Išblaškytos tautos sūnūs: Būtėnas, Krivickas, Brazdžionis. Skirtingi keliai ir likimai

Trys jauni tarpukario Lietuvos kūrėjai ateitininkai, kurių likimą nulėmė tėvynės okupacijos ir visą gyvenimą besitęsusi kova už laisvę. 

Su pirmaisiais Lietuvos sienas kirtusiais atėjūnais akimirksniu baigėsi taikos meto ramybė ir teko sau atsakyti į žūtbūtinį klausimą: trauktis ar pasilikti? Skaitydami pasilikusiųjų bei išeivių atsiminimus, suprantame, kad lengvo ir teisingo atsakymo čia negalėjo būti. Palikti tėvynę, keliauti per karo niokojamą Europą, traukti į nežinią viliantis, jog bus galima sugrįžti? O gal niekur nevykti, pasilikti, kovoti?

Sunku pasakyti, kas lemia vienokį ar kitokį pasirinkimą atsidūrus blogio akivaizdoje, tačiau praeitį vertindami tik iš šių dienų perspektyvos rizikuotume suklysti – juk pasilikusiųjų dienos nebuvo vien juodos, o išvykusiems teko ilgai būti karo audrų blaškomiems – be tėvynės, namų, artimųjų.

Todėl šiame tekste siūlau pažvelgti į tris pokario verpetuose skirtingai susiklosčiusius likimus, kaip priminimą, kad savo istorijoje turime į ką atsiremti. Julijonas Būtėnas, sekdamas bičiulio Juozo Lukšos pavyzdžiu, savo noru paliko Vakarus ir grįžo į kovojančią Lietuvą – jo netekome prieš 71 metus. Bronius Krivickas, iki mirties kovojęs ir kūręs gimtajame krašte, žuvo prieš 70 metų, rugsėjo 21 d. Bernardas Brazdžionis savo kūryba palaikė iškankintos, bet niekuomet nepavergtos Lietuvos dvasią – su juo atsisveikinome prieš 20 metų. 

Šiuos tris kūrėjus šiandien atsimename ne tik dėl talento, bet ir dėl jų pasirinkimo nesitaikstyti su melu, blogiu, priespauda. Žavimės jų pastangomis savo darbus ir žodžius kreipti tiesos ir šviesos link. Šiandien savo valstybę kuriame sekdami šių milžinų pavyzdžiu.

1950 m. Julijonas Būtėnas į Lietuvą palydėjo partizaną Juozą Lukšą, o pats grįžo ruoštis kovai į užsienį ir kitais metais atskraidintas į Lietuvą parašiutu nusileido Kazlų Rūdos miškuose. Netrukus žuvo išduotas.

Julijono Būtėno mokyklos ir studijų metų bičiulis Eduardas Pašakinskas savo draugą ir bendražygį ateitininką prisimena kaip idealistą, pasiaukojamai dirbusį savo tautai ir valstybei, visuomet nuoširdžiai dėjusį pastangas, kad kitam būtų geriau ir lengviau gyventi. „Julijonas pasižymėjo nepaprastu kuklumu. Maloni ir draugiška jaunuoliška jo šypsena lydėdavo kiekvieną susitikimą su juo ir pokalbį. Darbe buvo greitas, darbštus ir sumanus. Taigi daugiau mėgo darbą, aktyvią veiklą ten, kur reikia savęs atsižadėti ir pasiaukoti visuomenės naudai. <…> Tuo idealizmu buvo persisunkęs dar mokydamasis Joniškėlio ir Linkuvos mokyklose, kur viešpatavo katalikiškos nuotaikos, sudarytos gabių ir puikių mokytojų-auklėtojų“.

Pasak E. Pašakinsko, J. Būtėnas buvo aktyvus ateitininkas ir visuomenininkas tiek gimnazijoje, tiek Vytauto Didžiojo universitete. Įstojęs į studentų ateitininkų teisininkų korporaciją „Iustitia“, 1935 m. buvo išrinktas jos pirmininku. Jo kalba, pasakyta minint penkerių korporacijos veiklos metų sukaktį, publikuota Ateitininkų federacijos leistame mėnraštyje „Židinys“. E. Pašakinsko manymu, toji kalba gražiai atskleidžia svarbiausius J. Būtėno charakterio bruožus ir siekius: „Esam jauni, bet su nugarkauliu, tvirti principuose, nuoširdūs ir energingi veikime, nuosaikūs galvojime. Senųjų patyrimas, jaunesniųjų energija, mūsų entuziazmas, susiliejęs į bendrą harmoniją, visų visapusišku atsidėjimu ir pasiaukojimu paremtą darbą, turės vesti prie <…> viešojo gyvenimo atmosferos nuskaidrinimo“.

1. Pašakinskas apgailestauja, jog nors Būtėnas jau buvo spėjęs pasižymėti kaip gabus žurnalistas, tačiau talentui skleistis sutrukdė Antrojo pasaulinio karo negandos. 1939 m. Būtėnas išvyko į Prancūziją studijuoti žurnalistikos, tačiau kilęs karas privertė grįžti į Lietuvą. Vokiečių okupacijos metais toliau užsiėmė žurnalistika, buvo išvykęs dirbti korespondentu į Berlyną, tačiau vėl pasirinko grįžti į Kauną. Galiausiai 1943 m. buvo vokiečių okupacinės valdžios suimtas ir internuotas lageryje Salaspilyje prie Rygos. Vokiečių frontui traukiantis, išvežtas į Vokietiją ir 1945 m. nuvarytas į Berlyną, 1947 m. atsirado Hanau pabėgėlių stovykloje.

 Atsidūręs Vakaruose J. Būtėnas nekantravo padėti okupuotai Lietuvai ir joje kovojantiems miško broliams, todėl ruošėsi desantui į Lietuvą. Pirmiausia, 1950 m. lėktuvu palydėjo į Lietuvą su užsienyje surinkta parama ir žiniomis nusigauti mėginančius Juozą Lukšą, Klemensą Širvį ir Benediktą Trumpį. Šį pirmąjį desantą sėkmingai išmetus Lietuvoje, J. Būtėnas kartu su lakūnais grįžo į Vakarų Vokietiją ruoštis kitam skrydžiui.

Abu šie skrydžiai Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimų knygoje „Partizanai“ neatsispindi, nes ji baigta rašyti anksčiau, tačiau joje galima rasti kitų autorių vėliau papildytų žinių apie J. Būtėno likimą. Štai Adolfas Damušis šioje knygoje rašo, jog Julijonas Būtėnas mėgdavęs sakyti, jog nori būti su savo kovojančiais broliais, todėl pirmai progai pasitaikius nesuabejojęs išvykti: „Jaunas gabus žurnalistas, artimai susidraugavęs su Juozu Lukša ir savo tvirto įsitikinimo skatinamas, 1951 metais balandžio mėn. nuvyko į Lietuvą iš laisvojo pasaulio, susirišo su partizanais, žuvo kautynėse tų pačių metų gegužės mėn. dvigubo komunistų agento išduotas, kuris vėliau prisidėjo ir prie Juozo Lukšos išdavimo“.

Su Lukša užsienyje bendravęs ir jo atsiminimų knygai pratarmę parašęs Petras Vilutis pateikia tokią įvykių chronologiją: 

„Naujieji desantininkai J. Būtėnas-Stevė ir J. Kukauskas-Gardenis po aštuonių klaidžiojimo dienų pasiekė partizanų ryšininką Viržaitį, kuris juos nuvedė į slėptuvę, aprūpino maistu ir pažadėjo pranešti apie juos Skirmantui-Lukšai. <…>

Po kiek laiko į šią slėptuvę atvyko Beržas ir Širvys-Sakalas. Beržas, pasišnekėjęs su naujaisiais desantininkais, išėjo pas Skirmantą pranešti apie pastarųjų atvykimą, o Širvys naujuosius partizanus nuvedė į geresnę Beržo slėptuvę. <…>

1. Lukšos slėptuvę žinojo tik du partizanai – Spyglys ir Beržas. Jiedu, atsilankę pas Lukšą, pranešė apie Būtėno ir Kukausko atvykimą. Tačiau Lukša buvo labai atsargus. Jis ištardė Beržą, kaip anie desantininkai atrodo, kokios jų slapyvardės, koks yra Beržo slaptažodis ir kas jį žino. <…>
2. Lukša visa ta Beržo informacija buvo patenkintas, bet dar nepuolė į pasimatymą su naujaisiais desantininkais. Jis dar parašė Kukauskui raštelį su klausimais, į kuriuos galėjo atsakyti tik tas, kuris su juo kartu buvo užsienyje. Tą raštelį įteikė Beržui pristatyti naujiesiems desantininkams. Beržas, begrįždamas iš Lukšos į savo slėptuvę, užėjo ant emgiebistų pasalų ir buvo nukautas. <…>

Širviui ir Aitvarui patekus į emgiebistų nagus, o Beržui žuvus, naujieji desantininkai Būtėnas ir Kukauskas pasiliko Beržo slėptuvėje be jokio ryšio su kitais partizanais. <…>

Emgiebistai, gerokai prikankinę tiek sužeistą Širvį, tiek partizaną Aitvarą, išgavo iš jų Beržo slėptuvės vietą, kurioje tūnojo Būtėnas ir Kukauskas. <…>

Mjr. <…> Drąseika apsupo slėptuvę, esančią po žemėmis ir po malkų krūva, ir nudavė miško darbininkus, kraunančius malkas į sunkvežimį. Tuo tarpu po žemėm slėptuvėje pasigirdo duslus šūvis. Pagal sovietų perteikiamą J. Kukausko išpažintinį pasakojimą, kai jis norėjęs pasiduoti, Būtėnas į jį šovęs, o paskui nusižudęs nuodų ampule. Dabar mums neprieinama patirti tiesą dėl Būtėno mirties aplinkybių, tik ateitis gal įneš daugiau šviesos. Tačiau jau ir dabar kyla gana stiprios abejonės. Atrodo, galėtų būti arčiau tiesos ir antra versija, būtent, kad Kukauskas nušovė Būtėną, norėdamas „gyventi“. <…> Iš sovietinės knygelės „Vanagai iš anapus“ matyti, kad Kukauskas dar Beržo slėptuvėje apsisprendė žengti išdavystės keliu. Kliūtis jam tik buvo Būtėnas. <…>

Kur buvo palaidotas J. Būtėnas, B. Trumpys ir partizanas Beržas – mums yra nežinoma. Tik kai Lietuva vėl bus laisva ir nepriklausoma, gal tada atsiskleis paslapties šydas.“

Parengta pagal 1990 m. Vilniuje užrašytus Eduardo Pašakinsko atsiminimus, skelbiamus interneto svetainėje partizanai.org ir Juozo Lukšos-Daumanto memuarus „Partizanai“ (Vaga, Vilnius: 1990), taip pat skelbiamus interneto svetainėje partizanai.org, ypač šios knygos straipsnius „Užsklandos vietoje“ (Adolfas Damušis, 1980. XII. 24. Southfield, Mich) bei „Juozas Lukša – tautos didvyris“ (Petras Vilutis, slap. Vytenis P., „Aidai“, pirmąsyk skelbta 1976 Nr. 20-1977).

1951 m. Poetas Bronius Krivickas tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Rytų Lietuvos srities štabo Visuomeninės dalies viršininku, redagavo partizanų spaudą („Aukštaičių kova“, „Laisvės kova“).

Poetas, dramaturgas, literatūros kritikas, vertėjas, 1945 m. įsijungęs į partizanų gretas. Partizanavo ir du jo broliai, taip pat gimnazijos laikų draugas – poetas ateitininkas Mamertas Indriliūnas. Kovojo ilgai ir nepailstamai, ypač daug dėmesio skyrė kūrybai, kaip priemonei pakelti okupuotos šalies žmonių dvasią. 

 Partizanai daug jėgų ir laiko skyrė spaudai, todėl kiekvieną gebantį rašyti ypač vertino ir palaikė suprasdami, jog kovoti reikia ne tik ginklu, bet ir žodžiu. Krivickui puikiai sekėsi eiliuotai pašiepti ir per dantį patraukti sovietinės tikrovės grimasas, kartu kviečiant žmones neprarasti vilties priešintis. 

Rašė eilėraščius, sonetus, satyras, daug bendradarbiavo partizanų spaudoje, ragavo ir redaktoriaus duonos. Jo kūryboje gausu Dievo ieškančio žmogaus vaizdinių, šaukiamasi Dievo tautos kančios akivaizdoje ir asmeniniuose kentėjimuose, tačiau visuose sunkumuose išlaikomas pasitikėjimas Visagaliu, sielos nemarumu, amžinosiomis vertybėmis. Už tiesą kovojantis žmogus Krivicko poezijoje savo idealų laikosi iki galo ir gresiančią mirtį pasitinka išdidžiai, ryžtingai.

Krivicko poezija mūsų laikus pasiekė išlikusiuose spausdintuose partizanų leidiniuose ir jų nuorašuose – to meto žmonės mėgdavo poeziją persirašyti ir išmokti atmintinai, daugybė eilėraščių dainingos tautos atmintyje virsdavo partizaniškomis dainomis. 

Beveik septynerius metus kovojęs be galo sunkią kovą, nuolat rizikavęs savo gyvybe, stebėjęs daugelio artimiausių bendražygių žūtis, bunkeriuose leidęs šaltas žiemas ir drėgnus rudenis, Krivickas iki pat savo žūties 1952 m. kūrė ir uoliai vykdė partizano priesaiką, nors ir suvokė, kaip rodo jo eilės, kad laimėti maža vilties. 

Jis pats viename savo 1951 m. rašytų eilėraščių, kuris toliau cituojamas, savo ir dar likusių bičiulių pasipriešinimą prilygina Senajame Testamente aprašomai Dovydo kovai su Galijotu. Žinome, kad paprastas piemuo Dovydas stojo prieš galiūną milžiną ir, nors atrodė, jog nėra vilties, nugalėjo. Panašiai šiandien matome ir partizanų kovą – nors dauguma žuvo nesulaukę Lietuvos laisvės, tačiau jų aukos dėka laisve šiandien džiaugiamės mes. Jų kova davė vaisių, nors patys jų ir nepamatė, bet tikėjosi, laukė. Pakanka atsiminti visos Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto žodžius teisme Maskvoje: „Aš vis tiek manau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų“.

Jis buvo teisus. Kaip ir Bronius Krivickas 1951 m. parašytame, rodos, pranašiškame eilėraštyje „Dovydas prieš Galijotą“:

Šarvo žvynas ant manęs nešvyti

Ir nekabo kardas prie juosmens.

Mano rankoj tik lazda piemens

Ir svaidyklė akmenim svaidyti.

 

Kalnuose palikęs savo bandą,

Į stovyklą karo ateinu,

Nes tenai, ganyklose kalnų,

Aš girdėjau tą gėdingą gandą,

 

Kad visoj tautoj jau nėr kas gina

Vardą vieno iš visų dievų,

Kurs, sukūręs mus kvapu savu,

Šviest mum siunčia saulę ir sietyną.

 

Iš gėdos jutau, lyg liestų veidus

Geležis, įkaitus raudonai:

Tik dėl Jo širdis taip mirtinai

Tegalėjo būti įsižeidus.

 

Ir todėl štai prieš tave aš stosiuos!

Nors žinau: ranka man per silpna…

Bet lyg žaibo žvilganti liepsna

Dega pyktis sielos įžeistosios!

 

Miesto mūrus persmeigti įstengia

Tavo rankoj geležis baisi.

Tu į kalną panašus esi,

Kurį žvynas metalinis dengia.

 

Bet kaip baisią tu turėtum galią,

Nepabūgsiu jos aš niekados,

Nes vis viena mirčiau iš gėdos,

Jeigu lenkčiau Jo šmeižikui kelią.

 

O Jehova, stiprink ranką kario,

Kurs galingas vien Tavu vardu!

Pulki, prieše, ietim ir kardu,

Denkis skydu, tartum vartais vario!

*** 

Ir išdidęs milžinas pakilo,

Saulėj šarvais žerdamas ugnis.

Ir stambus it skydas smilkinys

Nuo svaidyklės vieno smūgio skilo.

Parengta pagal Broniaus Krivicko poezijos rinkinį, pateiktą portale www.šaltiniai.info ir ten pat skelbiamą poeto Lauryno Katkaus parengtą Krivicko gyvenimo bei kūrybos apžvalgą.

1955 m. Poetas išeivis Bernardas Brazdžionis tampa žurnalo „Lietuvių dienos“ vyriausiuoju redaktoriumi ir šį darbą dirba iki pat 1972 m.

1953 m. Čikagoje išleista Bernardo Brazdžionio eilėraščių rinktinė „Didžioji kryžkelė“ pradedama eilėraščiu tokiu pat pavadinimu – „Didžiojoj kryžkelėj“, kuriame atsispindi asmeniniai ir kūrybiniai poeto ieškojimai, savo kelio ir vietos paieška atsidūrus svetimoje žemėje, nerimas dėl tėvynės ir tautos likimo: 

<…> Didžiojoj kryžkelėj ir aš, dangau, dairausi
Ir ieškau marių svetimųjų platumoj

Tik vieno gintaro – brangiausio aisčių aukso,

Tik vieno kelio – kur žmogaus namai?..

Ir eina naktys pro mane ir dienos,

Ir darganos dienom ir ūkanos naktim…

Didžiojoj kryžkelėj paklydau aš ne vienas,

Didžiojoj kryžkelėj visas pasaulis su manim.

Kryžkelėje atsidūrusio poeto atsakymas sau, kaip nepasimesti ir išlikti savimi – tai dar giliau įsišaknyti kūryboje ir lietuviškoje tautinėje veikloje. Toliau kuria eiles, aktyviai dalyvauja lietuvių išeivių JAV kultūriniame gyvenime. 1955 m. apsigyvena Los Andžele, tampa žurnalo „Lietuvių dienos“ vyriausiuoju redaktoriumi ir šį darbą dirba 17 metų. Žurnalas vienija platų išeivijos lietuvių intelektualų – kūrėjų ir platintojų – ratą ir yra tikriausias lietuvybės židinys, kuriame atskleidžiami išeivių rūpesčiai ir džiaugsmai, aprašomas jų nuoširdus rūpestis dėl okupuotos Lietuvos. Nerimaujama, kad, nepaisant visų aktyvių pastangų, Lietuvos laisvės klausimas laisvojo pasaulio akyse išlieka tarsi nematomas.

Štai pirmajame B. Brazdžionio redaguotame 1955 m. rugsėjo mėn. „Lietuvių dienų“ numeryje prisimenamas Jungtinių Tautų jubiliejus ir keliamas pavergtųjų pabaltijo tautų klausimas: „Lietuviui, kuris JT veiklą visada yra sekęs su dideliu susidomėjimu, <…> tuojau pat kyla klausimas, ar ta organizacija, kuri savo pirmajame dešimtmetyje nieko nenuveikė pavergtųjų šalių išlaisvinimui, padarys ką nors per savo antrąją dekadą. Ar ji, kuri sako siekianti pasaulyje taikos, garantuojančios tautoms pagrindines laisves ir žmogaus teises, supras, kad, kol Lietuva ir kitos Vidurio ir Rytų Europos tautos su šimtu milijonų žmonių bus pavergtos, Europoje negalės būti taikos ir ramybės? Ar ji kada nors iškels viešai tų kraštų klausimą ir ar ką nuveiks, kad tos pačios organizacijos narys, ir tai vienas penkių didžiųjų – Sovietų Sąjunga – pasitrauktų iš tų šalių su visu savo politiniu, kariniu ir administraciniu personalu? Ilga virtinė tokių ir panašių klausimų susidarytų, belaukiant gerų ženklų danguje. Tik nelaimė, kad tų ženklų nematyti.“ (Ištrauka iš žurnale skelbiamo Salomėjos Narkėliūnaitės teksto „JT dešimtmetis ir Lietuva“, 3 psl.).

 Šiame numeryje randame ir poezijos, kruopščiai atrinktos paties B. Brazdžionio. Čia skelbiamas poeto Antano Gustaičio eilėraštis „Mužikėlio giesmė“ iškalbingai vaizduoja to meto lietuvių išeivių vidines būsenas ir jų patirtas kryžkeles:

Dainavau: Tėvyne, be tavęs nudžiūsiu,

Su tavim gyventi ir numirt sveikiau,

O dabar, pririjęs turkinų ir džiūsų,

Negaliu ištarti, ką tada sakiau. <…>

Peržvelgus visą šūsnį B. Brazdžionio redaguoto žurnalo numerių, peršasi mintis, jog, kaip ir daugelis išeivių, jis visą gyvenimą nuoširdžiai rūpinosi Lietuva. Kaip ir pateiktuose pirmojo numerio pavyzdžiuose, kituose jo darbuose irgi vyrauja dėmesys tėvynės laisvei ir tautos gyvasčiai, kurią labai stiprina kūryba. 

Džiugu žinoti, jog didžiausiai poeto svajonei buvo lemta išsipildyti – Lietuva atgavo laisvę ir nepriklausomybę ir atvykstantį B. Brazdžionį pasitiko su didžiausia pagarba bei dėkingumu.

Parengta naudojantis Bernardo Brazdžionio eilėraščių rinktinės „Poezijos pilnatis“(Lietuvos kultūros fondas, „Sietynas“, 1989 m.) medžiaga ir JAV lietuvių mėnesinio žurnalo „Lietuvių dienos“ archyviniais numeriais (ypač 1955 m. rugsėjo mėn. nr. 7), skelbiamais interneto svetainėje www.spauda.org. 

Tekstų apie asmenybes rengimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.