Su šalčiu už lango grįžta ir noras kvėpuoti. Pajauti, kaip šnerves šiek tiek degina oras, o visas kūnas nustėrsta supratęs, kad jis vis dar gyvas. Tokį šaltį man atnešė ir ši knyga. Kažkokį nenustygstamą, nenumaldomą ilgesį, norą užkopti kur nors aukštai. Ir gerti kavą savo verandoje. Pasijutau tarsi vėl būčiau maža, kai gyvenau kaime. Ryte prabusdavau, apsirengdavau ir grįždavau tik vėlai vakare, į namus parnešdama vėją plaukuose, šiek tiek purvo ir vieną kitą nusibrozdinimą.
Nobelio premijos laureato Johno Steinbecko knyga „Į rytus nuo Edeno“ nukelia į senesnius laikus, kai pasaulis šiek tiek mažiau patyręs, o Amerikoje žmonės dar tik pradeda įkurti miestelius. Visur driekiasi tušti laukai ir slėniai, apsupti kalnų. Į mokyklą dar beveik nereikia, kiekvienas turi tiek, kiek uždirba pats, gausu amatininkų ir rančų. Žmonės pažįsta augalus, stebi savo gyvulius ir artėjančius debesis. Iš upės šniokštimo
moka atpažinti, koks pavasaris laukia. Vaikai laksto kaip laukinukai, paleisti su savadarbiais lankais ir strėlėmis, šūkaujantys ir stebintys viską aplinkui.
Ši knyga priminė apie gyvenimo skonį. Kaip turtingai viskas apvarva jo grožiu. Niekada nepatirdavau tokio godulio, kaip kad rinkdama uogas ar skindama vaisius. Pagaudavo toks šišas, kad marškiniai virsdavo prijuoste, į kurią berdavau surinktą grobį, o nugara paskausdavo. Tuomet geriau būdavo likti susilenkus ir toliau skinti, plėšti, rauti ir grūstis tai į burną, tai kaupti, kol viskas imdavo byrėti per kraštus. Baigus rinkti, uogas saujomis beriant į burną, apimdavo kone pasišlykštėtinas šventumo jausmas. O ir dėmės ant pirštų nepranykdavo bent keletą dienų. Ir taip buvo visada. Prisimenu, kaip maža būdama stebėjau mamą, renkančią rūgštynes sriubai ant visai neišraiškingos kalvelės. Po šio prisiminimo pasipila virtinė akimirkų, kai bandžiau atrasti tas pačias rūgštynes savo kieme. Klydau ir klydau, tad prisirijau daug karčių lapų, kol liežuviu pajaučiau tą palaimingą, jau net maloniai saldų rūgštumą. Turbūt tada ir sukilo tas pirmasis godulys. Pagaliau supratusi, kurie lapai yra taip ieškoti, nebegalėjau jų atsivalgyti.
Tai atsispindi ir knygoje. Derinamas klaikus grožis ir įstabus siaubas. Godulys, aršus tikėjimas, tvirta meilė, ištikimybė, geismas ir pašautas kiškis. Kai virtuvėje kepa ir svyla vaisinės tartos, o pirmuoju bučiniu pasikeičiama po šalia miestelio augančiu gluosniu. Broliai vienas kitam trenkia, tačiau ir nei vienas nesutinka tėvui prisipažinti, kuris tą kiškį nušovė. Sūnus, prigludęs tėvui prie kojos, mėgaujasi tokiu retu rankos svoriu ant galvos, tačiau tėvas ir bijo žmogaus, kokiu jo sūnus užaugo. Aršų gimdymą pertraukia ramus balsas, švelnios rankos ir karštas vanduo, o besitęsiantį gedulą numalšina nepalaužiama tarno ištikimybė savo šeimininkui.
Mirtis vaizduojama gražiai. Tikroviškai. Teksto vientisumą kur ne kur nutraukia vienas sakinys, pranešantis apie mirtį. Ir jos daug. Kaip ir visada gyvenime. Užklumpa netikėtai, negali tam pasiruošti, o kaskart tenka su tuo taikytis iš naujo. Tačiau gražu ir tai, kad mirtis vaizduojama ne kaip žmogaus netektis, o kaip net ir po to besitęsianti meilė jam. Gražiai išlieka tie veikėjai kitų mintyse ir prisiminimuose, paliktuose daiktuose ir perimtuose įpročiuose. Suvoki, kad visi keičiame vienas kitų gyvenimus, keičiame nuolat ir patys perimame kitų bruožus.
Užtat gražiausia tai, kas amžina. Persmelkia viską. Ne vien meilė, jausmas, kai kito ranka tavojoje, viltis, jausmas, kai po dantimis perplyšta obuolio luobelė ar šaltas vanduo išstumia visą orą iš plaučių, bet ir nuo amžių pradžios besikartojančios istorijos. Kainas ir Abelis dar žmonių neapgyvendintuose tyruose. Arba Kalebas ir Aronas mažame Amerikos miestelyje. Meilė broliui sumišusi su nepaaiškinamu siutu, kuris kartais apima ir verčia jam tvoti. Besaikis dalinimasis viskuo, tačiau ir noras išsaugoti kažką savo, kas tik tavo. Varžymasis dėl tėvo meilės, dovanų nešimas. Ir brolžudystė, kai tavoji dovana atstumiama.
Tik viskas supinta, įvilkta į to laikmečio rūbą. Kai brolį išsiveža traukinys, kažkur toli grūmoja karas ir tėvas kasdien eina pasivaikščioti iki pašto. Viskas ramu, nusėdę ir kasdieniška, tačiau tame ir slypi visa didybė, skausmas ir grožis.
Ir ta viltis. Ta nenumaldoma viltis, persmelkusi viską. Timshel! Galbūt įveiksi! Ir čia kalbama apie nuodėmę. Viltis suteikiama Kainui, pirmajam pasaulio žmogžudžiui. Ir staiga persmelkia aštrus suvokimas apie Dievo gailestingumą. Timshel, taria Jis Kainui. Ne „tu gali ją įveikti“, kuris Kaino stiprybę paverčia išbandymu, ir ne „tu ją įveik“, kuris tampa paliepimu, kurio negalima nevykdyti, ir netgi ne „tu ją įveiksi“, kaip saldų pažadą, kuris atima teisę rinktis laisva valia. Dievas taria „tu ją galbūt įveiksi“, o tame iškyla ir visas žmogaus grožis. Net ir padarius tokį siaubą, kad atrodo neatitaisoma, lieka viltis. Galbūt įveiksi. Turi progą įveikti. Ir tavyje glūdi galia tai įveikti.
Kova tęsiasi kiekviename iš mūsų. Bet kova jau laimėta. Timshel. Tu galbūt įveiksi.
O stiprybės semkis čia pat. Draugo akyse, stirnos kailyje ir ryto šerkšne. Galbūt įveiksi, jei paliesi tai, kas gražiausia. Kažkur čia pat, į Rytus nuo Edeno.
Projektą „Atvirumas laikui, ištikimybė idealui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 11 tūkstančių eurų.