Inga Leonavičiūtė: „Net būdamas netobulu, žmogus yra tobulas“

 Inga Leonavičiūtė yra psichologė-kognityvinės ir elgesio terapijos psichoterapeutė, dėmesingo įsisąmoninimo mokytoja. Psichologės specializacija yra globa ir įvaikinimas, mokymai būsimiems globėjams, įtėviams, bet šįkart mes su ja kalbamės bendresne tema – apie nepasitikėjimą savimi ir savivertę. Dažnai žmonės susiduria su nepasitikėjimo savimi, žemos savivertės problemomis. Svarbu suprasti, iš kur kyla šios problemos ir kaip su jomis susitvarkyti, atrasti pagalbą sau. 

Kaip žmonės praranda savivertę? Kas tam turi įtakos? 

Galvoju, kad menkai savivertei įtakos turi mūsų įsitikinimai, kuriuos suformuoja patirtis, santykiai, asmenybės tipažas. Žmogus gali prarasti savivertę, jeigu yra polėkis į perfekcionizmą, reiklumą sau, savikritiškumą. 

Ką reikėtų daryti norint padidinti pasitikėjimą savimi?

Reikėtų pasižiūrėti, kokios yra mūsų gyvenimo taisyklės, iš kur jos kyla. Kas turi įtakos mūsų baziniams įsitikinimams, mąstymo stiliui. Labai dažnai būna, kad mes nekvestionuojame, o perimame tam tikrus mąstymo modelius, šablonus. Pati dirbdama pastebėjau, kad pagal asmenybės tipažą, patirtis žmogus susiformuoja bazinį mąstymo planą. Šis planas daro įtaką jo savijautai ir savivertei. Kalbant apie kertinius įsitikinimus, jų nesimato, jie slypi giliai viduje, bet turi įtakos gyvenimo taisyklėms, požiūriui į sunkumus ir tai, kaip mes su jais tvarkomės. 

Kokią įtaką vaikystės išgyvenimai turi priimant save?

Ankstyvoji patirtis turi didelę įtaką savivertei. Ankstyvosios traumos, fizinis, psichologinis, seksualinis smurtas, tėvų atstūmimas, nepriežiūra turi didelę įtaką žiūrint į save. Vaikai mokosi stebėdami, mes jiems perduodame tam tikrus šablonus, tai reiškia, kad perimdami šablonus, susidūrę su neigiamomis emocijomis gali susiformuoti žemą savivertę. Aš dirbu su vaikais, kurie yra patyrę traumų, netekę biologinių tėvų, patyrę smurtą. Ankstyvosios patirtys yra labai svarbios, net jeigu vaikas nėra patyręs smurto, žymesnių išgyvenimų. Taip pat tėvų auklėjimo stilius gali turėti įtakos. Dabar orientuojamasi į pozityvią tėvystę, kai vaiką reikia skatinti ir girti. Anksčiau buvo orientuojamasi į kritiką. Egzistavo nuostatos, kad kritika dar niekam nepakenkė, todėl vaikas tapęs suaugusiu žmogumi nepasitikėdavo savimi. 

Ar žema savivertė gali priklausyti nuo vaikystėje patirto lyginimo su kitais?

Sakykime, kad dabar nuostatos keičiasi. Tėvai turi daugiau teorinių žinių, labiau išmano vaiko psichologiją. Todėl žino, kad lyginti vaikų tarpusavyje nedera. Galbūt lyginama būdavo su gera intencija. Pavyzdžiui, sakoma, kad kitas vaikas mokosi daug geriau, o va mano nelabai, kitas vaikas įstojo mokytis, o mano dar ne. Taip būdavo norima tarsi paskatinti, tačiau tai menkino vaiko pasiekimus. Aš daugiausiai dirbu su paaugliais, todėl dažnai jie atėję kalba būtent apie lyginimą. Kartais patys save pradeda lyginti su kitais, tačiau aš akcentuoju, kad reikia pasižiūrėti laiko intervale, kur buvai anksčiau ir kur esi dabar, galima lyginti savo pasiekimus su savo pasiekimais. Kartais lyginimas perauga į perfekcionizmą, reiklumą sau, tai irgi mūsų savivertę daro nestabilią, nes ji svyruoja nuo konkrečių pasiekimų. 

Kaip atsiranda nepasitikėjimas kažkokiais savo bruožais?

Tai priklauso nuo terpės, kurioje augome. Jeigu vaikas patiria spaudimą, kritiką, lyginimą su kitais vaikais, tai gali suformuoti neigiamą požiūrį į save, kad aš esu nepakankamas. Būna, kad aplinka orientuojasi ne į tai, kad tu esi toks, koks esi, esi unikalus ir nepakartojamas, o į tai, ko tau trūksta. Tada žmogui atsiranda noras taisyti kažkokias savo savybes, koreguoti svorį, pradėti rūkyti, kad galėtų pritapti prie aplinkos, kad kiti bendrautų. Iš neigiamo požiūrio į save atsiranda noras koreguotis. Tarsi atrodo, kad jeigu aš numesiu svorio, įstosiu į universitetą, tada jau būsiu pakankamas. Arba jeigu užsiauginsiu raumenis, tada būsiu pakankamas, o be to jausiu trūkumą. Tačiau net būdamas netobulu, žmogus yra tobulas.

Kokie yra dažniausiai pasitaikantys bruožai, dėl kurių yra gėdijamasi?

Svoris, išvaizda, fizinis patrauklumas, mokymosi pasiekimai, socialiniai ryšiai, materialiniai dalykai. Kai kuriose mokyklose būna didelė konkurencija tarp vaikų. Taip pat yra dalykų, susijusių su socialiniu statusu, pavyzdžiui, prestižinė mokykla, sporto klubas, ypatingas būrelis. 

Ar per didelis pasitikėjimas savimi gali turėti neigiamą poveikį?

Per didelė savivertė gali veikti kaip mažos savivertės kompensacija. Jeigu žmogus nepasitiki savimi, bendraudamas su kitais demonstruoja perdėtai didelį pasitikėjimą. Tokia savivertė labai svyruoja. Manau, kad savivertė turėtų būti pakankama, bet visų pirma stabili. Būna hiperkompensacija arba žmogus pasiekia kažką, savivertė išauga, tada susiduria su pirma nesėkme ir savivertė nukrenta. 

Ar vaikų skatinimas įvairiais prizais, dovanomis turi teigiamą poveikį jų savivertei?

Materialiniai skatinimai gali turėti teigiamą poveikį. Tačiau aš esu už ilgalaikius pasiekimus. Gali būti taip, kad pagerėjus pažymių vidurkiui vaikui nuperkamas kažkoks išsvajotas daiktas. Skatinti kiekvieno žingsnelio nepatarčiau, nes tikslas turėtų būti toks, kad vaikas pats stengtųsi, kad jam patiktų, būtų vidinė motyvacija. Jeigu skatinama už kiekvieną darbą, tada vaikas gali atsisakyti savo pareigų, jis nenori kažką daryti be atlygio. Vaiko motyvacinė sistema gali išsikreipti, jeigu paskatų yra per daug. Esu už ilgalaikes paskatas, kurios daromos pagal išankstinį susitarimą. Tikslas yra vidinė, o ne išorinė motyvacija. 

Kaip galime padėti žmogui, kuris nepasitiki savimi?

Svarbu padėti formuoti ne ypač aukštą, o labiau stabilią savivertę, kad ji nepriklausytų nuo mūsų laimėjimų ar nesėkmių. Svarbu, kad ištikus nesėkmei žmogus galėtų pakankamai greitai atsistatyti, nedaryti negatyvių išvadų apie save, jei nepasisekė vieną ar du kartus. Mes galime padėti išsigryninti kažkokius dalykus, kurie tam žmogui gyvenime yra svarbūs, tai susiję su klausimais, kokios to žmogaus vertybės, kas jam gyvenime svarbiausia. Tai yra ilgalaikis procesas. Galime leisti žmogui patirti sėkmę, padėti suprasti, kad savivertė nepriklauso nuo išorinio poveikio. 

Ar žemesnės savivertės žmogus yra linkęs žeminti kitus, tokiu būdu bandydamas kompensuoti savo žemą savivertę?

Gali būti šis variantas, tačiau gali būti ir atvirkštinis. Kai savivertė žema, žmogus siekia hiperkompensuoti, demonstruoti perdėtą pasitikėjimą savo jėgomis, tada gali būti, kad jis sumenkina kitus. Gali būti, kad, jeigu žmogaus savivertė žema, jis matys savo trūkumus, o kitus matys kaip labai daug pasiekusius, gabius, protingus. Tada juos išaukština save nuvertindamas. Taigi gali būti vienas iš šių variantų. 

Ar dažnai žmonės, kurių savivertė žema, yra linkę į priklausomybes?

Įdomus klausimas, šiuo metu nežinau statistikos. Teoriniu lygmeniu svarstant, tai gali būti, nes bandydamas pasiekti kažką žmogus turi prisitaikyti prie tam tikrų situacijų. Jeigu paauglystėje norima susidraugauti su kitais, pritapti prie kažkokios grupės, kuri vartoja alkoholį, paauglys irgi ima vartoti, nes bijo atsisakyti ir nepritapti. Skaudūs išgyvenimai gali būti postūmis į žalingus įpročius. 

Ar žemesnę savivertę turintys yra ypač jautrūs žmonės?

Galima taip sakyti. Kai savivertė yra labili, priklauso nuo išorinių dalykų, nuo sėkmių ar nesėkmių, tai nesėkmės išgyvenamos labai jautriai ir skaudžiai. Kai į nesėkmes reaguojama labai neigiamai, apibendrintai, darome išvadas iš kelių įvykių, tada būna sunkiau atsitiesti, ilgiau išgyvenama, laikomos nuoskaudos. Galima sakyti, kad tokie žmonės yra ypač jautrūs. 

Kaip manote, kokios problemos iškyla santykiuose su antra puse, jeigu vienas iš partnerių turi žemą savivertę? 

Santykiuose gali būti labai jautriai reaguojama į antros pusės kritiką, požiūrį, tam tikrus pasakymus, pastabas. Viskas suprantama, kaip puolimas to žmogaus atžvilgiu. Jei savivertė yra trapi, svyruoja, yra stengiamasi ją apginti net tada, kai nėra puolimo. Tokie žmonės visur mato pavojų. Turėdamas mažą savivertę žmogus labiau įsiklauso, ką sako partneris, priima jo žodžius kaip asmeninius įžeidimus, ilgiau laiko nuoskaudas. Gali būti, kad nėra išsakomi savi poreikiai, bandoma prisitaikyti. Kadangi savivertė žema, yra svarbu įtikti, nes bijoma, kad gali įvykti skyrybos. Tokiais atvejais santykiai gali būti nenuoširdūs, nes žmogus visą laiką piktas ir gina save arba stengiasi visada įtikti, nusižeminti. 

Ar žemos savivertės žmonės linkę perdėtai atsiprašinėti?

Taip, nes toks žmogus stengiasi įtikti ir nesijaučia pakankamas, todėl atsiprašinėja dėl to, kad nėra pakankamas, sumenkina save. Jeigu žmogus blogai jaučiasi, tai yra tikimybė, kad dar labiau save sumenkins, palyginęs su kitais žmonėmis, kai kiti yra geresni, o jis prastesnis, todėl ims dar dažniau atsiprašinėti. 

Kur yra riba, kai prireikia specialisto pagalbos, norint išvengti nepasitikėjimo savimi?

Galima pasitikrinti, ar mums reikia specialisto pagalbos. Jeigu matome, kad tam tikri dalykai trukdo kasdieniam funkcionavimui, trukdo siekti tam tikrų svajonių, gyvenimo tikslų, tada reikėtų specialisto pagalbos. Jeigu tenka kažko atsisakyti dėl to, kad nėra pasitikima savimi, tada taip pat rekomenduočiau kreiptis pagalbos.