„Prisirinko tiek istorijų, kad nebežinau, kada visas išpasakosiu. Bet ateis laikas. Ateis ir mano 1001 naktis viskam papasakoti, reikės tik rasti klausytoją“, – taip vienoje Facebook žinutėje praėjus dviem mėnesiams po atvykimo į Dubajų dalijosi EXPO 2020 gidė Emilija Karčevska. Pokalbis, kuriam neprireiks 1001 nakties, bet tikrai nukels 4000 kilometrų į pietryčius: apie susitikimą su arabų kultūra, darbą didžiausioje tarptautinėje parodoje ir tikrovės paieškas.
Kaip tau šovė mintis vykti į Dubajų? Kas paskatino šiam nuotykiui?
Ši mintis atėjo pačiu reikalingiausiu man metu. Tikrai neturėjau tikslo išvažiuoti į Dubajų, dalyvauti tokiame dideliame renginyje kaip ši paroda. Kvietimą užpildyti anketą kaip pokštą atsiuntė mano draugė Karolina. Ji net negalvojo, kad ją užpildysiu ir išvyksiu. Visgi tuo metu jaučiausi labai prislėgta: slėgė darbas, rutina, kasdienės veiklos, aplinka, žmonės, kurie mane supo. Supratau praradusi tą Emiliją, kurią pažįstu. Apie anketos užpildymą niekam nepasakojau, nes svarbiausius gyvenimo sprendimus priimu su niekuo nepasitarusi. Tuo metu svarsčiau: kodėl gi nepapokštavus, juk neturiu ko prarasti. Man reikėjo iššūkio, didelio pokyčio, nes tikėjausi per tai ištrauksianti save iš to rato, į kurį buvau įsisukusi.
Mano kolegos, kurie vyko su manimi į Dubajų, dalijosi jautę dėl šios kelionės labai didelį palaikymą iš draugų: „Koks tu esi drąsus, kiek daug visko tavęs laukia, kiek tu pamatysi…“ Mano aplinkoje tokios didelės euforijos nebuvo. Atvirkščiai, mano aplinka sakė: „Tu išduodi Bažnyčią, tu išduoti Jėzų, tu vyksti dėl didesnių pinigų.“ Mano aplinka visiškai nesuvokė mano vidinio poreikio atsinaujinti, duoti sau netikėjimo patogumą, kurį tuo laikotarpiu išgyvenau. Dirbau Vilniaus arkivyskupijoje, mano draugų ratas plėtėsi, kūriau žinomumą, vardą tame lauke, kuriame dirbau. Tai buvo patogu, bet ne tai, ko man reikėjo. Kvietimas užpildyti paraišką atėjo labai laiku ir buvo lyg Dievo ištraukimas iš tikėjimo komforto į absoliutų nekomfortą. Man reikėjo kitaip išgyventi savo tikėjimą.
Ar pati vieta – Dubajus, EXPO – tapo papildoma paskata išvykimui ar visgi tau svarbiau buvo tiesiog tuo metu pakeisti aplinką, kuri tave slėgė? Jei kas nors būtų tuo metu pasiūlęs vykti į Pietų Ameriką, Australiją, ar taip pat būtum sutikusi?
Man buvo visiškai nesvarbu, į kokią šalį aš išvyksiu. Visiškai nesidomėjau Dubajumi ir tai išryškėjo mano darbo pokalbio metu. Atranką sudarė keli etapai. Perėjus pirmąjį etapą, dokumentų, gyvenimo aprašymo peržiūrą, laukė antrasis etapas – pokalbis, kuriame dalyvavo keli šimtai kandidatų. Antrame etape buvo tikrinami anglų kalbos gebėjimai bei vyko pokalbis lietuvių kalba su septynių žmonių komisija. Antrojo etapo pradžioje manęs angliškai buvo paprašyta papasakoti apie Jungtinius Arabų Emyratus bei Dubajų. Tai buvo ilgiausias pauzės momentas (juokiasi). Aš nieko nežinojau, tik tai, kad ten lankėsi popiežius Pranciškus. Vienintelė informacija, kurios prieš pokalbį ieškojau Google, kiek gyvena krikščionių, katalikų ir kiek yra bažnyčių. Taip beieškodama informacijos ir sužinojau, kad ten lankėsi Popiežius. Komisijai taip pat paminėjau, kad daugelis krikščionių yra emigrantai, atvykę iš Filipinų, Indijos, kitų šalių. Tuo mano pristatymas ir baigėsi. Toks netradicinis atsakymas komisijos narius nustebino, nes daugelis pasakojo apie dangoraižius, smėlio paplūdimius, o mane domino kai kam netradiciniais atrodantys dalykai. Buvau visiškai nepasiruošusi darbo pokalbiui ir nesidomėjau šalimi, į kurią vyksiu. Norėjau tiesiog išvykti.
Ar tikėjaisi patekti į kitą etapą? Ar tuo metu jautei, kad yra tikimybė išvykti į Dubajų ir ten praleisti pusę metų? Ar visgi tai labiau buvo savęs išbandymas?
Apie tai visai negalvojau. Mane į atranką vedė azartas, noras išbandyti save, savo ribas, pamatyti, ką aš galiu. Nemaniau, kad būsiu atrinkta ir išvyksiu į Dubajų. Tas suvokimas atėjo tik nusileidus lėktuvui Dubajaus oro uoste. Kylant eskalatoriui iš vienos erdvės į kitą (šis oro uostas yra labai didelis), pagalvojau, ką aš padariau. Atranka, pasiruošimas man atrodė tik žaidimas.
Net jau besiruošdama parodai nesuvokei, kad ten vyksi?
Tikrai nesuvokiau. Visada norėjau palikti sau galimybę apsigalvoti. Į Dubajų išvykome spalio pradžioje. Rugsėjo pradžioje jau išėjau iš darbo, pakeičiau gyvenamąją vietą, sutvarkiau daug svarbių reikalų, bet visą laiką žinojau, kad galiu ir neišvykti. Nuolat savo sprendimą kontroliavau, nes tai nebuvo mano troškimas, nesiekiau vykti ir gyventi Dubajuje. Tuo metu siautėjo Covid pandemija, buvo griežtos taisyklės, tad galėjo kažkas nutikti, galėjome nepraeiti saugumo patikros. Niekada nebuvo visiško užtikrintumo.
Gal galėtum daugiau papasakoti apie pasiruošimo etapą. Kokiam darbui ir kokiai aplinkai (juk vykai į kitą žemyną, į kitą kultūrą) jūs buvote ruošiami?
Tie, kas mus ruošė, patys neturėjo aiškaus vaizdo, kaip atrodys paroda. Mums atvykus į Dubajų, Lietuvos paviljonas – mūsų darbo vieta, įrankiai, erdvė, eksponatai – nuolat kito, buvo nuolat taisomi, nes turėjo daug defektų. Pasiruošimas buvo labiau orientuotas į pasakojimą apie Lietuvą, Lietuvos įvaizdžio formavimą, Vyriausybės patvirtintą Lietuvos pristatymo užsienyje strategijos pristatymą, būdus, kaip šia strategija remiantis mes turėtume kalbėti apie įvairias šakas: ūkį, kultūrą, ekonomiką, aplinkosaugą. Mane stebino temų lauko platumas. Teko susipažinti su daug iki tol man nežinoma informacija apie Lietuvą arba atnaujinti esamas žinias. Visgi, nors šis pasiruošimas suteikė daug žinių apie mums reikalingas sritis, konkretaus informacinio paketo, kurį turėtume prieš išvykdami žinoti, nebuvo.
Taip pat besiruošiant kelionei labai reikšminga ir svarbi buvo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo ir vieno geriausių islamo žinovų Lietuvoje Egdūno Račiaus paskaita. Joje buvo kalbama apie Artimuosius Rytus, kultūrą, etiketą, pavojus, ribas bendraujant su vyrais, vaikais, šeimomis. Buvo pristatyta, koks tame krašte yra požiūris į moterį, ko tikėtis. Buvo aptarta daugybė klausimų. Studijuodama politikos mokslus turėjau kursą apie politinį islamą. Nors tai nebuvo tiesiogiai susiję su prieš tai minėtomis temomis, tačiau truputį žinių jau turėjau, pagrindiniai principai man buvo žinomi, tad ir vykdama jaučiausi rami, nebuvo baimės patekti į svetimą kontekstą. Kartu tai ir iššūkis, noras sužinoti, kaip aš save atrasiu, elgsiuosi patekusi į tą aplinką. Buvo veikiau įdomu, smalsu nei baisu, nes tas margas pasaulis mane labai žavi ir domina.
Kiek teorinis lauko pažinimas atliepė į tą realybę, su kuria susidūrei jau nuvykusi į Dubajų?
Iš tikrųjų atliepė ir davė drąsos nebijoti tam tikrų dalykų, kurie mums atrodytų keisti, pavyzdžiui, pamačius didelę šeimą, kurią sudaro vyras, kelios žmonos, kelios kartos, keliolika žmonių, gyvenančių po vienu stogu. Kai matai tokią gausią šeimą, besilankančią parodos paviljone, kai matai, kaip viešumoje atsiskleidžia moters ir vyro santykis, suvoki, kad tai atliepia mano pirminį supratimą.
Buvo atvejų, kurių tiesiog negalėjau numatyti, ir jie mane sukrėtė. Kiek daug yra paslėpto gyvenimo po šydais, arabiškų kvepalų ir smilkalų kvapais. Mes stereotipizuojame arabišką arba musulmoniškąjį pasaulį, bet tam, kaip jie mus stereotipizuoja ir į mus žvelgia, nebuvau pasiruošusi. Mane tai labai šokiravo.
Gal gali papasakoti, kas tave šokiravo, kėlė nuostabą? Kaip jie mato Vakarų žmogų?
Galima apie tai pasakoti skirtingais pjūviais: kaip jie mato europietį, krikščionį, mane kaip jauną moterį. Nemažai žmonių, su kurias aš susidūriau, į Europą žiūri kaip į liberalizmo ir malonumų triumfą, pasilinksminimų vietą, nes musulmoniškame pasaulyje, kuriame yra aiški Šariato teisė, jie turi laikytis tam tikrų nuostatų. Tuo tarpu Europoje žmogus gali išlaisvinti visus turimus troškimus, būti toks, koks nori būti, todėl europiečiai matomi kaip visiškai laisvi žmonės.
Ar tai labiau kritika ar pavydas Vakarams?
Iš vienos pusės, jie šio skirtumo dėka save labai apibrėžia, identifikuoja savo tapatybę: esame kitokie nei Vakarai, mes laikomės Šariato ir gyvename pagal tą religinę teisę. Iš kitos pusės, jie tarsi pavydi to, ką galime leisti daryti Europoje, bet visgi jie aiškiai pabrėžia: esame kitokie nei Europa.
Įdomu ir tai, kaip jie mato krikščionybę. Per tą pusmetį susidūriau su žmonėmis, kurie labai pagarbiai kalba apie tikėjimą – patys noriai kalbėjo religinėmis temomis, klausinėjo, domėjosi, galėjome diskutuoti. Tikrai daug būta tokių, su kuriais atradau daug sąlyčio taškų. Tačiau buvo ir tų, kurie sakė, kad krikščionybė yra iškamša, jos absoliučiai neliko, vieninitelė funkcionuojanti ir gyva religija yra Islamo – tik jos nuostatų yra laikomasi, o krikščionybės jau niekas pasaulyje nebesilaiko.
Požiūris į mane, kaip į jauną moterį, buvo dažnai sukrečiantis. Kasdien į EXPO Lietuvos paviljoną ateidavo nuo 2000 iki 10 000 lankytojų. Tai didžiulė masė žmonių, kuriuos turėjome pakalbinti. Su kolegomis suskaičiavome, kad per tą pusmetį mus aplankė 1 500 000–2 000 000 žmonių. Iš jų 80 procentų buvo vyrai, matantys tave kaip prekę: „Tu man patikai, noriu tave nusipirkti“. Svarbu pabrėžti, kad nors mes savęs neapibrėžiame Rytų europiečiais, bet jie mus tokiais mato, todėl jiems nesuvokiama, kodėl jie negali manęs nusipirkti. Jie įpratę gauti, ko nori, bet kokia kaina.
Ar galėtum daugiau papasakoti apie pačią EXPO 2020 parodą? Kokius jos tikslus pavyko įžvelgti? Ar pasirinkta parodos vieta – Dubajus – turi ryšį su šiais tikslais?
Tai buvo didžiausia tarptautinė paroda. Ją aplankė daugiau nei 24 milijonai lankytojų, dalyvavo 192 šalys (Šventasis Sostas taip pat turėjo savo paviljoną). EXPO organizatoriai taip norėjo pasiekti rekordą, jog kai kurių šalių dalyvavimas parodoje buvo butaforinis, fiktyvus, jų paviljonai visiškai nereprezentavo tų šalių. Į šalis, kurios nepateikė paraiškos dalyvauti EXPO parodoje, buvo siunčiami atstovai iš Jungtinių Arabų Emyratų, kurie surinko ir atvežė į parodą tam tikrus šalių artefaktus. Taip nutiko su daugeliu Afrikos šalių paviljonų. Šios šalys kenčia badą, gyvena visiškame skurde, kenčia nuo epidemijų, turi didelį vaikų mirtingumą. Vieni skurdžiausių buvo Čado ir Somalio paviljonai. Šios valstybės neturi jokios infrastruktūros, jos net savarankiškai nedalyvavo parodoje. Tiesiog siekiant pasaulio rekordo, organizatorių pastangomis buvo sukurtos šioms šalims skirtos erdvės. Lietuva parodoje dalyvavo savarankiškai, pasistatė solidų paviljoną.
Tam, kad būtų pritraukta daugiau turistų, EXPO 2020 vyko turistinio sezono metu. JAE šiuo metu klesti dėl naftos išteklių gausos, tačiau jie supranta, kad šie ištekliai gali baigtis, tad savo finansines, ekonomines įplaukas jie turės perorientuoti taip, kad pajamos būtų gaunamos iš turizmo. Pirmasis Emyratas, kuris perorientavo savo miesto struktūrą, įvairių šakų, kultūrų vystymą, kad pritrauktų kuo didesnį pasaulio, turistų dėmesį, o kartu ir įplaukas, buvo būtent Dubajaus Emyratas. Tai lyg Disneilendas suaugusiems, pilnas pramogų – EXPO tapo viena iš jų.
Paroda vyko 5 kvadratinių kilometrų dydžio teritorijoje, jos lankytojai buvo iš pačių įvairiausių socialinių sluoksnių. Būta dienų, kai žmonės parodoje galėjo lankytis nemokamai, tuo metu būdavo labai gausios lankytojų minios, ypač vargingai gyvenančių, kurių paroda nedomino. Jų tikslas buvo aplankyti kuo daugiau paviljonų. Tokiomis dienomis susidarydavo spūstys, kai kurie paviljonai dėl lankytojų srauto net nutraukdavo veiklą. EXPO žinomumą taip pat didino čia atvykstantys politikos, kultūros, meno, sporto veikėjai, koncertai. Čia galėjai išgirsti tokių atlikėjų ir grupių kaip Christina Aguilera, The Black Eyed Peas, Coldplay, Psy, buvome Alicios Keys koncerte. Taip pat buvo atvykę Ronaldo, Messis, Jungtinės Karalystės princas Williamas, Švedijos karališkoji šeima (teko juos matyti, nes mūsų paviljonas buvo šalia Švedijos). Vyko susitikimai su ekonomikos, verslo, inovacijų, mokslo plėtros srityse dirbančiais atstovais. Pažangioms šalims EXPO paroda tapo galimybe užmegzti prekybos ryšius, integruotis į naujas rinkas, todėl ir mūsų paviljonas buvo sukonstruotas ne kad Lietuvą, jos grožį, gamtą, kultūrą pristatytų, bet supažindintų su šalyse esamomis technologijomis, kuriomis galime didžiuotis ir parduoti į užsienio rinką.
Esi gidė, dirbai Vilniaus piligrimų centre, prieš išvykdama į Dubajų apie mūsų šalį pasakodavai Vilniuje besilankantiems turistams. Kiek pasakojimas, kuriam tave ruošė vykstant į EXPO, buvo tau artimas? Kokį pasakojimą apie Lietuvą atvežei į Dubajų?
Dirbant Lietuvos paviljone, vienas iš mano tikslų buvo „nuskenuoti“ lankytoją ir suprasti, ko jam iš manęs reikia, kokia tema apie Lietuvą jį domina. Pasakojimas apie Lietuvą priklausė nuo to, kam aš jį pasakoju. Kartais būdavo atsitiktinai į mūsų paviljoną užklydusių lankytojų. Atsimenu, kartą atklydo grupelė meksikiečių, mačiau, kad Lietuva nebuvo jų lankytinų šalių sąraše, tad reikėjo rasti saitą, kuris padėtų jiems atsiminti mūsų šalį. Pokalbis vyko taip: „Jūs Meksikoje turite Gvadelupę, o mes turime Šiluvą ir Mergelę Mariją“. Jie ėmė šūkčioti: „O, Gvadelupė, Gvadelupė!“. Taip atsirado tas ryšys, saitas su Lietuva.
Mes turėjome Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų reprezentaciją – projekciją „Angelų takais“ naudojant virtualios realybės akinius. Lankytojai galėjo virtualiu būdu nukeliauti į M. K. Čiurlionio paveikslų pasaulį. Labiausiai lankytojus sudomindavo paveikslas Vėlinių tema. Žmonės matė vėles, kurios neša žvakes, eina procesijos būdu į kapines, kapinėse jie matydavo lietuviškus kryžius. Tada žmonės pradėdavo klausinėti: „Kokios tai būtybės, kur jos juda, kas yra šie kryžiai?“ Tokiu atveju pasakodavau apie Vėlines, tradiciją nešti žvakes ant mirusių artimųjų kapų, apie kapines, virstančias lyg sielų miestu, kryžius. Tokiu būdu netikėtai akcentuoji tam tikrus dalykus apie Lietuvą. Kartais manęs klausdavo, koks yra žymiausias Lietuvos politikas, sportininkas, pianistas. Mano kaip gidės, Lietuvos paviljono darbuotojos pareiga – kuo geriau atliepti kiekvieno žmogaus poreikį, tiksliai atsakyti į jo klausimą, kad jis išsineštų tą žinutę apie mano šalį, kuri jam svarbi.
Minėjai, kad Dubajų norima pristatyti kaip pramogų miestą, tačiau čia egzistuoja ir Šariato teisė. Kaip tokie skirtingi žvilgsniai į tikrovę dera viename mieste?
Kai atvykau į Dubajų, mane sukrėtė skirtingų plotmių, perspektyvų nesuderinamumas. Matome tradicines šeimas, turinčias visus geruosius musulmonų šeimos bruožus: bendras šeimos šventes, darbų pasiskirstymą, vaikų auklėjimą, žmonos ir vyro santykius. Tačiau čia pat ir paleistuvystė, girtuokliavimas, visi įmanomi iškrypimai. Man ši tikrovė atrodė lyg kreivų veidrodžių vieta, kurią man buvo sunku priimti. Vėliau susipažinau su vietiniu, kuriam nuoširdžiai galėjau užduoti įvairiausius klausimus: kaip jie gyvena, ką jie iš tikrųjų mąsto, ar tos normos, kuriose jie gyvena, atitinka jų požiūrį, kaip jie patys save suvokia, ar nemato to konflikto, kurį pastebėjau aš. Taip jų beklausinėdama išgirdau savo lietuvio kolegos pastebėjimą: „Ar tau, Emilija, neatrodo, kad mes panašiai gyvename ir Lietuvoje, Europoje? Ar neatrodo, kad nors esame krikščioniškos civilizacijos dalis, tačiau labai mažai ką turime bendro su tuo? Ar neatrodo, kad mes irgi gyvename prasilenkiančiose tikrovėse? Tu tuo stebiesi, nes nesi čia esančios visuomenės narys, viską matai iš išorės.“ Tai buvo labai geri pastebėjimai, kuriems aš pritariau.
Išvykus ilgesnį laiką į kitą šalį, susiduriama su įvairiais buvimo užsienyje etapais: susižavėjimu, smalsumu, šoku, nerimu, vienišumu, priėmimu, liūdesiu, nostalgija. Kokius gyvenimo Dubajuje emocinius etapus tu išskirtum?
Būdama Dubajuje, patyriau visą spektrą emocijų – susižavėjimą, kultūrinį šoką, siaubą, nuostabą, stabilumą, adaptaciją. Vėliau apėmė vienišumo jausmas. Bet jo reikėjo, kad galėčiau sąmoningai įvertinti tuos santykius, kuriuos turiu, o kai kuriuos ir nutraukti. Supratau, kokie man svarbūs yra man artimi žmonės, kaip gausiai jie praturtina mano gyvenimą.
Kai jau Dubajuje susikūriau įprastą gyvenimo rutiną, atėjo laikas išvykti. Tada patyriau nenorą grįžti į Lietuvą. Iš Lietuvos išvykau išėjusi iš darbo, pakeitusi gyvenamąją vietą, tad mane trikdė nežinomybė, kas manęs laukia sugrįžus į Lietuvą. Juk viską reikės kurti iš naujo, pradėti naują gyvenimo etapą Lietuvoje.
Išbūti Dubajuje man padėjo gebėjimas priimti laiką ten kaip nepakartojamą patirtį. Buvo nuolat juntama nuostaba (nebūtinai gerais reiškiniais). Mane nustebino prieš pat Naujuosius metus pradėjęs lyti lietus, kuris iškrisdavo itin retai. Atrodė, kad tai istorinis įvykis, stichinis fenomenas, kurį išvysti man buvo lemta. Visgi šis lietus buvo sukurtas dirbtinai, dronų, įpurškiančių tam tikras medžiagas į debesis, pagalba. Ši medžiaga sukuria sąlygas lietaus debesų formavimuisi. Taip pat nuolat stebėdavausi čia sutiktais žmonėmis. Kai pro tave praeina tūkstančiai žmonių, nuostabu matyti, kokie jie skirtingi, nuostabu su jais kalbėtis, atrasti bendrų sąlyčio taškų. Nuostaba matyti tiek daug koncertų, spektaklių, performansų, nuostaba sulaukti šv. Kalėdų, kai Dubajuje 30 laipsnių karščio, o po EXPO širdimi vadinamu Al Wasl kupolu sninga, nors sniegas irgi dirbtinis. Atrodo, lyg gyventum nuolatinės euforijos ir nuostabos momente. Kartais tai imdavo varginti, nes savyje sukaupdavau labai didelį patirčių ir emocijų koncentratą. Į šią patirtį žiūriu kaip į didelę dovaną. Žinau, kad tai nepakartojama, kad aš niekada negalėsiu ten sugrįžti ir kad tai yra vienas geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime.
Noriu sugrįžti prie dirbtinumo ir tikrumo klausimo. Ar būdama Dubajuje nepasiilgai tikro pasaulio – be milijoninės žmonių minios, pasaulinių rekordų, pasaulinių žvaigždžių koncertų, netikro sniego, lietaus? Kur pavargusi nuo dirbtinumo ieškodavai tikrovės?
Būdama Dubajuje, kėliau sau tikslą tame teatralizuotame pasaulyje ieškoti man įprastos tikrovės. Tą tikrovę iš dalies man padėjo rasti mano kolegė, su kuria gyvenome viename kambaryje. Ji yra kito temperamento ir charakterio žmogus nei aš, mokėjo mane nuleisti ant žemės, Dubajus jos visai nesužavėjo. Jos emocijų laukas buvo visai kitoks – niūresnis, pesimistiškesnis, bet ji buvo labai nuoširdi ir tikra, tad kartais man atskleisdavo tai, ko aš negebėdavau pastebėti. Ji man padėjo draugystėse ir santykiuose su kitais kolegomis, joje aš atradau nuoširdumą ir palaikymą, kurio trūko atsiribojus nuo savo aplinkos, mylimų žmonių, artimųjų. Labai džiaugiuosi šia užsimezgusia draugyste, kuri iki šiol tebesitęsia.
Dubajuje mane žavėjo žmonės, kurie kalbėjo kita kalba, išpažino kitą religiją, buvo kitos rasės. Stebėjau, kaip jie bendrauja šeimoje, vienas kitais rūpinasi valgydami restorane, kaip būdami vargšai dalijasi maistu. Vienas tikriausių ir labiausiai įstrigusių momentų – arabė mama ledainėje maitina savo vaiką, sergantį cerebriniu paralyžiumi. Tuo metu negalėjau nuo jų atitraukti akių. Tokį vaizdą pamatyti Emyratuose yra retenybė, nes JAE save laiko tobulų žmonių visuomene. Gatvėje niekur nepamatysi neįgalių žmonių, jie neišeina į gatves, jų niekada nerodo, nes tai yra laikoma šeimos dėme, Dievo bausme. Ta mama su neįgaliu berniuku man buvo meilės liudijimas. Dubajuje labai stengiausi atrasti tokius tikrumo momentus.
Dar viena vieta, kurioje atradau tikrumą – nuoširdžių filipiniečių katalikų parapija. Juos atradau tarp vargingai besiverčiančių imigrantų, palikusių savo šalį dėl įvairių stichinių nelaimių, ekonominių iššūkių, dirbančių sunkiausius fizinius darbus labai prastomis sąlygomis ir beveik be išeiginių. Vieną dieną per savaitę jie susirinkdavo, kad pašlovintų Dievą. Mane žavėjo jų noras praktikuoti tikėjimą, paaukoti savo vienintelę laisvą dieną, kad kaip nors pasiektų katalikų bažnyčią ir dalyvautų šv. Mišiose. Jų nuolatinis pozityvumas, teigiamų emocijų pliūpsniai man tapo tikrumo, nuoširdumo pamokomis.
Pasakojai apie katalikų filipiniečių bendruomenę, o ką reiškia būti kataliku Dubajuje? Kaip tau sekėsi praktikuoti tikėjimą kitame pasaulio krašte?
Labai džiaugiuosi, kad tikėjimą galėjau išgyventi kaip sąmoningą pastangą jį puoselėti – ne kaip tikėjimo praktiką, kurią atlieku iš įpročio ar smagumo, nes tai ir mano darbas, ir laisvalaikis, ir vertybių sistema. Dubajuje reikėjo nuolat daryti sąmoningą apsisprendimą tikėjimo atžvilgiu, rasti laiko dienos maldai, šv. Mišioms. Per pirmąjį savo laisvadienį išvykau ieškoti katalikų bažnyčios. Nežinojau, kaip toli ji yra, koks yra komplikuotas susisiekimas. Tada maniau, kad negalėsiu jos lankyti ir pusę metu turėsiu dalyvauti šv. Mišiose nuotoliniu būdu – klausydama tiesioginę transliaciją iš Lietuvos. Kai pagaliau pavyko pasiekti bažnyčią (ji pavadinta šv. Pranciškaus Asyžiečio vardu), pagalvojau: „O, Viešpatie, Tu čia esi, bet aš negalėsiu Tavęs lankyti taip dažnai, kaip norėčiau.
Pasikeitus apribojimams dėl Covid pandemijos, radau būdą, kaip nuvykti, ir net žmogų, kuris sekmadieniais mane galėjo pavežėti. Tai buvo autobuso vairuotojas, kuris ta pačia kryptimi veždavo žmones apsipirkti į prekybos centrą. Jis buvo pakistanietis. Matydamas, jog išlipusi iš autobuso aš keliauju ne į prekybos centrą, bet toliau, pasidomėjo mano kelionės tikslu. Sužinojęs, jog aš keliauju į bažnyčią, jis pasisiūlė iki jos pavežėti. Dievas mane globojo, vedė ir leido praktikuoti savo tikėjimą. Kelionei į abi puses tekdavo skirti penkias valandas, tad tai buvo tikrai labai sąmoninga mano pastanga. Žavėjausi visais žmonėmis, kurie atvykdavo kartu melstis. Mūsų buvo 400–500. Buvo gera matyti įvairių rasių ir tautybių žmones, susirikusius tam pačiam įvykiui. Tuo metu išgyvenau katalikiškų Pasaulio jaunimo dienų patirtį.
Užsiminei apie šv. Kalėdas Dubajuje. Kokios jos buvo tau? Ar stengeisi išlaikyti lietuvių tradicijas? O gal ieškojai tam kraštui savitų būdų jas išgyventi?
Prieš pat Kalėdas susirgau Covid, tad švenčių metu teko vienai izoliuotis bute, kuriame tuo metu gyvenau. Visus ten kartu gyvenusius kolegas iškeldino. Šv. Kalėdas mačiau tik pro langą, kurį pasipuošiau pačios iškarpytomis snaigėmis. Tų dienų niekada neužmiršiu, nes toje Covid nelaisvėje aš buvau laisva. Prieš tai bijojau, kad per Kalėdas reikės dirbti arba švęsiu kartu su kolegomis bendrose erdvėse, tad negalėsiu įsijungti šv. Mišių transliacijos, negalėsiu giedoti giesmių, susiskambinti ir pabendrauti su šeima. Liga mane išnešė į kitą plotmę – šv. Kalėdas išgyvenau pačiu kiek tik įmanoma intymiausiu būdu. Turėjau draugės man atsiųstą kalėdaitį, atsišildžiau duonos, kurią čia buvau užsišaldžiusi Kūčioms, užsidegiau žvakę. Tai buvo momentas, kai buvau tik aš ir Jėzus. Kūčių vakarą man nepavyko susiskambinti su šeima, tad tikrai jį praleidau viena, bet tai buvo labai tikra. Dievas man padovanojo nuotykį, pokštą, kuris staiga išsipildė, bet šiame nuotykyje Jis mane tvirtai laikė savo delne. Tos Kalėdos man buvo didelė tikėjimo šventė, nes jaučiausi ypatingoje Aukščiausiojo globoje ir artume.
Izraelitams reikėjo 40 metų klajoti per dykumą, kad pasiektų Pažadėtąją žemę. Šventajame Rašte skaičius 40 simbolizuoja laiko trukmės išraišką, reiškiančią „tiek, kiek reikia“. Tu irgi iškeliavai į dykumą ir praleidai joje pusę metų. Ar pusmetis Dubajuje buvo pakankamas laikas išpildyti savo troškimą, kurį turėjai prieš išvykdama – atsitraukti, atsinaujinti, pakeisti žvilgsnį? Kokia Emilija sugrįžo į Lietuvą?
Tikrai užteko. Nenorėčiau praleisti nei viena gyvenimo diena ilgiau, nei man buvo lemta. Tai nėra mano mylimiausia vieta pasaulyje. Į Lietuvą grįžau drąsi, savimi pasitikinti Emilija, kuri nebijo būti nepatogi, tikresnė su savimi ir kitais. Prieš sugrįždama į Lietuvą maniau, kad niekada nebegalėsiu šypsotis, man atrodė, kad parodoje tūkstantinėmis miniomis pro mane plaukiantiems žmonėms išdalijau tiek daug emocijų, šypsenų, jog jų nebeliko. Buvau išsunkta, nebeliko to gerumo. Visgi vėliau supratau, kad jis liko, tik Emilija, kuri grįžo į Lietuvą, privalėjo susidėlioti visus svarbiausius gyvenimo dalykus į savo vietas, perdėlioti kai kurias pozicijas. Manau, kad įvykę pokyčiai yra geri. Jie atnešė ne tik daugiau užtikrintumo, pasitikėjimo, bet ir drąsos apaštalauti būnant pasaulyje (ne dvasiniame ar pašvęstojo gyvenimo luome). Manau, kad be galo prasminga būti tikinčiu žmogumi pasaulyje. Gal vėliau aš kitaip galvosiu, bet būdama Dubajuje supratau, koks reikalingas yra tikintis žmogus pasaulietinėje aplinkoje. Jis yra matomas, atpažįstamas. Mums gali atrodyti, kad esame pasislėpę, mūsų niekas nemato, bet jei iš tiesų esi tikintis, kiti matys tavyje tikėjimą. Šiuo metu man yra svarbu atrasti tą vietą, kurioje galėčiau realizuoti savo talentus, kuriuos turiu, ir kartu dalytis tikėjimo dovana.
Nuotraukos
Iš asmeninio Emilijos Karčevskos archyvo
