(1925 m. rugpjūčio 6 d., Kaunas – 2023 m. rugsėjo 14 d., Kaunas)
Atėjau čionai atkentėt kančios už laimę būti žmogumi.
Pagimdė motina gyvenimui ir mirčiai su amžinybės ilgesiu…
Yra žmonių, kurie su savimi į kapus nusineša visą epochą. Yra žmonių, kurie patys yra tarsi epocha. Būtent tokia buvo ponia Apolonija Nistelienė. Žingeidi pasauliui, kaip apibūdino viena žurnalistė. Architektė, ateitininkė, visuomenės veikėja. Ne kiekvienas išgyvena 98 metus turėdamas šviesų protą ir puikią atmintį. Ponia Apolonija buvo viena iš paskutinių gyvų praėjusios epochos Lietuvos katalikų veikėjų. Pergyveno beveik visus savo bendraamžius pažįstamus, todėl senatvėje apgailestavo, jog neliko jos kartos bendraminčių. Pas ponią Apoloniją lankėsi ir nemažai Lietuvos katalikiško jaunimo, kurie turėjo progos daug išgirsti ir pasimokyti.
Apolonija Nistelienė-Gugaitė gimė 1925 rugpjūčio 6 d. Nepriklausomos Lietuvos Laikinojoje sostinėje, Kaune, lietuviškoje katalikiškoje iš sodiečių kilusioje aukštaitiškoje šeimoje. Tėtis Paulius Guga buvo karo valdininkas, Žemės ūkio ministerijos tarnautojas ir „Sargybos“ (blaivybės draugijos leidinio) redakcijos bendradarbis. Apolonija vaikystę leido Kaune. Tėvams persikėlus į Panevėžį 1943 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1944–1950 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Architektūros fakultete, 1944–1948 m. Istorijos-filologijos fakultete, 1949–1951 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete. 1950–1985 m. dirbo architekte Komunalinio ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriuje. Po to ir kitose Šiaulių įstaigose. Sukūrė vidurinės mokyklos ir vaikų darželio projektus. Kartu su Ignu Laurušu suprojektavo Šiaulių santuokų rūmus, įrengė parduotuvės „Vaikų pasaulis“, kino teatrų, 20-ties vaistinių Šiaulių krašte interjerus. Daug dėmesio skyrė projektuodama įvairių teritorijų Šiaulių regione apželdinimą. Sukūrė mažosios architektūros pastatų. Kūrė ir sakralinės architektūros sferoje. Ponia Apolonija buvo aktyvi Lietuvos architektų sąjungos narė. Beveik visą sovietmetį pragyvenusi Šiauliuose, senatvės praleisti ji sugrįžo į gimtąjį Kauną.
Ponios Apolonijos vyras buvo Jonas Vytautas Nistelis (1922 m. Panevėžyje – 1986 m. Šiauliuose). Architektas, poetas, vertėjas iš daugybės kalbų. Ypatinga jo religinė poezija, ponios Apolonijos pastangomis jau po vyro mirties išleista keliomis knygomis. Ši religinė poezija buvo pono Nistelio savitas, tylus pasipriešinimas sovietmečiui. Ponas Nistelis nepriėmė sovietinės ideologijos ir savo poezijos nespausdino. Žinoma, jei ir būtų norėjęs, tokią poeziją būtų galėjęs platinti tik slapta. It kokią Katalikų Bažnyčios kroniką. Savo poezijoje ponas Nistelis ieškojo Dievo paslapties prasmės, rašė apie skaudžią Katalikų Bažnyčios padėtį sovietinėje Lietuvoje, apmąstė ontologinius klausimus, menininkų gyvenimą, Tėvynės ir žmogiškumo klausimus.
Apolonijos ir Jono Vytauto Nistelių šeimoje užaugo duktė Meilė, kuri taip pat baigė architektūros studijas, dirbo Klaipėdos ir Kauno projektavimo institutuose, Kauno miesto savivaldybėje.
Jei ieškotume paties svarbiausio leitmotyvo ponios Apolonijos gyvenime, tai būtų ištikimybė Dievui. Ponia Apolonija gimė religingoje šeimoje, du jos motinos broliai buvo kunigai. Vasaras daugiausia praleisdavo klebonijose, kur matydavo vizituojančius kunigus ir vyskupus bei klausydavo pašnekesių ir turėdama gerą atmintį prisiminė, kas kokiu klausimu ką sakė. Žinoma, priklausė jaunųjų ateitininkų bendruomenei. Daug skaitydama, melsdamasi, o senatvėje ir nuolatos klausydama katalikiškų radijo stočių apmąstydavo įvairius religinius klausimus. Įdomu pastebėti, jog kuo labiau link gyvenimo pabaigos, tuo ponia Apolonija vis daugiau turėjo klausimų apie Dievą ir Tikėjimą. Jos santykis su Dievu buvo intelektualus ir gyvas, nes daug kalbėtasi su kunigais ir pasauliečiais, perskaityta gausybė religinio turinio knygų. Ponia Apolonija visada kalbėdavo tik Dievo šviesoje. Svarbu pastebėti, jog nors ponia Apolonija buvo susikūrusi gana aukštos socialinės padėties gyvenimą sovietinėje Lietuvoje, ji nebijojo savo mieste Šiauliuose dalyvauti kiekvieną sekmadienį Šv. Mišiose, eiti į bažnyčią kartu su visa šeima. Atvirai ir gana demonstratyviai. Visi Šiauliuose žinojo, kad Nistelių šeima yra Bažnyčios žmonės. Sovietinės Šiaulių ateistinės inteligentijos bei nomenklatūros tai buvo priimta kaip savaime suprantamas, neišvengiamas dalykas. Tuo metu, kai dauguma sovietinės epochos katalikų į Šv. Mišias drįsdavo eiti tik toli nuo savo parapijos, kad nebūtų pastebėti, Nisteliai drąsiai gyveno savo katalikišką gyvenimą, o tai kėlė pagarbą. Kažkaip natūraliai, be įtampos jie sugebėjo gyventi pildydami Jėzaus pamokymą „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mk 12, 13–17).
Poniai Apolonijai buvo labai svarbu bendrauti su žmonėmis. Žinoma, daugiausia bendravo su savo šeima – vyru, dukra, taip pat su tarnaite-pagalbininke, su kuria buvo elgiamasi kaip su šeimos nare. Iki šiol ponios Apolonijos artimieji lanko jos kapą. Be artimųjų ponios Apolonijos gyvenime buvo minia bičiulių, draugų ir gerų pažįstamų. Gebėjimas užmegzti ryšius ir palaikyti pokalbį, draugystę ponios Apolonijos asmenyje buvo tiesiog ištobulintas iki meno lygmens. Atrodytų, ponia Apolonija draugų turėjo visur – įvairiausiuose Lietuvos miestuose. Didelę dalį savo laisvalaikio ji priiminėjo svečius, vaikščiojo į svečius, kalbėjo telefonu ir lankė socialinius renginius įvairiausiose institucijose, tokiose kaip Istorinė Prezidentūra Kaune ir t. t. Ponios Apolonijos „agentais“ buvo nusėta visa Lietuva. Tie „agentai“ nuolat kalbėdavo su ja gyvai ir telefonu, perduodavo karščiausias Lietuvos visuomenės naujienas. Ponios Apolonijos atmintis buvo tarsi beribė ir, aktyviai bendraudama su gausybe žmonių, ji sukaupė neįtikėtiną bagažą žinių. Galėjo pasakoti ištisas valandas ar net dienas įvairiausias itin įdomias istorijas apie garsiausius Lietuvos žmones. Daugumą jų pažinojo asmeniškai, o apie kitus jai papasakodavo draugai. Ponios Apolonijos socialinės žinios buvo tokios gausios ir vertingos, kad jai netgi skambindavo žurnalistai ir įvairių įstaigų darbuotojai, norėdami gauti informacijos apie kurį nors Lietuvos socialinį fenomeną ar konkrečią asmenybę. Ir beveik visada tokios informacijos gaudavo. Tačiau daug kas ponios Apolonijos vertinimo ir teikiamos tokios informacijos bijojo, nes ji buvo itin kritiška, daugelį visuomenės narių, veikusių po 1940 m., vertino neigiamai. Ji daug žinojo įvairių Lietuvos asmenybių nuodėmių, klaidų ir nusikaltimų. Tačiau buvo ir tokių, kuriais ponia Apolonija žavėjosi ir vertino, pavyzdžiui, ateitininkai Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis.
Su Stasiu Šalkauskiu, žinoma, labai susijusi ir ateitininkija. Juk šis šviesuolis buvo Ateitininkų federacijos vadovas ir vienas svarbiausių jos ideologų. Stasys Šalkauskis neužmirštas yra ir ponios Apolonijos dėka. Ji labai bendravo su S. Šalkauskio šeima, rūpinosi, kad vyktų S. Šalkauskio premijos ceremonijos, esmingai prisidėjo prie knygos „Mūsų Šalkauskis“ išleidimo. Pati yra šios knygos bendraautorė. Dar sovietmečiu ji prižiūrėjo tuomet primiršto filosofo, ateitininko kapą Šiauliuose. Ponia Apolonija nuo jaunumės buvo ateitininkė. Senatvėje kaip sendraugė dalyvaudavo Kauno ateitininkų veikloje ir nešykštėjo kritikos, kad, jos nuomone, kai kurie jaunieji ateitininkų vadovai labai mažai dėmesio skiria garbaus amžiaus sendraugiams ir nesinaudoja jų patirtimi.
Visgi dažniausiai su pašnekovais ponia Apolonija kalbėdavo apie Bažnyčią, jos istoriją ir naujienas. Ponia Apolonija asmeniškai pažinojo daug Lietuvos kunigų ir vyskupų. Likusius stebėjo per savo „agentus“. Nuo pat vaikystės ji bendravo su kunigais ir aukštaisiais Bažnyčios hierarchais, aktyviai veikė Bažnyčios viduje. Ponia Apolonija dažnokai vykdavo pas vyskupus aptarti Bažnyčios problemų, išsakyti savo skaudulius, kuriuos jai keldavo matoma Bažnyčios padėtis. Didžiausi ponios Apolonijos matomi ir akylai stebimi skauduliai Bažnyčioje buvo homoseksualių kunigų tinklo egzistavimas, kunigų vaikų aprūpinimo problematika bei kunigų bendradarbiavimo su KGB faktai. Ypač ponia Apolonija nemėgo, kai KGB bendradarbiai kunigai būdavo pradedami „kelti ant šakių“, t. y. aukštinami. Ponia Apolonija nuolat permąstydavo ir pasaulines Bažnyčios problemas. Aktyviai domėjosi visais savo ilgos epochos popiežiais. Jos nuomonę šiomis temomis visada buvo įdomu išklausyti, nors ir ne visada būdavo galima pritarti. O kartais tiesiog nesinorėdavo tikėti jos pasakojimais, nes jie apnuogindavo labai skaudžias Bažnyčios problemas.
Kita labai dažna ponios Apolonijos tema, paliečiama bendraujant su žmonėmis, buvo politika. Ponia Apolonija buvo užkietėjusi krikščionė demokratė. Niekada nepriklausė jokiai politinei partija, bet visada politika gyvai domėjosi. Atgimimo laikais labai piktinosi, jog Sąjūdis gausiai prifarširuotas ateistų ir komunistų, todėl jo nepalaikė – rėmė Lietuvos laisvės lygą ir dėl to daugelio buvo matoma kaip radikalė ekstremistė. Vėliau ji palaikė krikščionis demokratus, nors vėlgi nebuvo patenkinta, kad ir jų gretose būta komunistų. Tėvynės sąjungą (Lietuvos konservatorius) dažnai kritikavo kaip per mažai užsiimančią Lietuvos desovietizacija. Gana skaudžiai ponia Apolonija išgyveno krikščionių demokratų susijungimą su Tėvynės sąjunga, bet nuo 2008 m. palaikė TS-LKD, gyvenimo pabaigoje, galutinai nusivylusi šia partija, ėmė balsuoti už Nacionalinį susivienijimą.
Poniai Apolonijai buvo labai svarbu, su kokių pažiūrų žmogumi ji bendrauja. Ji sakydavo: „Pateiki pašnekovui tokius lakmuso popierėlius kaip Alfonsas Svarinskas ar Vytautas Landsbergis, ir žinai su kuo turi reikalą, t. y. ar šneki toliau, ar atgręži nugarą ir nueini.“ Ponia Apolonija itin vertino žmogaus, giminės kilmę. Tačiau ne bajorystė jai buvo svarbu. Kilmingomis šeimomis ponia Apolonija vadino tas šeimas, kuriose nebuvo nė vieno komunisto. Tema „Kas yra kas Lietuvos komunistų partijoje“ poniai Apolonijai buvo labai įdomi visą sovietmetį ir, per visą tą epochą stebėjusi komunistų dinastijas, ji labai buvo nepatenkinta, kad daug tų giminių po 1990 m. ne tik kad neprarado savo įtakos, bet ją dar padidino. Ponios Apolonijos pasakojimai apie komunistinę, Lietuvos centro dešiniesiems dabar priskiriamos giminės praeitį tiesiog gniauždavo kvapą. Apie kairiuosius ji dažnai net nesivargindavo kalbėti.
Nepaisant to, jog buvo itin kritiška žmonėms, ponia Apolonija vis tiek su kiekvienu rasdavo bendrą kalbą, ir jos pažinčių ratas buvo itin platus. Artimi jos draugai buvo garsiojo filosofo našlė Julija Šalkauskienė, rašytojai Jonas Mikelisnkas, Bernardas Brazdžionis, režisierius Gytis Padegimas, žurnalistė Aldona Žemaitytė, grafas Vladimiras Zubovas ir t. t. Taip pat ponia Apolonija bendravo su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi, diplomatu Kaziu Lozoraičiu bei daugybe kitų įdomių asmenybių.
Apie ponią Apoloniją būtų galima rašyti labai daug. Apie jos knygų, rankraščių ir paveikslų kupinus namus, dažnai pilnus svečių. Apie Lietuvos bibliotekoms ir archyvams perduotą šeimos knygų kolekciją, vyro rankraščius. Apie domėjimąsi ir rūpinimąsi tautiniu paveldu. Apie gausybę straipsnių, skirtų Vileišiams, Zubovams, S. Šalkauskiui, jo vardo premijų laureatams. Apie Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas ponios Apolonijos darytas menines fotografijas. Apmaudu, kad Apolonijos žiniomis, idėjomis ir mintimis mažai domėjosi tie, kuriems jos buvo skirtos ir labiausiai būtų naudingos…
P.S. Yra žmonių, apie kuriuos prirašoma daug knygų, o kitų žmonių gyvenimo aprašymas telpa į brūkšnelį tarp dviejų datų antkapyje. A. Nistelienė buvo drąsi, įdomi, neordinarinė asmenybė. Aiškiai skyrė vertybes nuo ne vertybių, visada akcentavo sąžiningumą ir vidinį padorumą. Aišku, knygos apie ją neparašysime, bet Apolonija tikrai verta keliu puslapių… Jos dukra prisipažino, kad gyvenime taip ir nesutiko įdomesnės moters, ir apgailestauja, kad daug kuo nepasidomėjo, neįrašė jos gyvų pasakojimų.
Nuotraukos
