Į Rytus nuo Edeno – šiek tiek gyvenimo skonio

Su šalčiu už lango grįžta ir noras kvėpuoti. Pajauti, kaip šnerves šiek tiek degina oras, o visas kūnas nustėrsta supratęs, kad jis vis dar gyvas. Tokį šaltį man atnešė ir ši knyga. Kažkokį nenustygstamą, nenumaldomą ilgesį, norą užkopti kur nors aukštai. Ir gerti kavą savo verandoje. Pasijutau tarsi vėl būčiau maža, kai gyvenau kaime. Ryte prabusdavau, apsirengdavau ir grįždavau tik vėlai vakare, į namus parnešdama vėją plaukuose, šiek tiek purvo ir vieną kitą nusibrozdinimą. 

Nobelio premijos laureato Johno Steinbecko knyga „Į rytus nuo Edeno“ nukelia į senesnius laikus, kai pasaulis šiek tiek mažiau patyręs, o Amerikoje žmonės dar tik pradeda įkurti miestelius. Visur driekiasi tušti laukai ir slėniai, apsupti kalnų. Į mokyklą dar beveik nereikia, kiekvienas turi tiek, kiek uždirba pats, gausu amatininkų ir rančų. Žmonės pažįsta augalus, stebi savo gyvulius ir artėjančius debesis. Iš upės šniokštimo moka atpažinti, koks pavasaris laukia. Vaikai laksto kaip laukinukai, paleisti su savadarbiais lankais ir strėlėmis, šūkaujantys ir stebintys viską aplinkui.