Kaip aš sugrioviau propagandinį mitą apie Ukrainą?

Kiekvieną dieną socialiniuose tinkluose, kaip ir kiti vartotojai, matau naujienas iš Ukrainos. Dažnai jos yra liūdnos: puolimai miestuose, nužudyti žmonės, griuvėsiai… Sunku žiūrėti į vaikus, kurie neteko rankų ar kojų dėl šalies agresorės apšaudymo. Dar sudėtingiau skaityti naujienas, po kurių atrodo, kad pasaulis vis mažiau nori remti Ukrainą. Ir ypač sunku matyti ir girdėti propagandą — jos, atrodo, yra per daug. Tiek daug, kad kartais propagandinius naratyvus galima išgirsti iš pačių ukrainiečių, pabėgėlių iš Baltarusijos ar savo giminaičių.

Nors aš esu iš Baltarusijos, Ukraina man labai artima. Galbūt dėl to, kad esu truputį ukrainietė — mano močiutė gimė Ukrainoje. Tačiau, kai jai buvo vos 5 metai, jos tėvai pabėgo iš Ukrainos dėl Holodomoro. Ukrainoje nebuvo ką valgyti, nes derlių iš žmonių atimdavo – tokia buvo sovietinės valdžios politika. Daug žmonių mirė, daug bėgo į kitas vietoves – tarp tokių buvo ir mano močiutės šeima. Močiutė pasiklydo ir atsidūrė vaikų prieglaudoje rusiškame Stavropolyje. Iki savo paskutinių gyvenimo dienų ji niekam taip ir nepasakė, kaip praėjo jos vaikystė. Galiu tik padaryti išvadą, kad nieko gero ji tikrai nematė. Vos turėdama keturiolika metų, ji pradėjo sunkiai dirbti. Jai nepavyko įstoti nei į universitetą, nei į profesinę mokyklą…

Į gimtąją Ukrainą močiutė sugrįžo iš Stavropolio jau turėdama 30 metų — senelis buvo karininkas ir dalį gyvenimo praleido Voluinės apskrityje. Ten gimė ir mano mama, ir jos brolis. Ten jie augo, pradėjo lankyti mokyklą, o būdami paaugliais išvažiavo jau į Baltarusiją. Voluinėje mama išmoko ukrainietiškas liaudies dainas. Ir nors po išvažiavimo niekada gyvenime nenaudojo ukrainiečių kalbos, ji mano mamai suprantama iki šiol — gali žiūrėti serialus ukrainietiškai, skaityti knygas. Dalis šeimos (mamos pusseserė) dar gyvena Ukrainoje, bet deja, dabar santykiai prarasti. Ir dėl to labai skaudu…

Dėl šeimos istorijos ir aš susidomėjau Ukraina. Pati savarankiškai išmokau kalbą, galiu ir bendrauti, ir rašyti. Gyvendama Baltarusijoje labai daug kartų buvau Ukrainoje, nepaisant to, kad važiuoti ten net taikos metais buvo nelengva — beveik 10 valandų autobuse, siena, kur kartais klausdavo, kodėl važiuoji į Ukrainą, ką ten darysi, kur gyvensi, ar turi pakankamai lėšų pragyvenimui. Pirmus savo uždirbtus pinigus išleidau būtent kelionei į Kyjevą. Kaip dabar atsimenu karštas liepos dienas, kai vaikščiodavau Kyjevo gatvėmis po 30-40 tūkstančių žingsnių, kai gyvenau hostelyje šalia botanikos sodo ir buvau neįtikėtinai laiminga. Ir nei karto nesijaučiau Kyjeve kaip turistė užsienyje — visada lydėdavo jausmas, kad atvažiavau į svečius pas giminaičius.

Atsimenu, kad dar studijų laikais mano kursiokai lankėsi Ukrainoje: Kyjeve, Lvive, Karpatuose, Odesoje. Keletas iš jų žiūrėjo gyvai „Euroviziją“, kurią 2017 metais priėme Kyjevas. Tačiau jau tada kai kurie iš pažįstamų klausė: „Ar nebaisu važiuoti į Ukrainą? Ten juk negalima kalbėti rusiškai!“ Viena mergina net pasidalijo, kad jos dėdė buvo sumuštas už tai, kad Kyjevo gatvėje pasakė rusišką žodį. Aš irgi tikėjau tokiais gandais — ir Kyjeve stengiausi bendrauti ukrainietiškai. Bet žmonės, girdėdami mano nedrąsų kalbėjimą, patys pradėdavo šnekėti rusų kalba — ir jokių problemų niekada nebūdavo.

Nuomonės, kad Ukrainoje muša dėl rusų kalbos, laikėsi ir mano giminaičiai – pavyzdžiui, tėčio pusseserė nepritarė mano dažnoms kelionėms į Kyjevą. Sakė, kad ten gyvena naciai, ir man tik pasisekė, kad grįžau iš Ukrainos gyva. Bandžiau su ja ginčytis – juk mačiau, kad ukrainiečiai labai mandagiai elgiasi su svečiais! Bet gavau tokį atsakymą: „Tu dar jauna, nieko nesupranti, o aš gyvenimą pragyvenau“. Kai 2020 metais išėjau iš darbo ir išvykau į Ukrainą stažuotei, ji pasakė, kad mane prakeikia. Visiškai remia Rusijos propagandą ir mamos brolis, kuris gimė Ukrainoje ir praleido ten vaikystę, kurio mama dėl Kremliaus organizuoto Holodomoro neteko tėvų…

Man labai skaudu, kad rusiška propaganda daro įtaką ir lietuviams. Nors atrodo, kad visi propagandos kanalai yra užblokuoti, ji vis tiek prasiskverbia į Lietuvą per socialinius tinklus. Ne kartą mačiau lietuvių komentarus, kad ukrainiečiams Lietuvoje viskas duodama, o lietuviai vos išgyvena. Nėra paslaptis, kad dažnai tokius naratyvus skleidžia Rusijos naudai veikiantys „trolių fabrikai“ – manau, būtent jie ir plėtoja mitą, kad ukrainiečiai Lietuvoje gyvena už lietuvių sąžiningai uždirbtus pinigus. Ir paprastas pensininkas, perskaitęs komentarą, gali pagalvoti: „Tai reiškia, kad visi pinigai skiriami ukrainiečiams, o man nieko papildomai nemoka, nors dirbau Lietuvoje visą gyvenimą?“

Ne kartą mačiau lietuvių komentarus, kuriuose Ukraina kaltinama kainų ir mokeščių didėjimu. Neseniai Lietuvoje nusprendė įvesti naują mokestį gynybai. O pavasarį Vilniuje įvyko protestai dėl naujo nekilnojamojo turto mokeščio. Tokiu būdu gautas lėšas Lietuva taip pat ketina skirti gynybai. Mano manymu, galima suprasti išlaidų sąraše naują eilutę gavusių žmonių nepasitenkinimą. Aš pati, tiesa sakant, galvojau, ar nepadidės būsto nuoma dėl šio mokesčio, ar nereikės ieškoti ko nors kito… Deja, šiuo nepasitenkinimu pasinaudoja ir propagandos skleidėjai. Štai internete dažnai galima išgirsti naratyvą „jei karas būtų pasibaigęs, to nebūtų buvę, mokesčiai nepadidėtų, o dar būtų galima pirkti ir pigias prekes Baltarusijoje“.

Iš pokalbių su pažįstamais lietuviais žinau, kad daugelis iš jų, ypač užaugę pasienyje su Baltarusija, kartais pasiilgsta kelionių ten, galimybių pirkti vaikišką maistą, kavą, saldainius už juokingus pinigus. Neseniai kolega su liūdesiu prisiminė pigų baseiną Astrave. Kita kolegė pasidalijo, kaip vaikystėje su tėvais lankėsi Minsko cirke ir kaip jai ten patiko. Visada stengiuosi suprasti kitų žmonių požiūrį pagal jų turimą patirtį. Mano kolegoms Baltarusija – tai prekės už juokingas kainas (juk atlyginimai Lietuvoje yra daug didesni, nei Baltarusijoje), vienos ar dviejų dienų kelionės pasivaikščioti ir pavalgyti bulvinių blynų Gardine. Nei vienas iš jų nebuvo priverstas augti baimės atmosferoje ir klausytis propagandos mokykloje, o vėliau ir universitete. Niekam iš jų nereikėjo atidirbti savo išsilavinimą kolektyve, kur jaunam specialistui kiekvieną dieną sakoma „tu kvailas, nieko nežinai, tavo nuomonė niekam neįdomi, sėdėk ir tylėk“. Galiausiai, nei vienas iš jų nebuvo kalėjime už tai, kad paspaudė „patinka“ naujienai iš nepriklausomo nuo Baltarusijos valdžios portalo. Galbūt, lietuviai, kurie sako, kad Ukraina kalta dėl to, kad jie negali važiuoti į Baltarusiją, net nepagalvoja apie kasdieninį gyvenimą Baltarusijoje… Ir šalia nėra to 2020 m. rugpjūčio įvykių liudininkų. O net jei ir yra, manau, kad lietuviams, pripratusiems prie gyvenimo demokratinėje visuomenėje, labai sunku tuo patikėti. Taip pat, kaip ir man sunku patikėti, kad galima išeiti protestuoti prieš valdžią ir nebūti sumuštam.

Tačiau, antiukrainietiškos propagandos klausime ne viskas taip akivaizdu. Vienas mano pažįstamas socialiniuose tinkluose renka aukas Ukrainai ir rašo, kad kiekvieną mėnesį paramos kiekis mažėja. Viena vertus, suprantu, kad žmonės jau pavargo nuo karo. Be to, kainos ir mokesčiai nuolat auga ir gali būti, kad atlyginimų ir pensijų kai kuriems jau neužtenka kasdieniams produktams bei drabužiams įsigyti. Suprantu ir tai, kad, deja, ne visi išvykę dėl karo ukrainiečiai elgiasi garbingai kitose šalyse. Rugpjūčio mėnesį Varšuvoje per atlikėjo Makso Koržo koncertą įvyko masinė provokacija, dėl kurios buvo deportuota daugiau nei 50 ukrainiečių. Tarp pabėgėlių iš Ukrainos yra ir tų, kurie laiku nemoka nuomos, nevykdo įsipareigojimų, gadina turtą, geria daug alkoholio, yra tiesiog nemandagūs ir įžūlūs žmonės — bet tokių yra visur, ir tai nepriklauso nuo tautybės. Apie tai reikia atsiminti kiekvieną kartą, kai kyla mintis nepadėti Ukrainai dėl tam tikrų įvykių.

Ukrainos Kovos su dezinformacija centras savo interneto puslapyje pabrėžė, kad Rusija ir 2026 metais planuoja intensyvų informacinį karą. Nepaisant tam tikro karinių išlaidų sumažinimo pagal 2026 metų biudžetą, finansavimas propagandai padidės net 54%. Tai reiškia, kad socialiniuose tinkluose bus skleidžiama dar daugiau propagandinių naratyvų. Ir daug vartotojų gali tapti naujausių propagandos technologijų aukomis. Kartais gali atrodyti, kad šiuos komentarus tikrai rašo lietuviai. Tačiau, iš tiesų, už neutralios profilio nuotraukos gali slėptis „trolių fabriko“ darbuotojas, gyvenantis už Uralo ir neturintis jokio ryšio su Lietuva. Deja, Rusija skiria labai daug pinigų tobulėjimui šioje srityje. Nepaisant to, man labai džiugu, kad daug lietuviškų nuomonių formuotojų primena apie karą Ukrainoje, ragina padėti ir rodo tai savo pavyzdžiu. Maldos už taiką Ukrainoje Lietuvos bažnyčiose irgi teikia vilties — ypač jeigu tikintieji savo intencijose prašo melstis už taiką. O aukų padedančioms Ukrainai organizacijoms skaičius, labdaros koncertai skirti Ukrainai ir verslai, remiantys Ukrainą, vis dėlto įtikina, kad didelės dalies lietuvių antiukrainietiška propaganda neveikia.