Idėja ir veikimas: kaip būti gailestingu?

Mane dažnai aplanko mintys, kad viską, ką darau – darau iš eigos. Studijos, laisvalaikis, buvimas su šeima ar draugais, šių ir panašių dalykų per daug nepermąstau ir nesureikšminu. Jie dažnai neturi gilesnės minties ir yra daromi be didelio entuziazmo. Žinoma, ne visus veiksmus turi sekti kokia nors gili mintis, bet vis tiek, kartais atrodo stengiesi, bet nesupranti, dėl ko tai darai, arba išvis galvoji, kad tai yra tik tuščias reikalas. Manau, kad nesu toks vienas, kuriam užeina tokios „seklumo“ mintys, dėl to norėčiau pasidalinti šiek tiek savo mintimis apie mintis.

Savo mąstymą norėčiau pradėti išgalvota, tačiau ne fantastine, o tokia, kuri gali pasitaikyti kasdien, situacija / istorija. Veiksmo vieta ir laikas: didelio miesto centrinė gatvė, pilna žmonių, pavakarys. Veikėjai: elgeta ir trys vyrai (Jonas, Julius, Jurgis). Centrinėje gatvėje, prie maisto prekių parduotuvės, ant šaligatvio ant kelių klūpi elgeta ir „dirba“. Pro šalį iš darbo biure eina tvarkingai apsirengęs jaunuolis Jonas ir elgeta jį užkalbina – paprašo sušelpti pinigėlį. Jonas nelabai nori su juo prasidėti, vargšelis baisiai smirda, Jonui nemalonu su juo bendrauti, o ir pats Jonas nelabai turi jam laiko, nes skuba į pasimatymą. Tačiau Jonas per Kalėdas ir Velykas eina į bažnyčią, dėlto jam kažkaip nepatogu dabar imti ir praignoruoti vargšelį, nesinori jausti po to širdies graužaties, dėl to greitai iš piniginės ištraukia porą monetų ir įmeta elgetai į delną. Jonas greitai įsideda piniginę į kišenę, kad tik daugiau tas elgeta jo nepaprašytų, ir greitu žingsniu, patenkintas savimi, nes padarė „gerą“ darbą, tęsia kelionę į pasimatymą. Elgeta irgi laimingas. Jis nueina į parduotuvę, nusiperka pigiausio vyno ir nieko nelaukęs susiranda artimiausią daugiabučio kiemą, čia atidaro butelį ir pradeda švęsti sėkmingą „darbo dieną“. Atšventęs ir išmetęs į konteinerį tuščią butelį jis grįžta atgal į savo „darbo vietą“, įsitaiso ir laukia kito „geros širdies“ praeivio.

Po kurio laiko pro parduotuvę eina Julius. Julius – menininkas, geros širdies, jautrus jaunuolis. Jis pamato elgetą ir jam pasidaro gaila, tačiau nelabai žino, ką daryti. Jis prisėda ant netoliese esančio suoliuko ir galvoja, kaip jis galėtų tam nabagėliui pagelbėti. Galvoja, kaip pradžiuginti vargšelį: gal pasikviesti į svečius, pamaitinti, nuprausti, paguldyti į minkštą lovą… Tačiau Julius prisimena, kad gyvena ne vienas – su juo kartu butą nuomojasi jo draugas, o ir pavaišinti nelabai turi kuo, be to, namai visi apkuisti ir lova neklota… Julius atsistoja nuo suolo ir liūdnas, kad nepavyko padaryti gero darbo, išeina namo. Elgetai nuo to nei šilta, nei šalta, nes jis net nežinojo, kokių gražių dalykų norėjo padaryti jam Julius. Tačiau nepadarė, dėl to elgeta sėdi kaip sėdėjęs, o Julius, nors ir norėjo gero, elgetai visiškai nieko nereiškė.

Po kurio laiko prie elgetos prieina vaikinas Jurgis ir jį užkalbina. Jurgis pradeda klausinėti elgetos: ko jam labiausiai reikia, kokios jo problemos, kaip atsidūrė tokioje situacijoje. Elgetai darosi keista, bando įžiūrėti kažkokią klastą, tačiau viską atsako. Elgeta pasijaučia, kad jis yra kažkam įdomus ir rūpi. Vargšelis pasakodamas apie savo mokyklos laikus susigraudina, nes prisimena, kad jam gerai sekėsi matematika, ir supranta, kokį potencialą turėjo. Dar po šiek tiek laiko Jurgis įtikina elgetą, kad jam dar nevėlu pasikeisti ir Jurgis yra pasiruošęs jam padėti. Jaunuolis nuperka jam reikalingiausių daiktų: dantų pastos ir šepetėlį, porą švarių marškinėlių ir šiek tiek maisto. Elgeta, pasiryžęs keistis, paspaudžia Jurgiui ranką, padėkoja ir išeina tvarkyti savo gyvenimo.

Ši istorija yra išgalvota ir atrodo, kad pabaiga yra visiškai netikroviška, tačiau joje nėra nieko, kas nebūtų įmanoma. Šioje istorijoje trys skirtingi vaikinai patenka į panašią situaciją ir sutinka elgetą, tačiau jų visų veikimas ir idėjos skiriasi. Aš dažniausiai pasijuntu esąs pirmasis vaikinas Jonas – darau veiksmą, tačiau neturiu idėjos, arba ji yra neteisinga. Noriu save pamaloninti, nuraminti sąžinės graužatį, dėl to darau gerą darbą, negalvodamas, ar tas darbas iš tiesų yra geras, ir kokios yra galimos jo pasekmės. Žinoma, pasekmės galėjo būti ir kitokios – elgeta galėjo nusipirkti duonos su sūriu, tačiau aš manau, kad toks tikėjimas, nors ir yra gražus bei pozityvus, tačiau kiek naivus ir nerealus. Tos kelios monetos elgetos delne nebuvo dosnumo, geranoriškimo ir noro padėti ženklas, tai buvo nusipirkta ramybė: jis daugiau prie manęs nelįs, o ir aš pats būsiu patenktintas, nes pasijusiu geresniu žmogumi. Taip nutinka, nes veiksmas yra be idėjos, arba su neteisinga intencija. Net jeigu ir elgeta nebūtų nusipirkęs gėrimo ir būtų nusipirkęs tai, ko jam iš tiesų labiausiai reikėjo, tai nekeičia pačio veiksmo idėjos. Jonas taip pasielgė, nes turėjo savyje daug egoizmo.

Dažnai aš jaučiuosi kaip Jonas, nors, atrodo, nedarau nieko blogo, tačiau mano veiksmuose trūksta idealizmo, trūksta gylio. Šiuo atveju ir mano studijos, nėra idealistinės. Studijuoju duomenų mokslą – matematika, statistika, informatika. Labai perspektyvi programa, specialistai gauna gerus atlyginimus, tačiau kol kas nematau, kokią naudą, be materialinės, ji gali suteikti. Taip, mano noras gyventi „gerą“ gyvenimą nėra iš esmės blogas, tačiau jis nebūtinai atneš laimę. Svarbu, siekiant „gero“ gyvenimo, neprarasti savo žmogiškumo, kad noras įsikurti nebūtų pagrindinis mano gyvenimo tikslas, nes juk jei visą gyvenimą norėsiu įsikurti žemėje, tai koks bus tada gyvenimas po mirties? Juozas Girnius knygoje „Idealas ir laikas“ kaip tik ir aptaria šią nuolatinio „įsikūrimo“ problemą ir aiškina ją taip: „Nepalyginamai svarbiau save pačius kurti vertingais žmonėmis, o ne gerai „įsikurti”. Kaip žmogus yra nepalyginamai aukščiau už visa pasaulyje, taip ir žmogiškasis savęs kūrimas yra nepalyginamai aukščiau už visą „įsikūrimą”. Daugiau rūpinkimės ne „kurtis” be galo, o save pačius kaip žmones kurti!“ Taigi grįžtant prie pagrindinės minties – veikimas ne pagal idėją kyla iš idealo neturėjimo, kuris atsirado iš egoizmo ir materializmo. Negana to, darbas daromas ne iš idėjos, nors ir galvojame, kad yra geras, gali neturėti gerų pasekmių, kaip pavyzdžiui, šiuo atveju elgeta už kelis pinigus nusipirko vyno ir prisigėrė.

Jonas veikė nevedamas idealo, o antrasis vaikinas – Julius, nors ir buvo vedamas idealo, neveikė. Julius turėjo kilnų tikslą, padėti elgetai, tačiau to nepadarė, jam pritrūko entuziazmo. Tokių kaip Jonas, mano manymu, yra dauguma, tačiau neabejoju, kad yra ir tokių kaip Julius. Juliui koją pakišo bailumas, neryžtingumas ir pesimizmas, arba, jeigu galima taip sakyti, neteisingas idealizmas. Julius bijojo, ką apie jį pagalvos jo draugas, gyvenantis kartu. Julius rado pasiteisinimų dėl ko nepadaryti gero darbo. Pagrindinė jo problema buvo ta, kad išsikeltas tikslas jam atrodė per didelis ir neįgyvendinamas dėl esamos padėties: šaldytuvas tuščias – negalės pavaišint, namai netvarkingi ir lova neklota – negalės maloniai priimti ir paguldyti į minštą lovą. Nedažnai, bet ir man pasitaiko taip, kaip Juliui – pritrūksta drąsos ir entuziazmo įgyvendinti užsibrėžtą tikslą. Atsikėlus ryte, arba kartais net iš vakaro, susirašau ant lapelio dienos tikslus, bet dėl aplinkybių ir tingumo dienos gale darbų sąrašas būna tik vos vos sutrumpėjęs ir dėl to pradedu save graužti. Šis neteisingas požiūris į realybę, kad ji yra nepakeičiama ir susitaikymas su tuo ir veda prie neveikimo, savo idėjos neįgyvendinimo. Kaip ir apie pirmojo vaikino, taip ir apie antrojo jaunuolio problemą kalba J. Girnius: „Kadangi visada yra prieš ką tikrovėje sukilti, galima tiesiog kalbėti apie nuolatinį tikrovės beviltiškumą. Tačiau tikrovės beviltiškumas nėra pagrindas patiems neviltin pulti. Kaip niekada tikrovė nėra galutinai tobula, taip niekada ji nėra ir galutinai nebepakeičiama“. Šis pozityvus mąstymas į realybę ir turėtų padėti įgyvendinti išsikeltą idėją. Ar gali idėja būti per didelė ir dėl to nepasiekiama? Manau, kad jei nuoširdžiai stengiesi ir bent kiek priartėji prie jos įgyvendinimo tai vis geriau, nei nieko nedaryti ir dėl to save graužti. Taigi, kai yra idėja, tačiau trūksta pozityvaus realizmo, tuomet ji yra neišpildoma, kaip šiuo atveju Juliaus noras pradžiuginti elgetą. Elgetos požiūriu yra nesvarbu, kokio grožio ir kilnumo yra idėja, jei ji yra neišpildoma, tuomet ji yra niekas. Čia labai tinka ateitininko Hermenehildo Žvirzdino frazė: „tos idėjos miršta, dėl kurių niekas nemiršta“. Žinoma, ne visos idėjos reikalauja paaukoti gyvybę, tačiau visos idėjos reikalauja pastangų ir didesnės ar mažesnės aukos.

Galiausiai – Jurgis. Pavyzdys, kaip turėtų atrodyti suderintas veiksmas su idėja. Graži idėja, kurią seka geras veiksmas. Ši situacija yra, kaip iš kokio holivudinio filmo arba iš trumpų facebooko video įrašų, kur kažkoks gražus turtingas vaikinas nusiveda benamį į kirpyklą ir jį padaro neatpažįstamai gražų, o jis pažada pasikeisti. Atrodo nerealu ir neįmanoma, bet aš noriu tikėti, kad tokie įvykiai vyksta ir ne prieš kameras. Jurgis nebuvo nei egoistas, nei materialistas kaip Jonas ir nesusitaikė su esama realybe nebandydamas jos keisti kaip Julius. Labai gražu, kad Jurgio kilnios minties sukeltas veiksmas nepakeitė elgetos gyvenimo, bet įkvėpė jame entuziazmo pačiam savo gyvenimą keisti. Nes niekas negali pakeisti žmogaus gyvenimo, tik jis pats.

Jurgis atrodo tobulas ir nepasiekiamas pavyzdys, tačiau jis toks nėra. Laukti stebuklo, kad kažkas ims manyje ir pasikeis, ir būsiu kaip Jurgis, yra naivu. Nereikia laukti, kol idealizmas iš kažkur atsitiktinai atsiras. Idealizmas ir entuziazmas eina išvien, dėl to entuziazmo stoka reiškia ir idealizmo stoką. Laimei, J. Girnius žino, iš kur gauti entuziazmo: „kasdieninė ištikimybė savo pareigoms ir tuo pačiu savo idealams savaime nugalės apatiją ir įžiebs entuziazmą“. Taigi entuziazmas yra tarsi dorybė, kurią galima išsiugdyti. Vadinasi, kaip ir kiti išugdomi dalykai, entuziazmas yra pasiekiamas kiekvienam. Taigi idealizmas nėra nepasiekiamas idealas, bet išsiugdoma charakterio savybė.