Imanuelis Kantas – vienas įtakingiausių ir didžiausių Vakarų filosofų, padaręs didžiulę įtaką moderniajai filosofijai. Nors filosofas kritikavo Dievo buvimo įrodymus ir skeptiškai žiūrėjo į tokį bandymą, teigdamas, kad nei Dievo, nei pomirtinio gyvenimo negalima įrodyti dėl mūsų proto ribotumo, jis pripažino, kad negalime empiriškai, o ypač teoriškai įrodyti Dievo buvimo, nes tai yra transcendentalinis – tai, kas už mūsų proto ribų – buvimas.[1] Tačiau Imanuelio Kanto filosofijoje labiausiai išsiskiria argumentai, kurie liudija Dievo buvimą, atsiskleidžiantį per teleologiją (t.y. viskas turi tikslą). Vienas iš tokių įrodymų yra fizinė teleologija, kurią šiame straipsnyje ir aptarsime.
Imanuelis Kantas teigė, jog arčiausiai Dievo įrodymo yra fizinis teleologinis būdas, kaip filosofas rašė: „egzistuoja fizinė teleologija, kuri mūsų teorinei reflektuojančiai sprendimo galiai teikia pakankamą argumentą pripažinti protingą pasaulio priežastį.“ Fizinis teleologinis – Dievo buvimo įrodymas yra empirinis, kuris remiasi pasaulio tvarkos, sudėtingumo ir tikslinės struktūros stebėjimais – pasaulio tyrinėjimu, kuris tarsi ir leidžia daryti išvadas apie protingąjį kūrėją.[2] Būtent, tai, kad mūsų pasaulis ir gyvenimai yra išdėlioti ir pagrįsti tam tikrais gamtos dėsniais bei harmonija, leidžia manyti, kad tokią tvarką turėjo nustatyti aukščiausias kūrėjas. Prisiminkime mūsų gamtos dėsnius bei jos kompleksiškos ir harmoningos tvarkos pavyzdžius: saulė bei vanduo kaip energijos šaltiniai teikia augalams energiją vykdant fotosintezę. Augalai fotosintezės būdu gamina maistą ir deguonį, kuriuos naudoja gyvūnai mintant bei kvėpuojant. Kvėpuodami gyvūnai iškvepia anglies dioksidą (CO2), kurį augalai naudoja fotosintezei, o vandens ciklas, apimantis garavimo, kondensacijos ir kritulių etapus, taip pat yra labai svarbus fotosintezei ir gyvųjų organizmų veikimui. Nuo paprastų augalų veikimo prieiname prie dar sudėtingesnių struktūrų, kaip ekosistemos maisto grandinė. Joje 1) gamintojai (augalai) fotosintezės metu sukuria organines medžiagas, 2) pirminiai vartotojai (žolėdžiai gyvūnai) minta augalais ir gauna iš jų energiją, 3) antriniai ir tretiniai vartotojai (plėšrūnai) minta kitais gyvūnais (žolėdžiais ir plėšrūnais), taip gaudami energijos, o kai jie miršta 4) skaidytojai (bakterijos ir grybai) skaido negyvo gyvūno kūną, suskaidydami iki organinių medžiagų (mineralų ir maistinių medžiagų), kurios vėl tampa prieinamos augalams ir kitiems ekosistemos organizmams. Tad tikrai gamtoje pastebimas dėsnių pastovus cikliškumas, kuris vyksta per amžius.
Taip pat puikiu pavyzdžiu tampa gravitacijos dėsnis, kuris sako, kad visi objektai vienas kitą traukia jėga, kuri priklauso nuo jų masės ir atstumo tarp jų (kuo didesnė masė ir kuo arčiau esama kito objekto, tuo stipresnė bus jų trauka). Taip pat slėgio, smūgio, judėjimo dėsniai ir daugybė kitų gamtos/fizikos dėsnių mums įrodo, kad gamta ir mūsų gyvenimai veikia tam tikra tvarka. Nors Kantas mano, kad tokia tvarka ir sudėtingumas gali būti ir natūralių procesų rezultatas, tačiau filosofas taip pat teigia, jog: „Tikslingas vienumas svarbi proto taikymo gamtai sąlyga, tad aš negaliu pro jį praeiti, juo labiau, kad patyrimas man teikia gausybę jo pavyzdžių. <…> kažkokia aukščiausioji inteligencija viską taip sutvarkė pagal išmintingiausius tikslus“[3]. Taigi, Dievo įrodymu tampa teleologiškai dėsninga ir harmoninga gamtos tvarka, kuri yra pastovi bei cikliška. Taip pat ir Tomas Akvinietis aprašė penkis Dievo įrodymo būdus, kuriais yra bandoma pažinti ne lengvai prieinamą jo egzistavimą. Ir būtent penktasis įrodymas skelbia apie tikslingą priežastį, kuri yra viso, kas egzistuoja esmė. Vadinasi, viskas, kas veikia, veikia tam tikram tikslui. Toks teleologinis tikslingumas ir harmonija kyla ir priklauso nuo protingo kūrėjo t.y Dievo. [4]
Imanuelio Kanto teleologinis požiūris į gamtos tvarką ir dėsnius pateikia tvirtą pagrindą prielaidai apie protingą kūrėją. Nors Kantas skeptiškai vertino tradicinius Dievo buvimo įrodymus ir pripažino žmogaus proto ribotumą suprasti transcendentalinę tikrovę, jis pastebėjo, kad gamtos harmonija, sudėtingumas ir cikliškumas leidžia numanyti aukščiausiąją priežastį. Fizikiniai gamtos dėsniai, tokie kaip fotosintezė, gravitacija ar maisto grandinės veikimas, atskleidžia tvarkingą ir tikslingą pasaulį, kuris, Kanto nuomone, nėra tik atsitiktinių procesų rezultatas. Teleologinė prielaida, kad viskas gamtoje turi tikslą, sutampa su Tomo Akviniečio mintimi apie protingo kūrėjo egzistavimą. Taigi, nors Dievo buvimo negalime įrodyti empiriniais metodais, gamtos harmonija ir tikslingumas suteikia stiprų filosofinį argumentą tikėti aukščiausios inteligencijos buvimu – Dievu, kuris ir sukūrė pasaulio dėsnius pagal išmintingiausius tikslus. Tiesa, reikia pabrėžti, kad Imanuelis Kantas manė, jog Dievo neįmanoma įrodyti, bet tai nereiškia, kad jo nėra, kaip mąstytojas yra rašęs: „Tiesa, niekas negalės girtis žinąs, kad yra Dievas ir pomirtinis gyvenimas, jei kas nors tai žino, tai jis yra kaip tik tas žmogus, kurio aš seniai ieškojau“.
[1] Imanuelis Kantas, „Grynojo proto kritika“, Vilnius: Mintis, 1996, 14
[2] Ten pat, 423-447
[3] Ten pat, 564
[4] Šv. Tomas Akvinietis Teologijos Suma, v.1, p. 2-3.