių naujovių ir pokyčių, dėmesį sutelkdami vos keliasdešimčiai sekundžių, pasąmoningai ilgimės stabilumo ir pastovumo. Net ir siekdami autentiškumo ir unikalumo, atsiduodami „savęs“ paieškoms, vis dar siekiame kam nors priklausyti, bent retsykiais pamiršdami visus nesutarimus ir paprasčiausiai bendraudami. Net ir tardami esą kosmopolitiškais pasaulio piliečiais, pasąmoningai siekiame būti konkrečios tautos dalimi. Ir visa tai geriausiai atsispindi tokiame archajiškame ir simboliniame ritualų reiškinyje – tiek Pievėnų, tiek ir didžiausių megapolių gyventojai, kasdien lyg Sizifai nepailstamai kopdami aukštyn, bent retsykiais atsigręžia į šiuos simbolinius veiksmus, net jei ir netekusius tam tikro šventumo ar magijos. Būtent jie, kad ir virtę profaniškais, nuolat kintančiame ir nenuspėjamame pasaulyje garantuoja, kad išliks bent kažkas stabilaus ir vienijančio, kad Velyknaktį mažame Lietuvos kaimelyje Kristus bus išsaugotas, o kartu su juo – mūsų viltis ir tikėjimas įprastu, pažįstamu ir bendru pasauliu.